Nuomonės

2021.02.20 19:41

Vaiva Rykštaitė. Trečioji lytis. Kas visada buvo ir bus?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2021.02.20 19:41

Turiu tokią draugę, kuri saugodama savo jautrią psichiką niekada nežiūri žinių. Ji sako, kad svarbiausios naujienos ją pasiekia ir taip. Man panaši situacija nutiko mėginant nesidomėti Lietuvos visuomenės susipriešinimu dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Kad ir kaip stengiausi atsitraukti nuo šios temos, mane socialiniais tinklais, rašinių antraštėmis ir pokalbių nuogirdomis vis pasiekdavo toks komiškas konvencijai oponuojančių argumentas: kad, ratifikavus Stambulo konvenciją, vyrai galės eiti į moterų tualetus ir persirengimo kambarius.

Tai man panašu į plokščios žemės situaciją, kai nebežinai ką ir sakyti. Telieka retoriškai paklausti: jūs tikrai galvojate, kad vyrais save laikantys asmenys neturi ką daugiau gyvenime veikti, kaip tik apsimesti translyčiais, kad užsuktų pažiūrėti, kaip moterys prieš veidrodį taisosi pėdkelnes ir dažosi lūpas, nes tualete su uždaromis kabinomis nieko įdomesnio šiaip ar taip nepamatysi?

Kitas mano nenorom išgirstas oponuojančiųjų Stambulo konvencijai argumentas – socialinės lyties klausimas. Iš dalies suprantu, kodėl daliai visuomenės ši sąvoka sukelia kognityvinį disonansą – mūsuose to ilgai nebuvo, tai neįprasta, nepažinta. Turbūt gąsdina konvencijos aiškinamasis memorandumo 53 punktas, kuris sako, kad konvencijoje įtvirtinta nediskriminavimo dėl socialinės lyties tapatybės nuostata apima translyčius, transeksualus, transvestitus, vyrus, kurie rengiasi moteriškais rūbais, ar atvirkščiai, t. y. visus tuos, kurių socialinės lyties tapatybė neatitinka lyties, kuri buvo priskirta jiems gimus. Negaliu susilaikyti neįsivaizduodama besižegnojančių davatkų, skaitančių šiuos žodžius ir dėl visko kaltinančių modernius laikus. Nes seniau, t. y. „jų laikais“ šitaip nebuvo, „jų laikais“ buvo tvarka ir visi savo vietoj, net jei patys tų vietų nepasirinko.

Todėl šiandien nieko neteigsiu, nesiginčysiu, o perpasakosiu tūkstantį kartų sutrumpintą žmonijos istorijos dalį. Genderizmas kaip Amerikos psichologijos terminas atsirado XX a. viduryje šalia tokių sąvokų kaip „lytinė tapatybė“ ir „lyčių vaidmenys“. Tuomet apie lytį imta kalbėti kaip ne tik apie nulemtą biologiškai, bet ir išmoktą socialinį elgesį. Tačiau manantiems, kad genderizmas ir socialinė lytis yra liberaliosios Amerikos minties rezultatas, reikėtų parodyti 4500 m. pr. Kr. sukurtus šumerų civilizacijos tekstus, kuriuose minimi translyčiai šventikai, vadinamieji gala. Romos imperatorius Elagabalas troško, kad į jį būtų kreipiamasi kaip į moterį, mėgęs dėvėti moteriškus drabužius, perukus[1] ir net ieškojo chirurginių būdų pasikeisti lytį. Jis valdė iki 222 m.

Visuomenei plačiai pažįstamas Tailando translyčių žmonių – kathoey – vaizdinys, tačiau ne tiek daug žmonių žino, kad tūkstančius metų trečioji lytis – hidžros – yra įteisinta ir Indijoje. Hidžros tekstuose minimos nuo Kamasutros atsiradimo laikotarpio, vadinasi, dar nuo 400–200 metų prieš Kr. Iki šiol hidžros gyvena bendruomenėse, paprastai su jų bendruomenės guru, tačiau dėl egzistuojančios socialinės stigmos, kad išgyventų, dažnai yra tiesiog priverstos užsiimti prostitucija.

Trečioji lytis buvo ir bus, jos apraiškų galima rasti per visą žmonijos istoriją, įvairiose kultūrose nuo Afrikos iki Grenlandijos. Išskyrus, žinoma, Marijos žemę, kur translyčių asmenų negali būti, todėl teisių jie neturėtų turėti, ir svarbiau, nei ginti ką nors nuo smurto, yra žiūrėti, kad koks apsišaukėlis į moterų tualetą neužeitų.

Mano jau septintus metus namais esančiuose Havajuose, kaip ir visame Polinezijos regione, jau tūkstantmečius taip pat egzistuoja trečioji lytis, vadinamoji mahū. Pirmasis įrašas apie mahū vakarietiškuose tekstuose (Polinezija ikimisionieriškuoju laikotarpiu neturėjo rašytinės kalbos) užfiksuotas kapitono Willamo Bligho 1789 m., kai, atplaukęs į Taitį, jis buvo supažindintas su vietiniu žmogumi, kuris, kapitono žodžiais, „priklausė labai įprastai klasei žmonių mahū – šis nors buvo akivaizdžiai vyras, turėjo aiškių moteriškumo požymių“.

Tradiciškai Havajų ir Polinezijos kultūrose mahū klasės žmonėms buvo priskiriami tam tikri dvasininkų vaidmenys. Krikščionių misionieriai 1850 m. įtvirtino sodomijos įstatymą, dėl kurio mahū imti stigmatizuoti ir galiausiai jiems teko pasitraukti į pogrindį. Ironiška, kad 1960 m., panašiu metu, kai JAV psichologijos žodyne atsirado sąvoka „lytinė tapatybė“, Honolulu miesto savivaldybė ėmė reikalauti, jog translytės moterys dėvėtų ženkliuką, žymintį jas kaip vyrą.

1990 m. Šiaurės ir Pietų Amerikos autochtonai pasirinko terminą „dviejų sielų žmogus“ (Two-spirit), žymintį translyčius jų bendruomenės asmenis, tačiau nebūtinai besitapatinančius su popkultūroje reprezentuojamais gėjais ir lesbietėmis. Naujasis terminas sulaukė įvairių vertinimų, tačiau svarbiausia suvokti, kad „dviejų sielų“, arba translyčiai, asmenys čia egzistavo visada.

Apskritai, daugybėje, ypač Rytų kultūrų androgeniškumas traktuojamas ne kaip perversija, bet kaip dviejų buvimų dovana, dažnai suteikianti asmeniui ypatingą dvasinį statusą. Budistinėje tradicijoje yra androginiškoji dievybės manifestacija Ardhanarišvara. Pasak mitologijos tyrinėtojo J. Campbello, „Viduramžių žydų kabalistiniuose mokymuose, taip pat II a. gnostikų krikščionių raštuose Žodis, kuris tapo kūnu, vaizduojamas kaip androginiškas. Iš tikrųjų androginiškas buvo ir Adomas, kai jį sukūrė, kol nebuvo pašalintas moteriškasis aspektas, Ieva, suteikus šiam kitą pavidalą. O graikams ne tik Hermafroditas (Hermio ir Afroditės vaikas), bet ir meilės dievybė Erotas (pasak Platono, pirmasis iš dievų), buvo ir moteriškosios, ir vyriškosios lyties.[2]”

Trečioji lytis buvo ir bus, jos apraiškų galima rasti per visą žmonijos istoriją, įvairiose kultūrose nuo Afrikos iki Grenlandijos[3]. Išskyrus, žinoma, Marijos žemę, kur translyčių asmenų negali būti, todėl teisių jie neturėtų turėti, ir svarbiau, nei ginti ką nors nuo smurto, yra žiūrėti, kad koks apsišaukėlis į moterų tualetą neužeitų. Atleiskite, sunku apsieiti be sarkazmo. Vietoje išvadų rekomenduoju neseniai pasirodžiusį dokumentinį serialą „The Lady and The Dale“, kuris padėjo man suprasti kalėjimų reformos translyčių asmenų atžvilgiu būtinybę.


[1]Varner, Eric (2008). „Transcending Gender: Assimilation, Identity, and Roman Imperial Portraits“. Memoirs of the American Academy in Rome. Supplementary Volume. Ann Arbor, Michigan, US: University of Michigan Press. 7: 200–201. ISSN 1940-0977. JSTOR 40379354. OCLC 263448435
[2] J. Campbell „Herojus su tūkstančiu veidų“, Tyto alba, Vilnius, 2019, 173 psl.
[3]https://research.library.mun.ca/13252/1/thesis.pdf

Populiariausi