Apie pasiūlymą leisti vartoti lietuvių moterų pavardes su galūne -a jau neigiamai pasisakė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kai kurie kalbininkai, tarp jų ir vardyno tyrėjai. Tiesa, pasigirdo ir pavienių tam pritariančių kalbininkų balsų.
Galbūt jau kiek slūgstant diskusijų įkarščiui ir pritariant kolegės habil. dr. Ritos Miliūnaitės išsakytiems kritiškiems argumentams bei jų nekartojant, norėtųsi pateikti vieną kitą pastebėjimą, kilusį išgirdus minėtas nuomones ir susipažinus su lietuvių pavardžių visuma.
1. Siūlymo aprėptis. Iš to, kas rašyta spaudoje apie Seimo narės Ievos Pakarklytės siūlymą leisti rašyti moterų pavardes su galūne -a, ne visai aišku, ko norima: suteikti galimybę tokias pavardes turėti visoms moterims, visoms ištekėjusioms (tekančioms) moterims ar tik moterims, ištekėjusioms (tekančioms) už vyrų, kurių pavardės baigiasi galūne -a (daugiausia minėtos Alekna, Pelėda, Šarka).
Jeigu turima omenyje mažiausia grupė (vyras Alekna – žmona Alekna, vyras Šarka – žmona Šarka), tai būtų akivaizdžiai diskriminacinis siūlymas. Neabejotinai kiltų „už borto“ paliktų moterų pasipiktinimas – kodėl vienoms galima, o kitoms – ne. Atitinkamos tarnybos, gavusios skundų, manytina, tą diskriminaciją tikrai įžvelgtų. Reikia turėti omenyje ir tai, kad ištekėjusių lietuvių moterų pavardžių pagal vyrų pavardes darybos taisyklės iki šiol buvo visuotinės, t. y. taikomos visais atvejais. Tas pasakytina tiek apie darybą su priesaga -ienė (čia tik numatyta galimybė kai kuriais atvejais pridėti papildomą priesagą -(i)uv-), tiek apie darybą su galūne -ė. Taigi galima teigti, kad toks siūlymas ne naikintų pasiūlymo autorių įsivaizduojamą diskriminaciją, o ją sukeltų. Todėl turėtume prognozuoti, kad siūlymas turėtų apimti bent jau visas ištekėjusių moterų pavardes, daromas iš vyrų pavardžių.
2. Ar įgyvendinus pasiūlymą būtų suardyta kalbos sistema? Lietuvių kalboje yra daug bendrinių moteriškosios giminės žodžių, besibaigiančių galūne -a (šarka, pelėda ir kt.). Netrūksta ir tokių bendrosios giminės daiktavardžių, kurie paprastai esti neigiamos konotacijos (naktibalda, namisėda, nenuorama, padauža, pajodžarga), bet gerai Lietuvių kalbos žodyne paieškojus galima atrasti ir teigiamos (plg. náuda ‘kas geras, puikus, pagirtinas’). Taigi nekreipiant dėmesio į semantinę bendrosios giminės daiktavardžių su -a realybę galima sakyti, kad šiais pačiais bendriausiais atvejais problemų lyg ir nekyla. Taip pat turime ir daug moteriškų vardų su galūne -a (Daiva, Rasa, Milda ir kt.), kalbininko, asmenvardžių tyrėjo Zigmo Zinkevičiaus teigimu, jų būta ir pagonybės laikotarpiu (Daugirda, Vaišvilta).
Tačiau įdomiausi dalykai prasideda įžengus į lietuvių pavardžių erdvę. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad ištekėjusių moterų pavardžių darybos iš vyrų pavardžių sistema remiasi tik gyvąja kalba. Pavardės su priesaga -ienė nebuvo primestos kitų kalbų, šalių ar okupacinių režimų (okupaciniai režimai kaip tik siekė šią priesagą pakeisti kitomis), jas prieš kelis šimtus metų pradėjo vartoti patys lietuviai, tokia priesaga tikrai neatsirado dėl kitų šalių tradicijos (kaip bandoma teigti siūlymo autorių).
Tai, anot mūsų garsaus XX a. vardyno tyrėjo Aleksandro Vanago, „natūraliai susiformavęs lietuvių bendrinės kalbos faktas, kuris lietuvių moterų pavardėms suteikia savitą, kartais gal kiek egzotišką, lyginant jį su, sakysim, kitų Vakarų Europos kalbų moterų pavardžių darybos modeliu, koloritą“. Šio mokslininko teigimu, vien dėl to šį mūsų moterų pavardžių darybos modelį reikėtų išlaikyti ir skatinti. Netgi prieš 20 metų po karštų diskusijų leidus moterų pavardes darytis su galūne -ė tam tikra prasme buvo atsižvelgta į natūralią mūsų pavardžių sistemos prigimtį, nes šią galūnę moteriški antraisiais įvardijimo nariais buvę asmenvardžiai galėjo turėti seniau, tokios darybos pavyzdžių užfiksuota pietų Lietuvos tarmėse, pavyzdžiui, vyro pavardė Naudžiūnas, moters – Naudžiūnė (nors, pasak Z. Zinkevičiaus, tokios pavardės dažnai žmonių vartotos pašaipiai). Tačiau nėra jokių duomenų, rodančių, kad moteriški antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau tapę pavardėmis, turėjo galūnę -a. Taigi lietuvių moterų pavardžių darybos sistemos kontekste šis siūlymas nėra sisteminis ir vertintinas kaip dirbtinė naujovė.
(...) Siūlymas leisti rašyti moterų pavardes su galūne -a (kuris dar yra ir ne iki galo apibrėžtas) neparemtas natūraliai susidariusiais lietuvių moterų pavardžių darybos, raidos polinkiais. Jam pritarus diltų lietuvių pavardžių sistemos savitumas, natūralumas, iškiltų niveliacijos, supanašėjimo su slavų kalbų pavardžių darybos modeliais pavojus.
3. Pasekmės. Lietuvių išmintis sako: Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Todėl reikėtų paanalizuoti, kaip atrodytų kai kurios iš vyrų pavardžių su galūne -a sudarytos moterų pavardės.
Pasižiūrėjus į Lietuvių pavardžių duomenų bazę galima pastebėti, kad apie 1 450 lietuvių pavardžių turi priesagas -inskas, -inskis, dar apie 300 -anskas, -anskis. Siūlymui pritarus iš vyro pavardės Aginskas galėtų būti sudaroma moters pavardė Aginska, iš Glinskys – Glinska, iš Bielinskas – Bielinska, iš Bakšanskas – Bakšanska ir t. t. Tokiu būdu lietuvių moterų pavardžių darybos modelis visiškai sutaptų su lenkų kalbos.
Dar turime 500 pavardžių su baigmeniu -ovas ir 100 – su -evas. Esant teigiamam sprendimui iš pavardės Baranovas būtų galima pasidaryti moters pavardę Baranova, iš Beriozovas – Beriozova, iš Ignatjevas – Ignatjeva ir t. t. Dar pasitaiko ir slaviškos kilmės pavardžių su -inas: šalia Bašmakino būtų Bašmakina, šalia Bobinas – Bobina ir t. t. Kaip matyti, turėtume su rusų kalbos moterų pavardžių daryba sutampantį modelį.
Čia reikia pabrėžti, jog tokie moterų pavardžių darybos modeliai Lietuvoje galimi ir iki šiol, tačiau juos galima rinktis tik kitų tautinių bendrijų piliečiams (lenkams, rusams ir t. t.). Pritarus siūlymui šiuo modeliu galėtų naudotis ir lietuvės. Tai galima laikyti akivaizdžiu lietuvių moterų pavardžių sistemos ardymu. Žinoma, kas nors gali pasakyti, kad panašiais atvejais su -a rašomos latvių moterų pavardės, tačiau tai negali būti argumentas bent iš dalies atsisakyti savosios su slavų kalbomis mūsų nesaistančios darybos. Be to, latvių ir lietuvių kalbos, nors ir broliškos, yra atskiros, turinčios savas asmenvardžių darybos sistemas. Juk niekas dabar nesiūlo keisti lietuvių bendrinių žodžių darybos, kad ji būtų panašesnė į latvių kalbos, ar pereiti prie žymiai paprastesnės latvių kalbos kirčiavimo sistemos. Tai kodėl taip reikėtų elgtis su pavardėmis?
Galūnę -a moteriškose pavardėse sunku įsivaizduoti ir dar kai kuriais atvejais. Keistokai skambėtų iš pavardžių su priesaga -aitis sudaryti asmenvardžiai: Jonaičio žmona galėtų turėti pavardę Jonaita, Petraičio – Petraita, Lengvinaičio – Lengvinaita. Elementarų kalbos jausmą turinčiajam nuostabą keltų moteriška pavardė Lapa, atsiradusi iš vyriškos Lapė, Pempa – iš Pempė ir t. t. O kaip dviprasmiškai skambėtų iš pavardės Savas pasidaryta ištekėjusios moters pavardė Sava!
4. Čia atkreiptas dėmesys tik į keletą atvejų, liudijančių, kad siūlymas leisti rašyti moterų pavardes su galūne -a (kuris dar yra ir ne iki galo apibrėžtas) neparemtas natūraliai susidariusiais lietuvių moterų pavardžių darybos, raidos polinkiais. Jam pritarus diltų lietuvių pavardžių sistemos savitumas, natūralumas, iškiltų niveliacijos, supanašėjimo su slavų kalbų pavardžių darybos modeliais pavojus. Todėl kyla logiška abejonė, ar verta tai daryti dėl kelių asmenų pareikšto noro.
