Kas nutiko su Švedija, svajonių šalimi, lyg ir sėkmingai realizavusia socialistinį eksperimentą „gerovės valstybė“? Kas nutiko su jos siekiu tapti visų pasaulio kenčiančiųjų sąžinės balsu, kovotoja už žodžio laisvę ir toleranciją? Tereikėjo jai, trokštančiai tapti NATO nare (o siaube!), pagaliau garsiai apie tai paskelbti, ir Turkija tuojau iš Švedijos pareikalavo uždėti apynasrį žodžio laisvei. Tik tiek tereikėjo, ir Švedija, regis, susvyravo. Kas nutiko?
Ogi Turkija mainais į Švedijos paraiškos dėl narystės NATO patvirtinimą, ratifikavimą, pareikalavo perduoti jai „kurdų teroristus“ bei pateikė tų 130 „teroristų“ sąrašą. Ir dar reikalauja parduoti Turkijai ginklų. (Turkai tikriausiai suvokė, kad šimtus milijonų kainuojanti Rusijos oro gynybos sistema S-400 žaibiškai tampa metalo laužu Ukrainos žemėje).
Ką į tai švedai? Tie pradėjo ieškoti landų savo tobuloje žodžio laisvės ir žmogaus teisių gynimo sistemoje, kad bent kaip nors patenkintų autoritarine šalimi greitai virstančios Turkijos reikalavimus. Tačiau tų landų lyg ir nėra, todėl švedai dėl to labai atsiprašinėjo, netgi labai atsiprašinėjo, ypač po to, kai Stokholme kažkas supleškino Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano iškamšą, pakabintą aukštyn kojomis.
Maža to: Švedijos dešiniųjų vyriausybė apkaltino Rusiją ir priešiškas NATO jėgas pagalių kišimu į ratus. Girdi, švedų ir turkų santykiai neseniai buvę puikūs. O štai Suomijos parlamento pirmininkas Mattis Vanhanenas per bendrą spaudos konferenciją su Švedijos Riksdago pirmininku Andreasu Norlenu žurnalistams tiesiai šviesiai išrėžė: „Pabrėžiame, kad Suomijoje ir Švedijoje turime žodžio laisvę. Negalime jos kontroliuoti.“
Na, bet šis komentaras ne apie Suomiją ar Turkiją. Jis apie Švediją, kurioje praleidau veik 30 metų, kurią myliu ir gerbiu, bet pastaraisiais metais vis mažiau atpažįstu. Deja, tikrovė vis labiau iškreipia jos gražų veidą, kuriuo dar neseniai ji įkvėpė pasaulį. Prieš savo įžvalgas noriu pabrėžti, kad, pateikdamas neigiamus pavyzdžius, parodysiu kiek sutirštintą vaizdą. Nes faktas lieka faktu: lietuviai bėga į Švediją, o ne atvirkščiai. Bet apie teigiamus dalykus – kitame komentare, o dabar pažvelkime į šios šalies problemas.
Pirma ir bene skaudžiausia – socialinis vienišumas. Jo priežastis – švediškai suprantamos „socialistinės gerovės valstybės“ žmonių ekonominio lygiateisiškumo įgyvendinimas. Tikslas buvo gražus – suteikti ekonominę laisvę ir nepriklausomybę visiems nuo visų: tėvams nuo vaikų, vaikams nuo tėvų, vedusiems, partneriams ir panašiai vienam nuo kito. Senjorai – į senelių prieglaudas. Kiekvienas turėjo galėti ekonomiškai save išlaikyti. Negalintiems buvo skiriama svari socialinė pagalba. Šią politiką atspindėjo miestų planavimas. Buvo kuriami kvartalai šeimoms ir viengungiams. Kontaktai su senjorais tirpo kaip rytinis rūkas.
Antra susidūrimo su tikrove pasekmė – pradėjo bliūkšti švedo, kaip aukščiausios atsakomybės už pasaulio baisią būtį piliečio, suvokimas. Švedijos socialdemokratų tikėjimas, kad milijardinė pagalba besivystančioms šalims pakels jas ant kojų, panaikins korupciją ir socialinę neteisybę, deja, dužo į šipulius. Kalbu apie paramą Afrikos valstybėms, į kurias 1960–1970 m. buvo siunčiami emisarai organizuoti socialines revoliucijas, kelti ekonomikas. Rezultatas? Emisarai pasistatė puikias vilas, o fabrikai, statyti džiunglėse, stovi šiandien surūdiję. Jau nekalbant apie Švedijos piliečių renkamus drabužius, kurie ne tik nustekeno vietos tekstilės pramonę, bet dar ir užteršė aplinką, – kalnai draiskanų dabar pūva jūrų pakrantėse. Korupcija Afrikos valstybėse niekur nedingo ir dingti nesiruošia.
Trečia susidūrimo su tikrove pasekmė – nevaldoma imigracija iš Afrikos bei arabų šalių humanitariniais sumetimais ir jų integracijos į Švedijos visuomenę nesėkmė. Antraip nei praeito šimtmečio pokarinis ekonomikos bumas, kuris reikalavo daug darbo jėgos. Ji atvyko iš tuometės Jugoslavijos bei Graikijos. Atvykėliai iš šių šalių labai greitai integravosi į Švedijos visuomenę ir nesukėlė socialinių ir kultūrinių problemų.
Visiškai kita situacija su imigrantais humanitariniais pagrindais iš Afrikos ir musulmoniškų šalių. Dažnai dėl šių priežasčių priimti ir globoti atvykėliai sukėlė konfliktą švedų visuomenėje. Socialdemokratų politika, draudusi naujai atvykusiems imigrantams kelti reikalavimus – gerbti šalies politinę santvarką, kalbą, kultūrą, – neadekvačios socialinės paramos skyrimas sukūrė Švedijos, kaip gėrybių dalytojos už dyką, įvaizdį.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kvietimą bet kam be kontrolės atvykti į Europą ekonominiai migrantai taip pat sutiko ovacijomis. (Nekalbu apie karo ir politinius pabėgėlius). Atvykę į Švediją, ekonominiai migrantai reikalavo didesnio būsto miesto centre, net platesnio TV ekrano, ir tai buvo masinis reiškinys, pritrenkęs švedus įžūlumu. Maža to, prasidėjo kriminalinių gaujų, susidariusių etniniu pagrindu, tarpusavio kovos ir savivaliavimas. Jos pavertė šiandienos Švedijos miestus laukiniais vakarais, tikrąja šio žodžio prasme.
Atvykę į Švediją, ekonominiai migrantai reikalavo didesnio būsto miesto centre, net platesnio TV ekrano, ir tai buvo masinis reiškinys, pritrenkęs švedus įžūlumu.
Nė diena nepraeina be susišaudymų, žudynių, nusikaltėlių gaujų tarpusavių karų. Taigi, Švedijos kriminalinių nusikaltimų prevencijos politika patyrė fiasko. Kodėl? Todėl, kad, nors ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, dėmesys buvo ir vis dar skiriamas nusikaltėlių gerovei – žmogaus teisių gynimui, jų gerovės kalėjime gerinimui, o ne aukoms. Prisidengdami pūkuotais įstatymais į nusikaltimus vis labiau įtraukiami nepilnamečiai, nes Švedijoje jie dėl jauno amžiaus nebaudžiami. Todėl šioje šalyje jau nieko nebestebina 14, 15, 16 metų amžiaus žudikai. O rezultatas toks, kad didžiausia politine partija Švedijoje tapo „buvę“ neonaciai, rasistai, homofobai, pasivadinę Švedijos demokratų partija (SD). Ji ir laimėjo 2022 m. rinkimus į Riksdagą.
Ketvirta susidūrimo su tikrove pasekmė – neutralumo politikos atsisakymas. Su tuo neutralumu praeitame amžiuje, kaip švedai sako, buvo šiek tiek „lite si och så“, tai yra „daugmaž ir šiaip bei taip“. Per Antrąjį pasaulinį karą naciai laisvai vežė karius ir ginklus per Švediją į Norvegiją, švedai darė biznį su naciais, kurie mokėjo ir auksu, atimtu iš žydų, taip pat sulydytu iš nužudytų žydų auksinių dantų. (SOU 1998:96 Naziguldet och Riksbanken: interimrapport. https://lagen.nu/sou/1998:96“). Po karo „visiškai slaptai“ švedai bendradarbiavo su JAV ir NATO, nors Švedijos gatvėse komunistai visa gerkle šaukė „JAV imperializmui ne!“, „NATO narystei ne!“, o Baltijos valstybės išnyko iš švediškų žemėlapių.
Griuvus Berlyno sienai, Švedija ėmėsi aktyviai demontuoti savo gynybą, puikius karininkus tūkstančiais išleisdama pensijon. O kai žudiko Putino Rusija prieš porą metų treniravosi pulti Gotlando salą, švedų karinė aviacija nesugebėjo pakilti. Net Rusijai užpuolus Ukrainą 2014 m. ir okupavus Krymą bei dalį Donbaso, švedų savisaugos instinktas nelabai suveikė. Reikėjo Rusijai pradėti genocidinį karą prieš Ukrainą, kad Švedija ir jos politikai atsibustų iš letargo miego. Stovėti be kelnių prieš bepročių gaują Kremliuje – ne alternatyva, bet, antraip nei savo kariuomenę puoselėjusiai Suomijai, Švedijai greitai atkurti per Šaltąjį karą buvusios išties galingos šalies gynybos, deja, greitai nepasiseks. Todėl Tikrovė atliko naudingą darbą – Švedija apsisprendė tapti NATO nare, ir kuo greičiau.
Reikėjo Rusijai pradėti genocidinį karą prieš Ukrainą, kad Švedija ir jos politikai atsibustų iš letargo miego.
Tačiau tą greitį mažina Turkija, niekaip neapsisprendžianti, kokiai civilizacinei hemisferai ji priklauso. Jos keliami reikalavimai Švedijai rodo Turkijos požiūrį į šią šalį. Kyla nenumaldomas jausmas, kad Turkija įsitikinusi, jog tarp korumpuotos Rusijos ir Švedijos nėra jokio skirtumo, todėl Švedija įžūliai spaudžiama paminti savo pačios idealus. Verčiama pažeisti Švedijos pagrindiniuose įstatymuose (Konstitucijoje) įrašytus postulatus, kaip antai „Spaudos laisvės potvarkis ir saviraiškos laisvės įstatymas“.
Kitaip tariant, nuomonės formavimas ir kitos laisvės bei teisės Švedijoje turi ypatingą apsaugą. Sausio pradžioje per Švedijoje vykusią saugumo konferenciją Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas, gruodį Turkijoje susitikęs su prezidentu R. T. Erdoganu, pareiškė, kad kai kurių Ankaros reikalavimų Švedija negali priimti.
„Turkija patvirtino, kad padarėme tai, ką pažadėjome padaryti, bet ji taip pat kelia reikalavimų, kurių negalime ir nenorime patenkinti.“ Ar Švedijos premjero balse girdėti kategoriškumo? O kodėl ne šviesiai tiesiai, be jokio „negalime“, kodėl ne taip: nenorime ir nesiruošiame to daryti, nes Turkijos reikalavimas prieštarauja Švedijos demokratiniams idealams.
Kai kuriais atvejais tikrovė yra gera pamoka, susidūrimas su ja verčia atsipeikėti, matyti save tokį, koks esi. Bet ir prisitaikymui yra ribos, kai reikalaujama pažeisti demokratijos idealus. Reikia tikėtis, kad Švedija, susidūrusi su tikrove, nepraras savo įsivaizduojamos idealios visuomenės bei valstybės skaistybės. Kas, jeigu ne švedai, turėtų ją ginti?
