Pamenate sovietinius laikus ir pagarsėjusius draugų pasmerkimo vajus? Štai, kviečiu pasmerkti prof. Dainių Žalimą. Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, jis lyg ir kėsinasi į be kelių minučių įšventintą buvusį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
Dar išvadino profesorių vietiniu Dekanozovu, nes tas trumpai drūtai išrėžė: „A. Smetona nenusipelnė paminklo Vilniuje.“
Bet diskusija trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Idant nekiltų nesusipratimo dėl mano pozicijos: jeigu jau norima matyti A. Smetonos paminklą Vilniuje, Kaune analogiškai reikėtų jį apgyvendinti Vilniaus Prezidentūros sodelyje. Sunešti į vieną vietą paminklus gerbiamiems ir mažiau gerbiamiems politiniams veikėjams, net ir tam, spjovusiam į demokratiją. Net ir iškeltam į prezidentus tautininkų, ėmusiu pinigus maišais iš sovietų ambasados. Galiausiai, išdavusiam Lietuvą sovietams neiššovus nė vieno šūvio.
Sutinku, iš istorijos istorinių asmenybių neišmesi. (Kodėl Adolfui Hitleriui Berlyne nėra paminklo, nes „jis ir gerus dalykus Vokietijai buvo padaręs“, nesuprantu...). Ar tikrai Vilnius nusipelnė atskiro paminklo A. Smetonai? Ar tikrai prof. D. Žalimo kvietimas, vertinant A. Smetoną, gerbti demokratinius principus ir teisės viršenybę prilygintina, anot visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio, „Angariečio, Sniečkaus ir Zimano žodyno gaivinimui“?
Norint atsakyti į šį klausimą, nereikėtų nukrypti į primityvią argumentaciją, pavyzdžiui: „Ir tuo metu dirbome Lietuvai“ arba „jis nekaltas, aplinka kalta“, arba „negalime vertinti iš šių laikų žinojimo bokštų“. Šią pseudoargumentaciją sutriuškina Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos posėdyje 1949 m. vasario 16 d. paskelbta ir, tiesiogine žodžio prasme, kovos už laisvę krauju apšlakstyta Deklaracija:
„3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. 5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę. 14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.“.
Nežinojau, kad LLKS siekė atgaivinti „draugų“ Angariečio, Sniečkaus ir Zimano dvasią praėjus tik devyneriems metams po Smetonos gėdingo pabėgimo iš Lietuvos. Atsiprašau, išvyko dėl nenoro pripažinti sovietų aneksijos. Kaip šis faktas atrodo šiandien, prisimenant plačiai nuskambėjusį Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio atsakymą į JAV prezidento Joe Bideno siūlymą jam išvažiuoti?
Atsakymas „Man nereikia pavežimo, man reikia ginklų!“ tapo istorine sparnuota fraze tiems, kam rūpi laisvė ir demokratija. Ar šiame kontekste A. Smetonos gerbėjai imsis kaltinti LLKS partizanus neva neobjektyviu vertinimu iš partizanų laikų žinojimo bokštų? Trumpai tariant, šachas ir matas jums, ponai. Jums, akliems istorizmo be moralinio vertinimo šalininkams.
Dabar pats laikas aptarti dešiniųjų radikalų mąstymo modelį. Jis sąmoningai formuojamas pačių sukurto ne nacionalinio, bet griežtai nacionalistinio požiūrio į šiandienos daugiakultūrę demokratinę Lietuvos valstybę, kaip grėsmę etninės tautos išlikimui. Lyg demokratija nacionalinės valstybės nesaugotų ir negintų. Visa juk surašyta Lietuvos Konstitucijoje. Bet, dešiniesiems radikalams reikalingi priešai ir simboliai, iš kurių kovotojai prieš demokratinį užkratą galėtų semtis stiprybės.
Nekenčiančių demokratijos Lietuvoje užtenka su kaupu, tereikia žvilgtelėti į Seimo narius, kai kurias partijas, iš peties kritikavusias vertybinės politikos idėjos atgaivinimą, ir nesvarbu, kad kai kur itin susimauta ir atšokta. Prezidento flirtas su antidemokratiniais radikalais, iš kurio ir kilo Gitano Nausėdos pritarimas pastatyti paminklą A. Smetonai Vilniuje, patvirtina mano pastebėjimus.
Čia negaliu nutylėti Socialdemokratų partijos (LSDP) nenoro veltis į šią būtiną visuomenės švietimui diskusiją, juk A. Smetonos perversmas kaip reikiant smogė tuometei socialdemokratijai, nes buvo atstatydintas teisėtas prezidentas Kazys Grinius.
Prezidento flirtas su antidemokratiniais radikalais, iš kurio ir kilo Gitano Nausėdos pritarimas pastatyti paminklą A. Smetonai Vilniuje, patvirtina mano pastebėjimus.
Nežinantiems iškilių Lietuvos asmenybių priminsiu: prezidentas K. Grinius be kitų pareigų buvo ir Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų kilmės Lietuvos žmonių gelbėjimą per Holokaustą. 2016 m. jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio titulas.
Beje, štai, viena „nereikšminga“ detalė aiškinantiems, kad A. Smetona, išvadintas „Žydų karaliumi“, gynė žydus: „Lietuviams reikia visokiais būdais rūpintis, kad visokie smurtai su žydais nepasikartotų“, – viešame kreipimesi į prezidentą A. Smetoną 1939 m. rašė K. Grinius. Tad kitaip nei A. Smetona, prezidentas K. Grinius, dešiniųjų radikalų siaubui, vienareikšmiškai nusipelnė paminklo Vilniuje.
Tai, kad A. Smetona vadovavimo Lietuvai pabaigoje nevaldė situacijos, neatleidžia nuo atsakomybės. Nebent, Vadas visada teisus, ar ne taip? Gal, sakau, Vadas neturėjo laiko, nes, anot gynėjų, ugdė patriotų tautą. O atstovai, naciams atėjus, tiesiogiai arba netiesiogiai, tūkstančiais ėmėsi naikinti ir persekioti Lietuvos žydus. Dar kartą priminsiu LSDP apie visuomenės švietimo svarbą. Jos negalima aukoti ant politinių reitingų aukuro. Laikas stabdyti dešiniųjų radikalų siekius sugrąžinti Lietuvą į šovinistinius viduramžius, pateikiamus kaip romantiškas laikotarpis su lietuviškais rūtų darželiais ir su visiems geru ir teisingu tautos vadu viršūnėje.
Iš ten pat kyla ir istoriko A. Kasperavičiaus idėja vertinant A. Smetoną ir kitus remtis istorizmo principu: „Manau, kalbant apie vieno ar kito asmens įpaminklinimą, istorija reikalauja vieno paprasto pamatinio principo: istorinius įvykius, tapatybės įvykius, reiškinius ir asmenybes vertinti laikantis istorizmo principo.“
Tad kitaip nei A. Smetona, prezidentas K. Grinius, dešiniųjų radikalų siaubui, vienareikšmiškai nusipelnė paminklo Vilniuje.
Kas tas istorizmo principas ir kaip jis daro įtaką šiandienos asmenybių įpaminklinimo vertinimo kriterijams? Ypač kai nori ar nenori, istorikas vis dėlto teigiamai vertina paminklo A. Smetonai pastatymą Vilniuje, taip prieštaraudamas sau pačiam?
Apibrėžimas toks: „Filosofinis istoriografijos principas, teigiantis, kad istorijos raidą visų pirma lemia politiniai įvykiai, o šiuos – jų dalyvių įsitikinimai, interesai ir sprendimai.“ Kur problema? Jos nėra, tiesą sakant. Bet ji konstruojama vertinant įvykius ne, kaip teigiama, „iš šiandienos mūsų žinojimo bokštų“, bet iš prieštaros demokratinės Lietuvos valstybės moraliniams ir etiniams principams, įrašytiems šiandienos Lietuvos Konstitucijoje.
Priminsiu dar kartą: Lietuvos valstybė 1922 m. Konstitucijoje įprasmino demokratinę santvarką, 1926 m. panaikintą tautininkų perversmo, prieš kurį 1949 m. pasisakė LLKS. Man šio argumento užtenka svarstant klausimą, ar reikia atskiro paminklo A. Smetonai Vilniuje, ar ne. Siūlomas formatas ir primityvi argumentacija apie gerą tautos draugą A. Smetoną neįtikina.
Neturint jokių protingų argumentų, dešiniesiems intelektualams nebelieka nieko kito, kaip tik kviesti pasmerkti gėdai „draugą“ prof. D. Žalimą, neva siekiantį atgaivinti, reabilituoti tuomečių komunistų korifėjų žargoną bei remiantį komunizmą ir komunistus. O juk kalbama apie žmogų, 2015 m. nuosekliai reikalavusį pašalinti Rusijos Federacijos Konstitucinį Teismą iš tarptautinių organizacijų. Be to, 2016 m. kvietusį skelbti sankcijas Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjams. Jo iniciatyva 2019 m. Ukrainos Konstitucijoje įrašyta Euroatlantinės integracijos kryptis.
Štai taip niekingai iš šalies atrodo gaivališkas prof. D. Žalimo puolimas dėl jo demokratiniais principais paremto A. Smetonos politinės epopėjos Lietuvos nenaudai vertinimo. Įdomu, kaip kai kurių sąmones veikia su tikrove nieko bendra neturinti smetoninė romantika ir jos nostalgiško provincinio naftalino dvelksmas. Ak, gėda, drauge Žalimai. Sujudinai, tamsta, autoritarinėse tamsose pasiklydusias sielas, gėda! Na, o dabar belieka sušukti „O tempora, o mores!“, bet – tiek to.
P. S. Likus šiek tiek vietos, šiokia tokia reakcija į Vilniaus savivaldybės tarybos nario Tomo Gulbino ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus Laisvės (?) partijos narių paramą paminklo A. Smetonai statybai Vilniuje. Pasitelkiu Williamo Shakespeare’o tragedijos herojaus, buvusių draugų žudomo paskutinius, netiksliai atkartotus Julijaus Cezario žodžius: „Ir tu, Tomai, ir tu, Remigijau, ir tu!“
