Pirmąsyk „boba“ pavadinta buvau vos dvidešimt kelerių. Apsipirkinėjau vienoje Londono parduotuvių ir šalia atsidūrusios visus aptarinėjusios paauglės nežinojo, kad kalbame ta pačia kalba. Tada tik šyptelėjau ir pasitraukiau joms iš kelio.
Beje, iš esmės prieš šį archajišką ir gražų žodį „boba“ esu nieko prieš, tačiau apie tai – kitą kartą. O šiandien kviečiu jus pagalvoti apie senatvę. Nebijokite – nepamokslausiu apie pensijų fondus, nesiūlysiu ir jokių panacėjų. Bet pasvarstykime: kas, kada ir kodėl atrodo senas?
Pamenu, kai mamos bičiulės mane nuolat taisydavo: „Na, kokia aš tau teta! Kreipkis tiesiog Sigita!“, o man vis tiek nejučia išsprūsdavo „teta“, nes kaip gi į tokią antikinę moterį kreiptis lyg į draugę? Dabar pati kikenu, kai mano antrokė dukrelė klausia: „Mama, ar mylėsi mane, kai būsiu sena 21 m. boba?“ Apima keistas jausmas suvokus, kad studijų laikais naktiniame klube matytos „senos“ moterys turbūt buvo jaunesnės nei aš šiandien.
O, pavyzdžiui, mano močiutė nustebo laikraštyje perskaičiusi straipsnį apie miške pasiklydusią senolę. „Skaitau, skaitau, ogi pabaigoje paaiškėja, kad tai moteriai tik 70 metų! Kokia dar „senolė“?!“
Dažnai pajuntu, kad šis posakis yra tiesa: „Geriausia draugė – tai žmogus, kuris visada tave matys, lyg būtum paskutinėje mokyklos klasėje.“ Ir tikrai, atrodo, kalbėdamasi su klasiokėmis nematau nei jų raukšlių, nei bobėjančių balsų. O juk jos šiandien yra būtent to amžiaus, kaip kadaise tos senos tetos, vaikystėje prašiusios vadinti jas vardais!
„Senas“ ir „jaunas“ – itin reliatyvios sąvokos, ir, sprendžiant pagal mano močiutę, kuo senesnis darosi žmogus, tuo jam visi atrodo jaunesni, ir atvirkščiai. Tačiau mane kamuoja įtarimas, kad dabartiniai suaugę žmonės iš tiesų atrodo jaunesni nei mano tėvų ar senelių kartos žmonės. 20 a. pabaigoje darytose nuotraukose 20-mečiai atrodo bent 10 m. vyresni, o 20 a. pradžioje fotografuoti jaunuoliai, panašu, jau ir gimė seni.
Ir tikrai, atrodo, kalbėdamasi su klasiokėmis nematau nei jų raukšlių, nei bobėjančių balsų. O juk jos šiandien yra būtent to amžiaus, kaip kadaise tos senos tetos, vaikystėje prašiusios vadinti jas vardais!
Pasirodo, šis įtarimas (o gal jaunystės viltis?) kilo ne man vienai. Tyrimai patvirtina, kad žmonės dabar ne tik atrodo jaunesni, tačiau ir biologiškai sensta lėčiau! Šiuo metu vyrai biologiškai jaunėja sparčiau nei moterys, tačiau tai greičiausiai nulemta specifinių aplinkybių, pavyzdžiui, dabar daug mažiau vyrų rūko nei prieš 20 m. Per tokį trumpą laiką, t. y. lyginant kelias kartas, žymių genetinių pokyčių negalėjo įvykti, todėl manoma, kad abiejų lyčių lėtesnį senėjimą nulemia populiacijos elgesys ir išoriniai veiksniai.
O jų yra daugiau nei vienas ir labai įvairių:
Geresnė mityba. Dabar net mažesnes pajamas gaunantys žmonės minta gerokai įvairesniu maistu nei jų tėvai ir seneliai. Net ir žiemą nesunkiai galima gauti importuotų šviežių vaisių ir daržovių, taip pat parduotuvėse gausu įvairiausių maisto papildų. Tai atsispindi ir žmonių veiduose.
Geresnė dantų priežiūra. Dar ir šiandien žmogų iš posovietinių šalių dažnai galima atpažinti pagal dantis: geltoni, kreivi, nudilę. Dėl tos pačios priežasties senesniuose filmuose aktoriai atrodo senesni, o dabartiniuose, besišypsantys baltais prižiūrėtais dantimis – jaunesni. Tačiau vėlgi, esmė ne tik išvaizda – geresnė dantų priežiūra ilgina gyvenimą.
Pažangesnė medicina.
Jauni žmonės vis dažniau renkasi protinį, o ne fizinį darbą.
Vis daugiau žmonių naudoja kremus su SPF filtrais ir taip apsaugo odą nuo sendinančių saulės spindulių.
Moterys gimdo vėliau. Nepaisant paplitusio mito (aš pati labai norėčiau, kad tai būtų tiesa), kad vaikų gimdymas neva jaunina, iš tiesų tyrimais ne kartą patvirtinta, kad vaikų gimimas moterį sendina. Taip nutinka ne tik dėl gyvenimo būdo pokyčių (nuovargis, nemiga, stresas), bet ir ląstelių lygiu – pagimdžiusi moteris ima biologiškai senti sparčiau. Tačiau gera žinia ta, kad vėlėjant pirmakarčių motinų amžiui iki to laiko atidedamas ir jų spartesnio senėjimo procesas.
Mada liudija amžių. Žiūrėdami į senas nuotraukas matome ne tik veidus, bet ir kontekstus, kuriuose tie žmonės gyveno: spalvas, šukuosenas, aprangą, nuotaiką, kurių visuma ir sukuria istorinį arba senumo įspūdį.
Kitaip tariant, amžius yra reginčiojo akyse.
