Pekinas nenori, kad Rusija pralaimėtų Ukrainoje, nes tai reikštų NATO, kartu ir didžiausios jos konkurentės JAV, pergalę, sako Kinijos tyrėja Una Aleksandra Bērziņa-Čerenkova. Be to, anot jos, čia Pekinas atsargiai skaičiuoja savo turimas kortas: „Negalima daryti prielaidos, jog vien todėl, kad kas nors nuo tavęs labai priklauso, jis darys tai, ką jam liepsi.“
Latvijos tarptautinių reikalų instituto direktorė išskirtiniame interviu LRT.lt taip pat pabrėžia, kad Kinija pasaulį gali matyti suskirstytą į įtakos sferas ir nesuvokia Europos Sąjungos kaip savarankiško globalaus veikėjo. Tai yra bloga žinia tokioms mažoms šalims kaip mūsų.
„Atrodo, kad ji mato labiau daugiapolę pasaulio tvarką, kurioje ji vis dėlto būtų stipriausias polius“, – Kinijos viziją apibūdina ekspertė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Kinija nespaus Rusijos užbaigti karą Ukrainoje.
- Kinijos partneriai mato, kad šalies svertai tarptautinėje arenoje didėja.
- Pekinas turi daugiapolę pasaulio viziją, kurioje jis būtų stipriausias polius.
- Kinija Taivano klausimą sprendžia hibridinėmis priemonėmis.
- Lietuvos ir Kinijos santykių istorija prisidėjo prie mūsų tarptautinio įvaizdžio kūrimo.
– Yra toks požiūris, kad Kinija turėtų daryti spaudimą Rusijai, jog ši nutrauktų invaziją į Ukrainą. Tačiau akivaizdu, kad iki šiol Pekinas to nepadarė. Ar, jūsų nuomone, naivu laikytis tokio požiūrio? Ar Kinija apskritai kada nors svarstytų tai daryti?
– Kinija neabejotinai elgiasi transakciškai – šis žodis Ukrainos kontekste dažnai kartojamas – ta prasme, kad ji stebi, koks bus rezultatas, ir tuomet <…> tikisi įsitraukti rekonstrukcijos etape.
Tačiau turiu pasakyti, kad patys ukrainiečiai nebūtinai yra visiškai prieš tai nusiteikę. Jei pažvelgsime į Ukrainos užsienio politiką, matysime, kad ji ne visada linkusi Rusiją tapatinti su Kinija. Jie įžvelgia tam tikrus niuansus – ir ne be pagrindo.
Jei pažvelgsime į Ukrainos užsienio politiką, matysime, kad ji ne visada linkusi Rusiją tapatinti su Kinija.
Kinija nespaus Rusijos, kad ši kaip nors pakeistų karo eigą. Labiau tikėtina, kad ji lauks, stebės, kaip viskas klostysis, o tuomet suteiks savo įmonėms, kurios taip pat turi perteklinius infrastruktūros pajėgumus, galimybių dalyvauti rekonstrukcijoje, siūlydama mažesnes kainas ir galbūt skolindama lėšas, kurias nukreips toms pačioms įmonėms. Tai savotiška „Juostos ir kelio“ iniciatyvos logika.
Kitas klausimas yra tas, kad net jei gyventume paralelinėje visatoje, kurioje Kinija nesijaudintų dėl Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje – nes Kinija tai matytų kaip NATO ir galiausiai JAV pergalę, todėl ji nenori, kad Rusija pralaimėtų <...>, net jei Kinija ir turėtų tokią intenciją, visiškai nėra jokio pagrindo manyti, kad ji turėtų tokio masto galią Rusijos atžvilgiu.
Kartais mes priklausomybę nuo kažko prilyginame veikimo laisvės trūkumui. Nėra jokių abejonių, kad nuo 2022 metų Rusijos priklausomybė nuo Kinijos labai smarkiai išaugo, tačiau tai nereiškia, kad kai Kinija liepia pašokti, Rusija klausia: „Kaip aukštai?“ Tai yra didelė branduolinė valstybė.
Pekinas visa tai jau žino. Jis turi vieną šalį visai šalia – Šiaurės Korėją, kuri ekonomiškai yra visiškai nuo jo priklausoma ir vis dėlto vykdo savotišką nepriklausomą užsienio politiką. Šiaurės Korėja teikia savo karius, kad jie žūtų kovodami Rusijos karuose, tai yra dvišalis susitarimas.
Kinija pernelyg gerai supranta, kad negalima daryti prielaidos, jog vien todėl, kad kas nors nuo tavęs labai priklauso, jis darys tai, ką jam liepsi. Taip, tam tikroje pilkojoje zonoje, žinoma, nekritikuos Kinijos, palaikys jos iniciatyvas. Tačiau jei kalbama apie karą, kurį ta šalis pati pradėjo dėl priežasčių, kurias pati susiformulavo, Kinija nemano, kad galėtų iš esmės tai pakeisti, net jeigu jai to reikėtų. O to jai ir nereikia.
– Kokias žinutes Kinijos sąjungininkai gauna matydami Irano ir Rusijos pavyzdžius?
– Kinija iš tikrųjų neturi sąjungininkų ta prasme, kaip mes suprantame sąjungininkus. Tai mums yra gera žinia. Ji norėtų tokių turėti, bet jų tiesiog nėra.
Kinija turi bendraminčių grupę, kurią kartais vadina „draugų grupe“, arba iš esmės ji diktuoja sąlygas dviejuose daugiašaliuose formatuose, apie kuriuos girdime vis dažniau: Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje ir BRICS+. <...>
Ką tai signalizuoja toms grupėms? Tai signalizuoja, kad balansavimas kartu su Kinija nėra pats blogiausias pasirinkimas.
Jos mato, kad Kinija – ne todėl, kad jos norėtų būti kaip nors spaudžiamos Kinijos, bet todėl, kad jaučia, jog Kinijos svertai didėja, – lygiavertė veikėja ir konkurentė, ji yra tame pačiame lygyje kaip JAV šioje strateginėje konkurencijoje. Todėl yra naudinga tam tikra prasme palaikyti šiuos santykius.
Tai nereiškia, kad šios šalys yra pasirengusios eiti „iki galo“ su Kinija ar kurti su ja aljansą. Tai šiek tiek primena seną juokelį: „Nors ir nesu religingas, bet kodėl dėl visa ko nepasimeldus?“ Ne visiškai įsipareigoti, bet kas blogiausia gali nutikti? Toks yra šių partnerių požiūris. Net jei aš galbūt nevisiškai pritariu Kinijos vizijai, vis dėlto matau, kad tam tikras bendradarbiavimas su Kinija – artimesni geopolitiniai ir ekonominiai santykiai – nėra blogas pasirinkimas.
Kinija iš tikrųjų neturi sąjungininkų ta prasme, kaip mes suprantame sąjungininkus. Tai mums yra gera žinia.
– Trumpui sugrįžus į Baltuosius rūmus ir matant jo veiksmus Venesueloje, o dabar ir Irane, Kinija atrodo tarsi demonstruojanti paramą tarptautinei tvarkai – ji pristato save kaip savotišką tarptautinės tvarkos gynėją ar bent jau rėmėją. Ar gali būti, kad JAV administracijos veiksmai ilgalaikėje perspektyvoje netyčia padėjo Kinijai?
– Ilgalaikėje perspektyvoje apie tai galvoti yra tikrai labai sunku. Tačiau jeigu kalbėtume bent jau apie retoriką, Kinija iš tiesų teigia tikinti Jungtinėmis Tautomis ir pagrindinėmis Jungtinių Tautų, kaip daugiašalės institucijos, vertybėmis. Kinija gerai valdo retoriką, kai kas pasakytų – propagandą. Dar kiti sakytų, kad blogai ją valdo, nes ji labai tiesmuka ir gana vienpusė.
Tačiau galiausiai, kai pažvelgiame į veiksmus, matome, kad Kinija iš tikrųjų ne visai įsipareigoja pasaulio galių – didelių ir mažų – koncertui, kuriame kiekviena turėtų balsą. Atrodo, kad ji mato labiau daugiapolę pasaulio tvarką, kurioje ji vis dėlto būtų stipriausias polius.
Galbūt įtakos sferų mąstymas jiems nėra toks nepriimtinas – tai, žinoma, yra bloga žinia mūsų šalims. Autokratų ar net diktatorių valdoma santvarka jiems taip pat nėra nepriimtina.
Taigi, viena vertus, jie sako: „Mes palaikome sistemą, mes tikime Jungtinėmis Tautomis.“ Kita vertus, jie netiki, pavyzdžiui, žmogaus teisių universalumu. Jie netiki net savo pačių deklaruojamu suvereniteto principu, kuris visada buvo Kinijos užsienio politikos komunikacijos kertinis akmuo. Jie yra pasirengę jį šiek tiek nustumti, kai bando pateisinti Rusijos invaziją į Ukrainą, – suverenitetas yra be galo svarbus, nebent… jis toks nebėra.
Todėl sakyčiau, kad turime atskirti Kiniją kaip komunikatorę ir Kiniją kaip veikėją pasaulinėje arenoje. <...>
– Ką manote apie pastarąsias Europos lyderių keliones į Pekiną? Ko Europa nori iš Kinijos ir kuo Kinija norėtų, kad Europa būtų?
– Tai, ko Europa nori iš Kinijos, yra bandymas plėtoti santykius tokioje erdvėje, kuri ilgalaikėje perspektyvoje nepakenktų jos saugumo ir ekonominiams interesams. <…> Europa suprato, kad Kinija iš tiesų kelia saugumo ir ekonominių rizikų, todėl – bent jau iki 2026 metų įvykių – kalbėjo apie strateginę autonomiją nuo Kinijos.
Tačiau kalbant apie tą strateginę autonomiją, atviras klausimas yra, kiek joje lieka erdvės tiesiog senai gerai prekybai – tokiai, kuri nėra susijusi su saugumu, kuri nėra susijusi su nesąžiningomis prekybos praktikomis. Tiesiog verslas verslui.
Kitas dalykas tas, kad Europos bendrovės gana aiškiai pabrėžia, jog nieko panašaus į Kiniją nėra. Mes suprantame saugumo ir geopolitikos klausimus, bet jei nori ką nors gaminti, nėra kitos tokios vietos, kaip Kinija. Viena vertus, buvimas ten kenkia, nes tave spaudžia dėl tam tikrų sprendimų. Tačiau nebuvimas ten taip pat kenkia. Tai galioja daugeliui pramonės šakų. <…>
Todėl jų lyderiai, ypač didžiosiose Europos valstybėse narėse, turėjo tai nuolat turėti omenyje. Pramonė sako: „Prašome saugoti mus, bet neverskite mūsų išeiti.“ <...>
Todėl, grįžtant prie jūsų pradinio klausimo apie tai, ko Europa nori šioje erdvėje, ji nori neprarasti pinigų, nori matyti, kaip jos gerovės lygis gali būti ir toliau palaikomas, nori su Kinija suderinti taisykles, pasiūlyti prieigą prie milžiniškos ir itin turtingos Europos rinkos ir rasti būdų, kaip tarpusavio priklausomybė ir prekyba vis dar gali veikti, nepaisant siekiamos strateginės autonomijos keliamų apribojimų.
Ko Kinija nori iš Europos? Kinija, žinoma, nori rinkos, bet ir geopolitinio aspekto – Europos paramos Kinijos pagyroms Jungtinėse Tautose, taip pat platesnio Kinijos vaidmens tokiose organizacijose. Žinoma, Kinija taip pat nori prieigos prie naujų technologijų. <…>
Ar Kinija Europą laiko vienu iš polių savo daugiapolėje vizijoje? Ne. Ji nesuvokia Europos Sąjungos kaip savarankiško globalaus veikėjo. Ji nemano, kad atskiros valstybės narės yra pakankamai stiprios geopolitiniu ir ekonominiu požiūriu. Kinijos požiūriu Europa nėra polius toje konkurencijoje.
Tačiau tikslai iš tiesų yra geoekonominiai. Ir čia atsiranda atotrūkis, nes Europa sako: „Nubrėžkime ribas: štai čia veikiame mes, iki čia galite eiti jūs, o štai čia mes jūsų neįsileidžiame, nes nenorime, kad ilgalaikėje perspektyvoje įgytumėte prieš mus pranašumą.“ O Kinija atsako: „Žinote, ką? Būtent tas sektorius mus ir domina.“
– Kinijos strategija, kaip jau šiek tiek kalbėjome, – laikytis ramiai, laukti ir stebėti, kas vyksta. Tačiau akivaizdi tema čia yra Taivanas, ir klausimas: kiek ilgai čia Kinija yra pasirengusi laukti? Xi Jinpingui yra 72 metai. Kiek ilgai jis lauks ir ar jis yra toks lyderis, kuris ryžtųsi „suvienyti“ Kiniją su šia sala?
– Iš jo sklinda gana aiški retorika, kad „susivienijimas“ su Taivanu būtų didžiojo Kinijos tautos atgimimo dalis, kad „brolis gyvena kitapus gatvės“ ir panašiai. Tai neabejotinai tapo nuolatine jo retorikos dalimi.
Mes žinome, kad Kinija neatmeta karinio sprendimo galimybės. <…> Tuo pat metu visada vyksta pliusų ir minusų vertinimas. Faktas, kad kinetinė Taivano invazija būtų beprotiškai brangi ne tik visam pasauliui, bet ir pačiai Kinijai.<…>
Taigi Pekinas šią problemą sprendžia hibridinėmis priemonėmis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame riba tarp karo ir taikos yra išplaukusi. Mes esame Baltijos šalyse, kur matome kibernetines atakas, į oro erdvę įskrendančius lėktuvus. Jūs patys turėjote balionus. Taigi žinome, kad egzistuoja ir kitos spaudimo priemonės, kurios neperžengia kinetinio karo ribos, bet vis tiek yra labai veiksmingos – ypač kai gyveni saloje.
Taivano demokratinė prigimtis taip pat tam tikra prasme reiškia, kad, Pekino žodžiais tariant, mes visada esame vos per vienus rinkimus nuo status quo pasikeitimo. <…>
Todėl matome, kad Kinija investuoja į pačią idėją, jog artėjantys rinkimai galėtų atnešti pokyčių – nebūtinai iš karto kaip „viena šalis – dvi sistemos“, bet bent jau tokių, kurie parodytų, jog santykiai per sąsiaurį švelnėja.
Tačiau Taivano žmonės, ypač po susidorojimo su Honkongu, mato, kad Pekino pažadų [apie „vieną šalį – dvi sistemas“] nebūtinai galima laikyti patikimais. <...> Taivanas beveik nuolat yra Kinijos darbotvarkėje. Tačiau patys taivaniečiai dažnai, atsakydami į šį klausimą, sako: „Mums belieka tik tikėtis, kad Xi Jinpingas šį rytą nubus ir nuspręs: „Šiandien ne ta diena, kai aš įsiveršiu į Taivaną.“ Tikėtis daug daugiau šiuo metu mes negalime.“
– Lietuva yra įdomus pavyzdys. Mes atidarėme Taivaniečių atstovybę. Tuomet patyrėme Kinijos ekonominį spaudimą ir diplomatinių santykių pažeminimą. Tačiau dabar naujoji mūsų Vyriausybė bando atkurti santykius su Kinija. Ar manote, kad Lietuva yra tam tikra pamoka kitoms šalims?
– Visų pirma, ši istorija labai prisidėjo prie Lietuvos, kaip šalies, kuri stoja prieš autoritarizmą, prievartą ir bauginimą, įvaizdžio. Mano manymu, tai jums į naudą.
Nors vidinė diskusija šiuo klausimu vyko, galiausiai tai yra sudėtingesnio požiūrio dalis – kalbant ir apie paramą Baltarusijos opozicijai bei kitus dalykus, kuriuos jūs darote. Visa tai prisidėjo prie antiautoritarinės, demokratiją remiančios, vertybėmis grindžiamos valstybės, kuri turi stuburą ir nepasiduoda bauginimui, kai pabrėžiamas jos dydis, įvaizdžiui, nes esmė nėra dydis.
Ši istorija labai prisidėjo prie Lietuvos, kaip šalies, kuri stoja prieš autoritarizmą, prievartą ir bauginimą, įvaizdžio.
Kalbant apie tai, kaip viskas klostysis toliau, tai galėtų tapti pamokančia istorija. Tačiau, kad ir kaip sukristų kortos, neturėtume nuvertinti pirminio „vau“ efekto.
Demokratinėje šalyje valdžia keičiasi. Vieną kartą gali ateiti labiau vertybėmis grindžiama Vyriausybė, kitą – pragmatiškesnė. To nori rinkėjai – pokyčio. Ir tai yra normalu.
Galbūt buvo Lietuvos verslų, kurie patyrė smūgį ir prisiėmė didžiausią Kinijos spaudimo naštą, kurios jie nesitikėjo. Galbūt Taivano rinka nesuteikė tos lauktos pelno bangos, kurios tikėjosi tiek Lietuvos Vyriausybė, tiek įmonės. <…>
Mes nežinome, kaip ši situacija galiausiai pasibaigs. Ar reikės pakeisti tik vieną žodį, ar tai bus kažkas daugiau? O gal viskas liks taip, kaip yra dabar? Tai taip pat priklausys nuo to, kaip susiklostys Estijos aklavietė dėl Taivano ar Taipėjaus atstovybės.
Tačiau manau, kad tai taip pat liudija platesnę tendenciją – Kinijos politika tapo centrine politinių debatų ašimi. Prieš kelerius metus, kai atlikome savo tyrimus, pastebėjome, kad Latvijos politinių partijų kontekste Kinija apskritai nefigūravo kaip rinkimų klausimas: nei trumpose programose, nei komunikacijoje, nei išplėstinėse partijų programose. Kinijos tiesiog nebuvo.
Šiandien situacija pasikeitusi.
Šis interviu buvo sutrumpintas ir redaguotas.
