2005 m. režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tapo vienu jautriausių ir svarbiausių Lietuvos dokumentikos kūrinių. Filmas gimė iš asmeninės patirties – režisieriaus dukros ligos – tačiau peržengė individualios istorijos ribas ir tapo universaliu pasakojimu apie gyvenimą, trapumą ir viltį.
Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
Apie filmo kūrimo procesą, jo pradžią ir sudėtingus pasirinkimus pasakoja pats režisierius Arūnas Matelis ir aktorius Dainius Gavenonis. Pasak jų, iš pradžių svarbiausia buvo ne filmavimas, o buvimas – leisti laiką su vaikais ir jų šeimomis, bandyti tapti aplinkos dalimi. Tik užsimezgus tikram pasitikėjimui atsirado galimybė kurti filmą.
„Jei neatrasime ten vietos, nedarysime filmo“, – prisimena A. Matelis. Lūžis įvyko tuomet, kai filmavimo komanda priimta ne kaip stebėtojai, o kaip reikalingi žmonės – tie, kuriais galima pasitikėti kasdienybėje.
Kuriant filmą ypatingas dėmesys skirtas etikai. Kūrėjai sąmoningai brėžė ribą tarp to, ką galima rodyti, ir to, kas turi likti už kadro. Kaip pasakoja D. Gavenonis, kartais svarbiausias sprendimas būdavo ne filmuoti, o nusukti kamerą. Tokie pasirinkimai tapo esmine filmo kalbos dalimi.
Nors filmas kalba apie sunkias patirtis, jo centre – ne liga, o gyvybė. Kamera fiksuoja kasdienes akimirkas: vaikų pokalbius, žaidimus, tylos pauzes, įgaunančias ypatingą reikšmę. Pasak A. Matelio, dokumentikoje svarbiausia išlikti atviram gyvenimui – leisti jam diktuoti istoriją, net jei ji nutolsta nuo pirminio sumanymo.
Filmas taip pat turėjo apčiuopiamą poveikį visuomenei. Iki tol vaikų onkologinės ligos dažnai buvo lydimos baimės ir stigmos, tačiau „Prieš parskrendant į Žemę“ padėjo keisti požiūrį, skatino empatiją ir supratimą. Režisierius pabrėžia, kad didžiausias filmo pasiekimas – ne apdovanojimai, o realūs žmonių mąstymo pokyčiai ir jautrumas kitam.
Tai filmas apie ribines patirtis, kurios (paradoksaliai) leidžia dar stipriau pajusti gyvenimą. Apie buvimą šalia, kai tai svarbiausia. Ir apie kiną, kuris ne tik fiksuoja realybę, bet ir ją keičia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
