Istorikui jo pasirinktas tyrinėti laikotarpis tampa dabartišku kaip joks kitas. Gali tyrinėti tai, kas buvo prieš 50, 100 ar 1000 metų, o atrodys, kad viskas įvykę visai neseniai. Holokausto tyrinėtojams atitinkamai dabartiškas yra Holokaustas. Tačiau kitiems, spėju, šis pagrindinis moderniosios Europos istorijos įvykis turėtų atrodyti labiau praeitiškas nei dabartiškas, kad ir kokia baisi buvo toji patirtis milijonams žmonių.
Natūralu – laikas bėga, auga naujos kartos, o dabartis išstumia praeitį – dabartis visada reikli.
Kad užmarštis neištiktų, kad Holokaustas netaptų tik vienu istorijos epizodų, statomi informatyvūs ir emociškai paveikūs Holokausto muziejai, kuriami refleksiją skatinantys paminklai, rašomos mokslinės knygos, rengiamos parodos. Taip pat grožinė literatūra, filmai, muzikos ir teatro kūriniai. Visos šios veiklos ir Holokausto kaip pamatinio Europos (ir pasaulio) istorijos įvykio sureikšminimas leidžia kalbėti apie stiprią globalią Holokausto atminimo kultūrą.
Tačiau turbūt niekas taip nesuaktualino Holokausto ir apskritai Antrojo pasaulinio karo atminties kaip putininės Rusijos agresija prieš Ukrainą ir – simboliškai – raketos, krintančios ant Babyn Jaro. Nežabotas rašistinio režimo ir jo tarnų smurtas, žudynės, prievartavimai, plėšimai, turto naikinimas, deportacijos, sykiu ilgametis didžiųjų Vakarų valstybių nuolaidžiavimas Rusijai, įvairūs gešeftai, prisidėję prie šio režimo įsitvirtinimo, priminė, jog tai, ką prieš kelerius metus galbūt laikėme praeitimi, – ir vėl čia (again).
Vis dėlto pastebėjau, jog ukrainiečiams ieškant pavyzdžių iš istorijos, su kuriais jie norėtų palyginti savo kančią, ir radus panašumų su Holokaustu, šie palyginimai Izraelyje – viename iš minėtos globalios Holokausto atminimo kultūros centrų – buvo sutikti nevienareikšmiškai, su nerimu. Išgirdę Volodymyro Zelenskio kalbą, kurioje Rusijos terorą jis palygino su „galutiniu [ukrainiečių] klausimo sprendimu“, tokia analogija pasipiktino dalis Izraelio parlamentarų.
Rusijos teroro prieš ukrainiečius ir Holokausto palyginamumą netiesiogiai ginčijo ir neseniai Lietuvoje lankęsis Jad Vašemo atminties instituto vadovas Dani Dayanas, uoliai gynęs Holokausto beprecedentiškumo, didžiausios baisybės pasaulyje per amžius, tezę, cituoju: „Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai. Ne kiekvienas karo nusikaltimas yra genocidas. Ne kiekvienas genocidas yra Holokaustas (tas tiesa – Z. V.). Jis beprecedentis, tikiuosi, toks jis ir liks ir niekas kitas žmonijos istorijoje jam nemes iššūkio savo baisumu (išskirta mano – Z. V.)“ Vis dėlto iššūkis jau buvo mestas, ir ne kartą, o kulkos, badas, dujos ar mačetės – ne esmė. Anksčiau šio instituto vadovas tiek Rusiją, tiek Ukrainą kaltino Holokausto trivializacija.
Tam tikrą nematomą raudoną liniją, jog pasaulyje gali būti tik viena didžioji H (tai mano interpretacija), nubrėžė Izraelio prezidentas. Ukrainai lapkričio mėnesį minint Holodomoro metines, Isaacas Herzogas nepavadino Holodomoro genocidu, ką šiaip jau yra padariusios daugelis demokratijų, tarp jų ir JAV, o prieš keletą dienų ir Europos Parlamentas. Kodėl Izraelis neįvardija Holodomoro genocidu, atskiras klausimas.
Mano greitieji spėjimai: 1) bijomasi simbolinės dviejų H konkurencijos; 2) vis dar žaidžiama su Rusija, kaip ir anksčiau, kai žygiuota kartu su Putinu „pergalės“ maršuose (Benjamin Netanyahu); dalyvauta atidengiant paminklą sovietų kariams Netanijoje (Shimon Peres); pasauliniame Holokausto atminties forume 2020 m. leista kalbėti Putinui, tuo metu jau šešerius metus niokojusiam rytų Ukrainą ir žudžiusiam politinius oponentus; imti pinigai iš oligarchų (Jad Vašemas). Tiesa, prasidėjus karui – pinigus nustota imti, taip tarsi pripažįstant, kad elgtasi kiek rizikingai; taip pat iškart atsiribota nuo minėto forumo – vienos didžiausių politinių manipuliacijų Holokausto aukų atmintimi.
Dar viena detalė iš pirmųjų karo dienų: prasidėjus Rusijos invazijai, Jad Vašemo institutas išplatino pranešimą, kuriame „apgailestavo“ dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, įspėjo, jog ji turės „sunkių pasekmių“, išreiškė susirūpinimą „nekaltų civilių“ gerove ir saugumu, tačiau sykiu, man regis, buvo ne mažiau susirūpinęs tuo, jog Kremliaus režimas, savo invaziją pavadinęs specialiąja operacija, karu su nacizmu, Ukrainos naciais ir kitomis nesąmonėmis, iškreipia ir trivializuoja istorinius faktus apie Holokaustą.
Toks susirūpinimas, deja, nė žodžio nepasakyta apie tai, kad yra trivializuojama ir Ukrainos kova už laisvę ir išlikimą, kuri vyksta dabar. Šio pranešimo prėska aiškiai juntama, kai palygini jį su kitų dviejų didžiausių Holokausto muziejų – Aušvico-Birkenau ir JAV Holokausto memorialinio muziejaus – pranešimais, kurie buvo ir greitesni, ir tikslesni, ir griežtesni, ir jautresni (čia kalbu tik apie oficialią Jad Vašemo komunikaciją, – ir pačiame institute, ir tarp politikų, ir visuomenėje, neabejoju, yra kitokių požiūrių – Izraelio visuomenė karštai palaikė ir palaiko Ukrainą).
Tam tikrą nematomą raudoną liniją, jog pasaulyje gali būti tik viena didžioji H (tai mano interpretacija), nubrėžė Izraelio prezidentas. Ukrainai lapkričio mėnesį minint Holodomoro metines, Isaacas Herzogas nepavadino Holodomoro genocidu, ką šiaip jau yra padariusios daugelis demokratijų, tarp jų ir JAV, o prieš keletą dienų ir Europos Parlamentas.
Galima suprasti: visos valstybės ir jų politiniai elitai turi savų išskaičiavimų, tačiau visa tai turi savo kainą. Sistemingas Izraelio institucijų, atskirų politikų bei kai kurių aktyvistų purizmas bet kokiomis aplinkybėmis išsaugoti Holokausto išskirtinumo dogmą šiandienos karo kontekste ne tik nepagerbia, nepakylėja ukrainiečių tautos kovos ir kančių, ko būtų galima tikėtis iš never again retorikos epicentro, tačiau kartu daro neigiamą poveikį globalios Holokausto atminimo kultūros jėgai ir gyvybingumui. Gyvenimas, manding, yra įrodęs, kad atsiribojimo, subtili ar nesubtili, nuo kitų tautų kančių kultūra yra ne tik neperspektyvi, bet ir neteisinga. Lietuviai irgi yra darę tą klaidą, kai ilgus metus akcentavo tik sovietinių represijų ir teroro atmintį, į antrą planą nustumdami Holokausto aukas (ir dabar dar yra kur tobulėti).
Tad ar toks politinis purizmas, pastanga bet kokiomis aplinkybėmis išsaugoti Holokausto išskirtinumo dogmą, rūpestis jo „beprecedentiškumo“ akcentavimu, tas uždarumas ir pabrėžtinas skrupulingumas, kad tik joks kitas įvykis, ginkdie, nebūtų su juo sutapatintas, – ar visa tai nekelia pavojaus, kad Holokausto atmintis bus atsieta nuo kitų žmonių grupių kančių ir taps... ikona? Stabu? Mauzoliejumi? Sustingusiu vaizdiniu?
Trumpa remarka. Kam nors gali kilti klausimas (išgirdau jį kylant savyje), kodėl kalbu būtent apie Izraelį, o ne Lesotą? Atsakyti nesudėtinga. Pirmiausia todėl, kad jaučiu simpatiją šiai šaliai; antra, Izraelis yra demokratiška valstybė, NATO ir JAV sąjungininkė, šalis, kurios įvairesnis indėlis remiant Ukrainą būtų svarus; trečia, Izraelio valstybės institucijos visada buvo labai jautrios tikriems ar tariamiems Holokausto menkinimams, Holokausto atminčiai, todėl šių institucijų pozicijos lygiai taip pat gali būti kvestionuojamos, pvz., užčiuopus dvigubus standartus.
Taigi ar Holokausto aukų atminimo galia nesilpsta, kai šis įvykis atsiejamas nuo kitų nusikaltimų žmoniškumui, ir, atvirkščiai, netampa stipresnė, kai yra su jais susiejama? Nujaučiu, kad, jei 2022 m. Hanah Arendt rašytų naują įvadą Totalitarizmo ištakoms ar Ataskaitai apie blogio banalumą, ji tikrai susietų rusų nusikaltimus ukrainiečių atžvilgiu su žydų patirtimi Antrojo pasaulinio karo metais. Nebūtinai prilygintų, bet susietų ir padarytų tai kilniai. Išgirdusi Zelenskio palyginimą apie „galutinį [ukrainiečių] tautos klausimo sprendimą“, ji, pavyzdžiui, galėtų sakyti, kad toks palyginimas signalizuoja ne apie manipuliaciją istorija ar jos neišmanymą, o apie visiškai suprantamą ukrainiečių siekį išreikšti išgyvenamą didžiulę neteisybę, ir kalbėtų apie „galutinį ukrainiečių politinės tautos klausimo sprendimą“, kurį bando įgyvendinti rašistinis režimas.
Galbūt buvo galima tokios tiesmukos išvengti, žinant, jog reakcija bus. Bet mes ne Zelenskis ir ukrainiečiai ir ne mums aiškinti, ką turi kalbėti naikinamos šalies Prezidentas, o iš klausytojų, žinant itin sudėtingą padėtį, būtų galima tikėtis didesnio supratingumo.
Tęsčiau taip: niekas, joks apsiskaitęs ir mąstantis asmuo ar solidi valstybė niekada nekvestionuos, nemenkins Holokausto unikalumo, išskirtinumo, nes jo tiesiog neįmanoma sumenkinti, nesumenkinant ir nepaniekinant pačios tikrovės, tačiau drebėti dėl palyginimų, teigti, kad nieko panašaus nėra buvę ir vėliau niekada nepasikartojo, – irgi netiesa. Buvo ir prieš tai, buvo ir po to: „Kaučiuko teroras“ Konge, armėnų genocidas, stalinistinis teroras, Japonijos veiksmai Kinijoje, Mao, genocidas Kambodžoje, tutsių genocidas Ruandoje, genocidai Jugoslavijoje. Beje, tai, kad „buvo“, įrodo pačio Jad Vašemo ekspozicijos.
Taip, žudynės ir kankinimai Ukrainoje mastu ir metodiškumu neprilygsta nei Holokaustui, nei armėnų ar tutsių genocidui – bet argi tai varžybos? Be to, dabartiniai įvykiai atrodo kitaip, kai imi domėn ir Holodomorą. Tarptautinis teismas, kuris, tikėkime, įvyks ateityje, viską apibrėš tiksliai, tai sudėtingas teisinis procesas, o čia aš kalbu apie viešus pasisakymus, greitas reakcijas į įvykius ir nuojautas, jog tai, kas daroma su Ukraina yra nusikaltimai prilygstantys genocidui (siekiui suvis ar iš dalies sunaikinti ukrainiečių tautą). Esu įsitikinęs, kad tokia retorika esamomis aplinkybėmis nėra Holokausto trivializacija. Holokausto trivializacija yra tezės apie jo „beprecedentiškumą“ ir „neprilygstamumą“ zulinimas iki politinės klišės.
Niekas, joks apsiskaitęs ir mąstantis asmuo ar solidi valstybė niekada nekvestionuos, nemenkins Holokausto unikalumo, išskirtinumo, nes jo tiesiog neįmanoma sumenkinti, nesumenkinant ir nepaniekinant pačios tikrovės, tačiau drebėti dėl palyginimų, teigti, kad nieko panašaus nėra buvę ir vėliau niekada nepasikartojo, – irgi netiesa.
Galima ginčytis dėl genocido sąvokos tinkamumo Rusijos veiksmams apibūdinti (gal jie ateityje nebus įvardinti kaip tokie, ar tik dalis), nusikaltimų vykdytojų tikslų, metodų ir masto, bet iš esmės tai yra žmonių kankinimas ir žudymas iš neapykantos (mirozlobijos, kaip pasakytų žydų filologas ir literatūros kritikas Michailas Epšteinas). Kankinimas ir žudymas iš esmės dėl to, kad ukrainiečiai yra tai, kas jie yra (arba norėtų būti). Jie nėra pasmerkti kaip žydai, tas tiesa, – žydai neturėjo jokių šansų išlikti, nei kaip bendruomenė, nei kaip atskiri asmenys. Tačiau, jei rašistai laimėtų, Ukraina kaip nepriklausoma valstybė ir visuomenė šansų irgi neturėtų.
Turiu nuojautą, kad Rafaelis Lemkinas (asmuo, pirmą kartą pavartojęs terminą „genocidas“, daug rašęs apie armėnų genocidą, beje, Lvivo universiteto absolventas, praradęs 50 giminaičių), jei šiandien būtų gyvas ir matytų, kas daroma su Ukraina ir ukrainiečiais, būtų apibūdinęs Rusijos veiksmus kaip genocidą ir šią tezę gynęs. Gerai žinoma: pradiniame variante genocido sąvoka buvo platesnė, apėmė ir politinių bei socialinių grupių žudymą ir tik vėliau pakoreguota. Gal po šio karo ji bus „atkoreguota“? Bet net ir pagal dabartinį apibrėžimą, neteisus Tomas Venclova, neseniai sakęs, kad genocidas yra tada, kai tave atveda prie duobės ir nušauna į pakaušį (patikrinkite apibrėžimą, genocidas nėra vien apie tai).
Šiais svarstymais noriu pasakyti paprastą dalyką: išgyvendami dėl ukrainiečių – prisimename žydus, prisimindami žydus – išgyvename dėl ukrainiečių (tų, kurie buvo nužudyti per Holodomoro metu ir dabar žudomų), o šis susietumas per kančią stiprina ir sudabartina tiek Holokausto aukų atmintį, tiek sureikšmina ukrainiečių kovas ir kančias. Tokia prieiga niekaip nemenkina Holokausto unikalumo, priešingai šį Įvykį aktualizuoja, atveria. Visos pasaulio aukos – buvusios ir esamos – yra susijusios, nes „atėjo iš didžio sielvarto“ (Apr 7, 14). Mano akimis, stiprios valstybės, stiprios visuomenės gali sau leisti ieškoti sąsajų.
