Rusvomis molinėmis čerpėmis dengti melsvi, gelsvi, pilki, rudi švedų nameliai, panašių atspalvių ir architektūros Suomijos medinukai, tamsaus medžio namai ir pastelinių spalvų mūrinukai Šveicarijoje, Graikijos baltų molinukų spiečiai, jaukūs akmeniniai Provanso miesteliai. Daugelis šiais vaizdais žavimės, o susižavėjimas žymiojo Pietų Prancūzijos regiono estetika Lietuvoje, regis, itin didelis – aptiktume ne vieną savą „provansišką“ pasaulėlį: nuo levandų laukų iki Provanso stiliaus viešbučių ir sodybų interjerų.
Kur slypi tokio susižavėjimo minėtų šalių medinukais, mūrinukais ir molinukais šaknys? Veikiausiai, spontaniškame harmonijos, malonumo išgyvenime, kurį patiriame žvelgdami į šiuos objektus. Žiūri, ir akis tarsi niekur nekliūva, viskas vietoje ir maloniai „tipiška“ – švediška, suomiška, itališka, graikiška, prancūziška. Lankomės, fotografuojame, dalijamės. Ir nepaprastai keista, išties nepaprastai keista, jog nebandome savitos architektūrinės ir vizualinės harmonijos sukurti (atkurti?) pas save, Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Lankydamasis mūsų miesteliuose (turiu galvoje istorinius Lietuvos miestelius, tuos, kurie užgimė LDK), daugybę kartų esu klausęs savęs ir tėvynės architektūrai neabejingų bičiulių, kaip paaiškinti tą juose dominuojančią architektūrinę ir vaizdinę nedarną? Jai įvardyti labai tiktų lenkiškas bylejakość (kai yra „bet kaip“). Siūlau užsukti į bet kurį Lietuvos miestelį ir apsižvalgyti, ypač į rajonų centrus, kurių gyventojai galbūt labiau prakutę ir gali daugiau investuoti į savo namus (panašios tendencijos ir miestuose, bet šįkart stabtelkime būtent miesteliuose).
Žvalgomės: čia silikatinių nuogų plytų mūrinukas, ten nedažytų medinių lentų troba, už jos – rožine spalva nudažytas atnaujintas triaukštukas, toliau trys rusvai, žalsvai, gelsvai dažytos trobos, už jų – ruberoidu apdaryta lūšna. Toliau – plastikinėmis dailylentėmis apkaltas namas, prie jo prigludęs dar vienas, kurio pusė apkalta plastikinėmis, kita pusė medinėmis lentelėmis. Paskui dar keli namai aptaisyti ta pačia medžiaga, tik skirtingų spalvų, o ana ten – priemiesčiams būdingas vienaaukštis, apklijuotas putplasčiu ir idealiai nutinkuotas. Už jo – namas, kurio fasadas iš pusrąsčių.
Spalvos – įvairiausios, pagal skonį. Tvoros taip pat visokių tipų, aukščių ir medžiagų. Stogų dangos – ne ką nuobodesnės: šiferis, bitumas, čerpės, skarda. Dominuoja asbestas. Daugelis langų – platūs, paprastai naudojami daugiabučiuose. Langai ištisiniai – be padalijimų, todėl fasadų kompozicijos ritmas prarastas. Visada sakau, kad be langų skaidymo, žvelgiant iš išorės, atrodo, tarsi tiems fasadams būtų išdurtos akys. Langai ir durys – dažnai iš plastiko, kuris kontrastuoja su mediniais fasadais, ypač kai jie neperdažyti.
Visa tai kuria architektūrinio vizualinio chaoso, aplinkos skurdo ir pigumo įspūdį, sykiu, žvelgiant giliau, signalizuoja du dalykus: reguliavimo iš viršaus nebuvimą. Šiandien Lietuvos miesteliuose galite statyti, perstatyti, remontuoti savo būstą taip, kaip užsigeisite, neatsižvelgdama (-as) į istorinį, architektūrinį kontekstą, užstatymo tipą ir pan. Taip pat – ir tai ne mažiau svarbu – nutrūkusią pastatų statymo, rekonstravimo ir remonto tradiciją, subtilaus pojūčio, „kaip mūsų tėvai ir seneliai darydavo“ arba „ kaip derėtų daryti“, netektį.
Apibendrinti visada reikia atsargiai. Lietuvoje tikrai rastume miestelių, gatvių išklotinių, kurios atrodo darniau, žvelgiant iš tam tikrų kampų – gal net harmoningai, o atskiri pastatai pasigėrėtinai (yra žmonių, kuriems rūpi tradicija ir visuma). Tačiau aš kalbu ne apie atskirus pastatus, o dominuojantį vaizdą, tendenciją, kuri – pataisykite, jei klystu, – nėra harmoninga. „Harmoniją“ čia suprantu kaip skirtingų elementų dermę ir pusiausvyrą, subalansuotą dalių ir visumos santykį (senovės graikų kalbos žodis „harmonija“ reiškia „sutarimą“, „garsų dermę“).
Kaip konkrečiai galėtų atrodyti toji miestelių harmonija Lietuvos atveju? Mus įkvėpti galėtų nuotraukos iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai Lietuvos miestai ir miesteliai jau buvo beišbrendą iš carinio laikotarpio skurdo ir akivaizdžiai gražėjo. Tai nedideli, daugiausia mediniai, pastatyti ant mūro ar akmenų pamatų namai. Dvišlaičiai ar keturšlaičiai stogai dengti gontais (malksnomis), čerpėmis arba skarda. Mediniai namai – geltoni, žali, rusvi arba išvis nedažyti. Mūrinukai – raudonų plytų arba tinkuoti. Tiek medinių, tiek mūrinių namų langai su padalijimais, dvivėriai.
Kaip turėjo atrodyti idealūs lietuviški individualūs gyvenamieji namai, galima susipažinti pasklaidžius 1936 m. Žemės ūkio rūmų parengtą leidinį Kaimo statyba, kurį redagavo architektas Vladas Švipas, beje, baigęs Bauhauzo mokyklą Vokietijoje. Šiame leidinyje aptiktumėte devynių tipų įvairaus dydžio modernių medinių gyvenamųjų namų projektų. Juose namams stengtasi suteikti savitumo, jaukumo, subtiliai naudojami liaudies architektūros elementai. Galima tik įsivaizduoti, kaip būtų atrodžiusios mūsų sodybos ir miesteliai, jei tokių namų būtų atsiradę daugiau...
Aptariamos bylejakość priežastis nesunku nustatyti. Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis, kai buvo sutrikdyta natūrali Lietuvos miestelių raida ir lietuvių namų statymo, rekonstravimo ir remonto meistrystės tradicija, tas nekvestionuojamas know-how. Taip neatsitiko anksčiau minėtiems švedams ir suomiams, kurie šiandien daugeliu atveju stato taip, kaip statė, rekonstravo ir remontavo jų protėviai prieš 200 metų: nedidelius dviejų aukštų namus iš rąstų, kuriuos apkala medinėmis lentelėmis, deda medinius dvivėrius langus, dengia dvišlaičiu čerpių ar gontų stogu.
Kai bylejakość vyksta okupacijos laikotarpiu, nemalonu, bet lyg ir suprantama. Tačiau ir atgavus nepriklausomybę sovietmečiu sutrikdyta natūrali Lietuvos miestelių raida bei lietuvių namų tvarkybos meistrystės tradicija neatsigavo: prasidėjo „pats sau architektas, ką noriu, tą darau“ epocha, lėmusi Lietuvos miestų ir miestelių architektūrinę ir vaizdinę „balkanizaciją“, kuri pagilėjo atsiradus didžiulei medžiagų pasiūlai. Šiaip jau toji „balkanizacija“ būdinga visų pokomunistinių kraštų namams, nors ne visiems vienodai. Padėtis akivaizdžiai geresnė, tarkime, Slovėnijoje, Čekijoje ar dalyje Lenkijos, kur daugiau reguliavimo ir išlikusio know-how.
Jei reikėtų pasakyti, kokia vaizdinė kalba būdinga šiandienos lietuviškam miesteliui, kiltų keblumų. Sakyčiau, bendras vardiklis – itin didelė pastatų tūrių, medžiagų, spalvų įvairovė su vis dar dominuojančio silikato dedamąja atspindinti, be kita ko, bendrą Lietuvos visuomenės raidą po 1990-ųjų: turiu galvoje posūkį ne link skandinaviškosios, daugmaž egalitarios gerovės visuomenės modelio, bet link konkuruojančios visuomenės modelio, kurioje žymi (ir netgi pabrėžiama) turtinė nelygybė (ji akivaizdžiai atsispindi individualių namų architektūroje).
Čia būtų galima numoti ranka ir baigti diskusiją sakant, kad aplinka atspindi mūsų visuomenėje dominuojančius požiūrius ir supratimą, ir tiek. Ir visgi nesinori... nes esu tikras, kad daugelis mūsų neprieštarautume, jei žvelgiant į mūsų miestelius būtų justi visuma, sykiu savitumas, kad jais būtų gėrimasi kaip visuma, būtų matyti, jog čia gyvena bendruomenė, o ne daug pavienių žmonių. Tai, kad mes ilgimės, svajojame apie darną architektūroje, liudytų ir anksčiau minėtas susižavėjimas Provansu bei kitais savitais svečių šalių regionais.
Žmogus yra egocentriška būtybė ir ji linksta tvarkytis taip, kaip jai norisi, todėl pažangiose, į bendrą gėrį orientuotose šalyse egzistuoja griežtos statybos, rekonstravimo ir remonto taisyklės, kurių tikslas yra ne tik reglamentuoti minėtus procesus, bet ir užtikrinti čia aptariamą harmoningą architektūrinę ir vizualinę visumą. Šios taisyklės reguliuoja individualių ir visuomeninių pastatų tūrius, medžiagiškumą, spalvingumą ir panašius formalius dalykus (bet niekaip nereglamentuoja interjero – čia jau pats esi režisierius, gali savo namuose kurti ir moderną, ir rokoką).
Taip pat skaitykite
Šios statybos, rekonstrukcijos ir remonto taisyklės ne šiaip išgalvotos, jos suformuluotos, atsižvelgiant į šalies architektūrinę tradiciją. Dėl šios priežasties tūlam suomiui ar švedui netgi nebūtina kaskart šių taisyklių priminti, o ir pats pilietis prireikus gali konsultuotis su atsakingomis institucijomis. Viešoje erdvėje tūlas šiaurietis nėra linkęs elgtis ekscentriškai ir sau bei savo vaikams istoriniuose miestuose ir miesteliuose vis dar stato tradicinius namus, na, maždaug tokius, kaip Lotos Niuman namas Pramuštgalvių gatvėje.
Žinia, Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybėse veikia už urbanistiką ir infrastruktūrą atsakingi skyriai, yra rajono architekto institucija, ir man kyla klausimų, ką apie tokią chaotišką mūsų miestelių raidą ir tvarkybą mano jie – ar jie mato ir ar jų nežeidžia toji bylejakość? Juk jie nuodugniau nei bet kuris kitas yra studijavę (-usios) architektūros istoriją ir yra girdėję (-usios) pasakymą, jog „mes kuriame architektūrą, o architektūra kuria mus“. Jei jie mato ir juos žeidžia, kodėl šis klausimas nekeliamas viešojoje erdvėje? O gal ką nors esu pražiūrėjęs? Gal kalbama tarp savęs?
Kalbant konkrečiai, man, tarkime, būtų labai įdomu sužinoti, ar nekilo jokio vidinio konflikto atsakingų Anykščių rajono institucijų atstovams, leidžiant istoriniame Dubingių centre pastatyti pilkų, architektūriškai sterilių pastatų kompleksą „Radvilų rezidencija“? Jei jis būtų atsiradęs kur nors priemiestyje ar kokioje nors posovietinės kolektyvizacijos dirbtinai suformuotoje gyvenvietėje, viskas O.K., bet kalbame apie LDK laikais susikūrusį unikalų Lietuvos miestelio audinį, kurio viduryje šiandien štai tokia dominantė – egocentriškas, gožiantis kultūrinį miestovaizdį kičas.
Atskira tema būtų centrinių miestelių aikščių tvarkymas, bet ji jau ne kartą liesta – daugelis visuomenės gyvenimo stebėtojų yra aprašę nekūrybingų, istorijos paveldą ignoruojančių šių erdvių tvarkymo pavyzdžių, kurie tik didina architektūrinį ir vizualinį chaosą mūsų miesteliuose (vadinamoji trinkelizacija). Ir jeigu ne iškilnios barokinės, klasicistinės, romantizmo ar neoromantizmo bažnyčios, senos įvairių tautų kapinės, vienas kitas išskirtinės architektūros pastatas šių aikščių pašonėse, mūsų miesteliuose faktiškai nebūtų į ką žiūrėti...
Nelabai mėgstu rašinių, kurių autoriai identifikuoja problemas, bet nepasiūlo galimų išeičių. Tad ko gi reikia, kad mūsų miesteliai taptų pasigėrėtini? Visų pirma, atkreipti dėmesį, vis „masažuoti“ šią temą, iškristalizuoti viziją, kokius norime matyti mūsų miestelius, pa(si)gaminti ir suteikti įrankius institucijoms, kad jos galėtų kontroliuoti namų statybos, rekonstrukcijos ir remonto procesus ir nustatyti vieningą namų tvarkybos standartą. Šis vieningumas – tai ne nuobodus vienodumas kaip sovietmečiu, bet subtili visumos ir detalės dermė, kaip kad dera vyzdys ir lėliukė.
Žinoma, būtų labai naudinga ir smagu sulaukti urbanistų ir architektų komentarų, dalis jų prie kavos tikrai pasikalba apie harmoniją architektūroje...
