Pastaraisiais metais akivaizdžiai išaugo susidomėjimas sovietmečiu pastatytais gyvenamaisiais rajonais: tyrinėjama jų istorija, organizuojamos parodos ir ekskursijos, apie juos daugiau diskutuojama. Ypač tarp kūrybinink(i)ų tapo net madinga prisiminti, kad esi užaugęs (-usi) viename tokių rajonų.
Tačiau pastebiu, kad įprastai apie šiuos rajonus kalbama kaip apie praeitį ir kaip apie ne savą erdvę: kartais su nostalgija, romantizuojant, kartais baisintis, bet veik visada egzotizuojant ir atsiribojant – tai ne mano, tai ne mūsų, mes tai jau išaugome. Ir visiškai nemadinga sakyti, kad gyveni (mikro)rajone ir juo labiau – rūpiniesi juo dabar (Evelinos Šimkutės veikla Kaune, Šilainiuose, Andriaus Ciplijausko Pilaitėje, Donato Šukelio laidos LRT būtų išimtys).
Man asmeniškai tokio rajonų egzotizavimo (nuo graikų kalbos žodžio „exotikos“ – kitoks, iš išorės, svetimas) ir tam tikra prasme kolonialistinio požiūrio į šią miesto dalį kvintesencija yra prieš keletą metų Šeškinėje ir Eiguliuose organizuotos šokio ekskursijos „Einu pirkti pieno“ arba „Kartą į Eigulius atsikraustė centro hipsteris...“, atspindinčios... kaip čia pasakius... centro kultūrtrėgerių siekį atnešti kultūrą į „miegamuosius rajonus“.
Sykiu subtiliai pabrėžti savo ontologinį kitoniškumą (otherness) tyrinėjamų erdvių atžvilgiu ir įtvirtinti stereotipus. Šių rajonų gyventojams reprezentuoti menininkai kažkodėl parinko senjorų, marozų ir alkoholikų figūras...
Kurti patrauklius pasakojimus apie save ir siekti, kad tie pasakojimai atitiktų socialinės grupės, su kuria norime tapatintis, vertybes yra žmogiška. Kaip ir nutylėti kai kuriuos, tavo akimis galbūt neįspūdingus, faktus. Štai viena LRT pašnekovė, klausiama žurnalisto, pasakoja, kad užaugo Naujamiestyje, nors iš detalių galima suprasti, kad ji kalba apie Savanorių prospekto dalį arčiau Gerosios Vilties žiedo. Kitas pašnekovas užsimena gyvenantis „centre“, nors Vilniaus geografiją žinantis klausytojas iškart supras, kad eina kalba apie Naujininkus. Trečias sako gyvensiantis „už dviejų gatvių nuo centro“ (iš tiesų – Viršuliškėse, bet šis pavadinimas nenuskamba).
Vis dar nesu radęs glausto atsakymo, kada ir kodėl pradėti egzotizuoti sovietmečiu lietuvių architektų suprojektuoti rajonai: galbūt tai susiję su po 1990-ųjų gimusios kartos išėjimu iš tėvų namų ir noru pabrėžti šį faktą, atmesti sovietmetį kaip svetimą, pasiliekant tik kai kurias stilingas to laikotarpio detales (pavyzdžiui, plakatų ir pavyzdinių interjerų dizainą arba spalvingus rajonų brėžinius); galbūt noras atsiriboti nuo bet kokio standartiškumo, kurį įkūnija rajonų architektūra, senatvės, pabrėžti savo individualumą, – galbūt dėl JAV popkultūros, romantizuojančius juodaodžių getus, įtakos, skatinančios ir pas mus ieškoti „getų“, gatvių, betono romantikos.
Manau, mikrorajonų egzotizavimą (nejučia – ir stigmatizavimą) stiprina ir nekilnojamojo turto (NT) vystytojų strategijos kurti ir palaikyti centro bei priemiesčio kaip prestižinių erdvių ir naujo kaip savaiminio gėrio akcentavimas. Žinoma, nėra čia jokio slapto plano (mūsų socialinė ir ekonominė sistema pagrįsta dinamika ir naujo, jauno kaip geresnio kultu), bet NT vystytojams būtų išties nenaudinga, jei jauni ar apyjauniai aktyvūs žmonės noriau kurtųsi septintajame–devintajame dešimtmečiuose pastatytuose daugiabučiuose, tarkime, Lazdynuose ar Pašilaičiuose, užuot pirkę butus masiškai kylančiuose naujos statybos daugiabučiuose ar kotedžuose už miesto.
Ką daryti, kad sovietmečiu pastatyti rajonai įgautų naują kvėpavimą? Mano akimis, reikia šių rajonų tyrimų, sistemingų investicijų ir viešųjų ryšių.
Modernistiniai rajonai neabejotinai turi trūkumų – ir globaliu lygiu (mastelis, monotonija ir, Friedensreicho Hundertawasserio žodžiais tariant, „tiesių linijų tironija“), ir kalbant apie konkrečius rajonus (antai Karoliniškės užstatytos labai tankiai, Viršuliškėms trūksta savitumo), ir dėl medžiagų kokybės. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad dalį šių rajonų problemų galima santykinai nesunkiai išspręsti investicijomis į pastatus ir infrastruktūrą, sykiu permąstant atsainią ir arogantišką paradigmą, jog sovietmečiu iškilę gyvenamieji rajonai nevertingi iš esmės, kad jie yra reliktas, antras ar trečias pasirinkimas, kad jie tinkami gyventi tik iš bėdos.
Mėgstu pavyzdžius. Štai Šeškinės monolitiniai daugiaaukščiai (architektai Bronislovas Krūminis ir Danas Ruseckas, 1983 m.). Tegu iškyla jie dabar jūsų akyse. 16 aukštų. Nelabai išvaizdūs. Važiuojant pro šalį gali net šmėsteli mintis, kad gal geriau jų čia nebūtų, bet tada šmėsteli kita: juk iki atnaujinimo panašiai atrodė ir lenkų architektų Henryko Buszko ir Aleksanderio Frantos „kukurūzai“ Tūkstantmečio rajone (Osiedle Tysiąclecia) Katovicuose (Google paieškoje žr. „Kukurydze“). Po atnaujinimo jie – tiesiog architektūrinės lelijos, primenančios, jei norite, 20 a. šeštojo–septintojo dešimtmečių Bertrando Goldbergo Marina city Čikagoje.
Nebūtinai visiems turi patikti tokie bokštai, aš taip pat esu small is beautiful pasaulio simpatikas, bet šiuolaikinis miestas yra sudėtingas, ir būtų arogantiška bei ignorantiška, žinant 20 a. Europos miestų istoriją, teigti, kad kuri nors viena jo dalis yra savaime vertingesnė už kitą. Mums nepasisekė, kad mūsų modernizmas buvo sovietinis – laisva Lietuva būtų sukūrusi kokybiškesnį. Nepasisekė ir tai, jog visuomenės egalitariškumas (ne komunistinis, saugok Dieve, bet liberalus) netapo idealu, ką liudytų įvairiose gyvenimo srityse vyraujanti varžymosi kultūra (šimtukininkų, prestižinių mokyklų, rajonų, kvartalų kultas).
Ką daryti, kad sovietmečiu pastatyti rajonai įgautų naują kvėpavimą? Mano akimis, reikia šių rajonų tyrimų, sistemingų investicijų ir viešųjų ryšių. Tada pamatytume, kad problema nėra tokia didelė, kaip atrodo, ir jokių „betono džiunglių“ ir „baisių rajonų“ Lietuvoje tiesiog nėra. Iš pat pradžių nebūtina vykti toli – į suomių Tapiolą ar atnaujintus rytinio Berlyno rajonus, bet apsidairyti Birštone, Ignalinoje ar Druskininkuose, kur, priešingai nei mūsų tingiuose didmiesčiuose, įgyvendinta išties nemažai kompleksinės renovacijos projektų – ir sugrįžti prie minties, ar tikrai „nežmoniškai baisūs“ tie sovietiniai rajonai? Esmė – priežiūra.
Štai viena LRT pašnekovė, klausiama žurnalisto, pasakoja, kad užaugo Naujamiestyje, nors iš detalių galima suprasti, kad ji kalba apie Savanorių prospekto dalį arčiau Gerosios Vilties žiedo.
Pakeisti požiūrį į mikrorajonus, manau, padėtų sprendimas kurį nors vieną išskirtinį Vilniaus mikrorajoną (dažniausiai kalbama apie Lazdynus, ir ne be pagrindo – puikus kraštovaizdis ir architektūriniai sprendimai) įtraukti į kultūros vertybių registrą – kaip (sovietinio) modernizmo simbolį. Esu tikras – priėmus tokį sprendimą šio rajono kompleksinio sutvarkymo, ne bele kaip, o atsižvelgiant į jo kūrėjų sumanymus (ir šį tą patobulinant, nes sovietmečiu, žinia, architektams teko dirbti amžino deficito sąlygomis ir atsisakyti daugelio gerų sumanymų), šio rajono populiarumas augtų kaip ant mielių. O gal šis procesas prasidėjo?
Turiu svajonę, kad mes, tie, kurie mylime savo miestą ir jaučiame pareigą jį kurti, pamažu įveiksime polinkį stereotipizuoti, klijuoti etiketes, atsiriboti, varžytis ir į visus miestų rajonus žvelgsime kaip į lygiaverčius – savitus architektų kūrinius, turinčius savų privalumų ir savų trūkumų. Kad toks požiūris įsigalėtų, reikia ir aiškios miesto politikos (dabar ji atsainoka, nors, teisybę sakant, nėra visiškai atsaini), ir asmeninių vietos gyventojų pavyzdžių, ir tyrėjų, ir menininkų indėlio. Šitai daro stebuklus. Nujaučiu, kad po Vilniaus muziejaus surengtos parodos apie Viršuliškes šio rajono kaip „baisaus sovietinio rajono“ etiketė gal ir nenusilupo, bet tikrai atbrizgo...
Kita vertus, rašant šį tekstą į galvą atėjo mintis, jog viešoje erdvėje pastebima mikrorajonų egzotizavimo ir nostalgizavimo mada (sakau „mada“, nes kol kas domimasi daugiausia forma) yra nuoširdaus grįžimo į šiuos rajonus ir rūpesčio jais pradžia. Juk norint grįžti ir nauju žvilgsniu pažvelgti į seną, iš pradžių reikia nutolti. Panašiai kaip su grįžimu į tėvų namus, mėgavimusi lietuvių liaudies patiekalais, bandymu apsigyventi senose sodybose ar salotų auginimu aukštalysvėse. Turi atitolti ir su(si)formuoti patrauklų įvaizdį, kad galėtum iš naujo priimti tai, kas tavo protėviams buvo įprasta.
Kokią turiu sovietmečiu iškilusių mikrorajonų viziją? Tai žali, tylūs, erdvūs, nesutankinti, nuo tranzitinio eismo išvaduoti miegamieji rajonai (kokybiškas poilsis – prabanga), pagal bendrą projektą atnaujinti pastatai, atsižvelgiant į tų rajonų architektų projektus, lygios gatvės ir šaligatviai, kiekviename rajone – kultūros centriukas su ekspozicija apie rajono istoriją, darbo vietomis ir kavine, daug sporto aikštelių vaikams ir ypač paaugliams – ši gyventojų grupė visą laiką lieka nuošaly, – visur dviračių takai. Kelios jaukios kavinės. Ir kuo daugiau inkilų čiurliams – kurie savo skrydžiais vasarą kuria nuostabią atmosferą.
Yra apie ją svajoti ir ką veikti, tačiau visų pirma kviesčiau domėtis, tyrinėti ir žvelgti į savo miestą kaip į visumą, be išankstinių nusistatymų. Miestas nėra vien senamiestis ar centras, nėra „tikro miesto“ ir „netikro miesto“ – šiuolaikinis miestas yra tarsi kosminis kūnas, kurį sudaro trys istoriškai susiklostę sluoksniai: senasis (branduolys), naujesnis (mantija) ir visiškai naujas (pluta), jungiami gatvių. Visi jie būtini moderniam miestui egzistuoti ir lygiai mylėtini.
