Kalėdų laukimas yra metas byloti tiems, kurie filosofo Arvydo Šliogerio būdavo vadinami antrojo tipo optimistais. Tai jo karčiais žodžiais reiškė optimistus po nevilties. Aišku, pats mąstytojas save tokiems žmonėms priskirdavo, o ir draugus dažnai iš jų tarpo pasirinkdavo.
Sunku glaustai paaiškinti jo sampratą. Ne vieną knygą, priklausančią Šliogerio plunksnai, reikėtų iš lėto perskaityti, kad susigaudytume, apie ką čia kalba.
Dabar, kai Kalėdų stebuklo galima laukti su nesenai spaudoje pasirodžiusia Leonido Donskio knyga Man skauda (sudarė Birutė Garbaravičienė, išleido Tyto Alba) ant kelių, nevilties luobą pramušančio optimizmo šviesa nutvieskia net tuos, kurie sąmoningai gyvena be kokios nors bažnyčios, bet ne be Dievo.
Leonidas Donskis savo filosofavimu nerodė didelių pastangų eiti Arvydo Šliogerio pėdomis, tačiau akivaizdu, kad manė jį esant didžiausiu lietuvių filosofu, prisidėjo prie itin svarbių pastarojo knygų vertimo bei publikavimo angliškai filosofuojančiuose Vakaruose.
Tačiau šiame kalėdiniame komentare man regisi svarbu pabrėžti, kad Donskis geriau už patį Šliogerį išreiškė optimizmo po nevilties būseną. Knygoje Man skauda sugulę vėlyvieji jo komentarai, kurie per kelerius paskutiniuosius gyvenimo metus buvo skelbti žurnale IQ ir internetiniame 15min.lt , gali būti skaitomi kaip šio teiginio įrodymai.
Nuolat besigilindamas ir mąsliam skaitytojui aiškindamas dabarties ydas, sielodamasis dėl meninio ir protinio nuopuolio, o dar labiau dėl retėjančios mūsų žmogiškumo atmosferos, jis vis dėlto iki pat galo išliko pajėgus vertinti bei džiaugtis visai gražiais mūsų netobulos būties mažumynais.
Jei Šliogerį geriau pažinę draugai ir rimtai į jo tekstus įsiskaitę skaitytojai nepavadintų jo linksmuoliu, tai Donskis – bent jau pirmųjų – greičiausiai būtų prisimenamas linksmos šypsenos nušviestu veidu. Net ir tada, kai išdėstytos visuomenės ar politikos kritikos briaunos ką tik būtų perrėžusios paviršutiniško pasitenkinimo ekraną.
Nuolat besigilindamas ir mąsliam skaitytojui aiškindamas dabarties ydas, sielodamasis dėl meninio ir protinio nuopuolio, o dar labiau dėl retėjančios mūsų žmogiškumo atmosferos, jis vis dėlto iki pat galo išliko pajėgus vertinti bei džiaugtis visai gražiais mūsų netobulos būties mažumynais. Blogi valdžios ir pasaulio politikų darbai niekada jam netapo asmeninio neveiksnumo ir beribio nusivylimo leidimais. It ankstyvosios modernybės išminčius jis gebėjo rodyti gebėjimą džiaugtis kaip siektiną dorybę, kaip pareigą ir tikėjimo žmogiškumo prasme įrodymą.
Tam, ką dabar galime skaityti Donskio knygoje prieš Kalėdas, labai tinka ankstesnė Šliogerio mintis, apie tai, kad intelektualas pasmerktas pavienį faktą matyti visumos fone, lygiai kaip kunigas bet kurį savo parapijos įvykį pasmerktas matyti Dievo visagalybės fone, todėl kyla pagunda mūsų dabarties viešąjį intelektualą pavadinti pasaulietiniu kunigu.
Skirtingai net nuo pačios geriausios žurnalistikos, tokie tekstai, kurie atsiveria kartu su išpažinimo žodžiais man skauda, iš tiesų gretintini su periodiškai išrašytais pasaulietiniais pamokslais.
Jei taip, tai Leonido Donskio pamokslai yra kvietimas mintimis gilintis į viską, kas nurimti žmogiškai sielai neleidžia, kas gali atsiverti visomis bendrųjų ydų tamsybėmis, bet išlaikyti tikėjimą didžiausiu žmogiškumo stebuklu – tai valia keistis ir pareiga džiaugtis. Argi tai ne šventas noras? Be jo neįmanomas išlikimas. Be jo neįsivaizduojama atjauta ir labai skirtingų žmonių susikalbėjimas bendram labui. Tai jis neleidžia išjungti šviesos tunelio gale.
