Nežinau, ką įrodo paprastas faktas, kad jau daugelį metų rašau su Vėlinėmis susijusius komentarus? Tikėtina, kad asmeninius polinkius, kurie sustiprėjo Lietuvos romantikų, o ypač Adomo Mickevičiaus kūrinių įtakoje.
Bet ne ką mažiau tikėtina, kad mūsų, lietuvių, tradicija po visų karų, okupacijų, deportacijų ir sovietų indoktrinacijos Vėlines ir visus šventus išsaugojo reikšmingiausių dienų sąraše. Net tarp retų sėkmingų lietuviškos kilmės anekdotų tikrai prasmingai suskamba kapų kultūros aidai. Pamenat, kodėl geriausiai trečią žmoną turėti lietuvę?
Dar yra tikėtina, kad sovietų kultūros konclagerį išgyvenusios Vėlinės šiandien gana dorai atlaiko komercinius amerikiečių Helovino atpuolius. Gal seneliai ir nesibrauna į anūkų vakarėlius su pamėkliškomis kaukėmis, bet anūkai tikrai nesibaido kartu su seneliais lankyti artimųjų kapus su šluotelėmis, gėlėmis žvakėmis rankose, ir švelniausiais prisiminimais širdyse.
Ko gero, šios papročių ir komercializacijos (vos neištariau - karamelizacijos) vedybos mus šiek tiek praturtino. Tai yra gražus mūsų tradicijos bruožas, atlaikantis net tą privalomą intelektualinę visuomenės kritiką, kuriai – nuolankiai prisipažinsiu – esu šventai įsipareigojęs.
Tai, ką čia sakau, privalomai turų būti palydėta viltimis ir tikėjimu, kad bendrai paėmus vis dar turime proto ir širdies jėgų tą tradiciją tyrinėti, aiškintis ir aprašinėti. T.y. kartotina mintis, kad lauktini gilesni mokslo darbai, kurie neleistų rimtiems papročiams gyvuoti be protu grįsto sąmoningumo.
Dar yra tikėtina, kad sovietų kultūros konclagerį išgyvenusios Vėlinės šiandien gana dorai atlaiko komercinius amerikiečių Helovino atpuolius.
Nors, kita vertus, geras paprotys turi prasmę, net jei jis lieka už refleksijos bei kantraus apmąstymo ribų. Argi nėra bent teoriškai įmanoma, kad žengdami per lapkričio slenkstį mes leidžiame mirusiems prabilti apie gyvenimo ir būties prasmę? Tai, kas jau yra išvaryta iš mokyklų ir universitetų, moralizuojančiu balsu prabyla ant lietuviškų kapinių kalvų.
Kai empatijos pėdsakus mūsų šalyje baigia užkloti algoritmų skaičiukai, o vieni į kitus kasdien kreipiamės kalbančių kompiuterių tembru, Vėlinių tyla prie protėvių kapų dar leidžia kažką tikrai prasmingo pajusti.
Bent trumpam prasmės netenka viešieji plepalai, televizinės linksmybės ar primesti biurokratų parėdymai, pakyla žvilgsnis virš dulkių debesies dabartinių valdžiavaikių smėlio dėžėje. Ir net jei netikinčiojo krikščionių Dievu nepakeičia lemtinga akistata, išėjusios genties prisiminimas gaivina apmirusio žmogiškumo želmenis. Atrodo, kad yra tokia Vėlinių jėga suvienyti sekuliariuosius lietuvius ir šventai tikinčiuosius.
Ir dar: ar nebus taip, kad galime kalbėti apie dvasiškai stipriausią tradicinę lietuvių dieną? O gal tai tik romantiška viltis beprasmybės ir liūdesio akistatoje?
