Elektroniniai vasaros pabaigos ekranai it krintančiais artėjančio rudens lapais pasidengė kaitros ir elektros vaizdais. Sakau labai ironiškai: pluša lietuvių reporteriai, redaktoriai ir fotografai, kas daugiau elektros nuotraukų įklijuos į savo tinklapių straipsnius.
Na, tikriausiai, vardan bendro labo – kad pats bukiausias skaitytojas suprastų. Tiesa, dar gali būti, kad dėl to minias vienijančio begalinio paviršutiniškumo ir išmanymo stokos. Na, tipo, maždaug.
Ten, kur susigaudyti tikrovėje reikia gilesnio galvojimo ir kantraus skaičiavimo – viską parodysim paveikslėliais. Infantilizmo varžybos tęsiasi. Stulpai laukuose, laidų linija, elektros prietaisų kištukai po vieną ar po kelis, prailgintojas-šakotuvas (?) tarp vyriškų batų (čia lrt.lt pasiekimas) – visa tai vadinasi elektra. Jei taip, tai tada kodėl negalima kokią atsitiktinę ministro Dainiaus Kreivio nuotrauką pavadinti elektra? Maždaug taip ir padarysiu.
Rodymo ir rodymosi veiksmai kaip niekada anksčiau tampa politikų ir aukštųjų administratorių privilegija. Sakysit, komunikacija ir komunikatoriai savo rankose dabar laiko scenos užuolaidas, bet juk kai kas vis dar priklauso politikai. Bėda ta, kad eiliniam piliečiui sunku susigaudyti, kaip atrodo tikras politikos veiksmas, o kada tik šmėžuoja suvaidintos dramos.
Dabar Dainiaus Kreivio karjeros kreivė šioje plotmėje tampa visuotino erzelio dėmesio centre. Solidūs kritikos sakiniai viešojoje erdvėje it šiemetinės vasaros liūtys jau beveik viską išplovė paviršiun. Tikėtina, jog netrukus būtent šis konservatorių ministras taps patraukliausiu atpirkimo ožiu, kurio šešėlyje ramiai galės kėdes trinti ir tie, kurių net veidų niekas neįsidėmi.
Čia rizikuoju prisidėti prie tų, kuriems spardyti gulintį viešojo gyvenimo gatvėje yra tarsi koks pomėgis. Bet energijos kainų debesis yra dar didesnė grėsmė. Tad ironizuodamas Kreivį manausi besigilinantis į bendresnius Lietuvos valdžios elgesio su savais piliečiais ypatumus. Primygtinai per šiuos rusų agresijos prieš Ukrainą mėnesius bandau baksnoti į tokius politinius įpročius, kurie kitaip nei rusiškais nevadinti. Taip ir užsisvajoji, žmogus, kaip viskas pasikeistų mūsų gyvenime, jei atsirastų skiepų nuo tokių orientalinių valdžiažmogių polinkių.
Prisikabinu prie vieno iš ministro Kreivio interviu. Perfrazuojant jo komentarą, elektros kainų tvano metu jo kontora išmokys mūsų žmones taupyti. Politinės komunikacijos prasme tai atrodo gana įprastas vadžios arogancijos bruožas.
Nedaug jis skiriasi nuo premjerės Ingridos Šimonytės pasisakymų tuo metu, kai Lenkijos vyriausybė sumažino akcizą degalams ir padarė juos trečdaliu euro pigesniais nei pas mus. Lenkų politikai pateikė tai, kaip šiokią tokią pagalbą neturtingajai tautos daliai, kaip pagalvę nuo ilgalaikio ūkio kilimo kalvos žengiant į sunkmečio ruožą. Mūsų vyriausybei užteko pasakyti: mes to nedarysim. I. Šimonytė nesiteikė bent kiek plačiau aiškinti, kodėl. Ar mūsų varguoliai atsparesni? Ar didžiausių socialinių kontrastų šalyje Europos Sąjungoje niekas su žmonių vargais vargeliais nesiterlioja?
Tiesa, rutuliojant šią nemalonią giją reikia tam tikros atsargos. Negali būti visai užtikrintas, kad D. Kreivys iš tiesų leptelėjo garsiąją frazę pats, iš savo ribotumo ir demonstratyvaus turčiaus nejautros. Gal čia būta žurnalistų manipuliacijos su tekstu ir kontekstu, gal koks uolus komunikatorius atsainiai pasielgė. Galbūt, ministro galvoje būta minčių apie naujausias informacines technologijas, kurios gali padėti daug energijos vartojantiems ir analitinius pajėgumus turintiems verslams mikliau reaguoti į biržos šuolius.
Prisikabinu prie vieno iš ministro Kreivio interviu. Perfrazuojant jo komentarą, elektros kainų tvano metu jo kontora išmokys mūsų žmones taupyti.
Tačiau nuo tokio mandagaus atsargumo lengviau nepasidaro. Nepaisant galimų iškreivinimų D. Kreivio pažadas pamokyti lietuvius taupyti tarsi pabaigė I. Šmonytės pavasario sakinį: mes nedarysime taip, kaip lenkai, bet pamokysime saviškius taupyti. Tiesą sakant, ryžtas mokyti mus varguose verstis – tai lyg ir imtis mokyti mokantį.
Kaip čia nepapasakoti anekdoto. Per pamoką mokytojas skelbia užduotį. Sako, kad jis pradės sakinį, o klasė turės jį taisyklingai pabaigti. Mokytojas diktuoja: „Pasodino senelis ropę...“. Kas pratęs? Petriukas: „...išėjo Ropė iš kalėjimo ir užmušė senelį“.
Ministro Kreivio šeimos filologinėje tradicijoje turėtų būti paliktas pėdsakas, sietinas su prekinio kapitalizmo grynuoliu – Moki-veži. Aiškus imperatyvas: sumoki pinigus, veži ūkio prekes. Tačiau dabar į priekį prasiveržė pedagoginė žodžio moki reikšmė. Ji į vieną nelengvai raizgomą mazgą supina didžiojo kapitalo ir didžiosios valdžios interesą. Juos suklijuoja demonstratyvus empatijos ir jautraus žmogiškumo stygius. Ir primena naujaturčiams bei valdžion prasibrovusioms vidutinybėms būdingą neįveikiamą geismą krykštauti sava reikšme ir tikromis arba suvaidinamomis galiomis.
