Gruodis ne vieną mąstantį apie mūsų viešojo gyvenimo lemtį stumia link kažko panašaus į politines rekolekcijas. Biudžetas priimtas, o Mykolo Majausko karjera ir Gabrieliaus Landsbergio aprėdas šaltame Kyjive jau kaip ir atsibodę dalykai.
Tad šis komentaras – apie daug bendresnius dalykus, kurie buvo gerai matomi, bet tarsi pritrūko žodžių jų griežtesniam aprašymui.
Pirmiausia, apie žaidimą su degtukais. Čia tikrai nėra jokios aliuzijos į labai kilnų Hermano Hesės romaną Stiklo karoliukų žaidimas. Bet nuoroda į enciklopedinį Vasario 16-sios Respublikos ūkio politikos faktą – anuomet į švedų pramoninkų rankas atiduotą degtukų monopolį. Prieš šimtmetį tai įsirėžė į piliečių sąmonę: valdžia dėl abejotinos naudos bendram reikalui leido užsienio kapitalui lupti skūrą nuo savų varguolių kupros. Tada net benzininiai žiebtuvėliai tapo politine problema.
O dabar? Užsienio bankai ir jų viešieji komentatoriai šiandien viešpatauja ūkio naujienose. Jau beveik – kaip prie vidutiniškai dargano oro – pripratome prie demonstratyvios minties: kas gerai užsienio bankams, gerai kiekvienam lietuviui. Tik vaistininkai iš vietinės reklamos meiliau šypsosi žydruosiuose ekranuose.
Lietuvos Seimui lengva ranka priėmus įstatymą, leidžiantį bankams rinkti kiekvieno piliečio asmeninį gyvenimą liečiančius duomenis, regis, tik Lrt.lt komentatorius Virginijus Savukynas mandagiai paklausė, ar Lietuva renkasi Kinijos kelią? Kaip sakytų koks rusų propagandistas, tai, ką Kinijos komunistų diktatūra daro atvirai, Vakarų demokratijos kryptimi einanti posovietinė šalis gali daryti labiau rafinuotai.
Taip pat skaitykite
Atsiprašau, jei tai tik gandas. Neva, bankininkai ėmė kratytis įtarimų, kad toks privataus gyvenimo sekimas prieš piliečių valią nėra jų interesas. Tada dar bjauresnis klausimas: tai kieno interesas tai yra? Ar nebus taip, kad lieka tik mūsų giliųjų biurokratijos sluoksnių, kurių atstovai nujaučia vis dar provizoriškai galiojančios Konstitucijos priesakus apie šventai saugomą mūsų piliečių privatumą, klasta?
Jei masinio sekimo įprotis (pirmaujame, kaip ir savižudybių statistikoje) yra didžioji nuodėmė valdžiai, tai gal privatūs (ir dar ne mūsų) bankai galėtų tą nuodėmę sau už kokią nors naudą prisiimti?
Jau beveik – kaip prie vidutiniškai dargano oro – pripratome prie demonstratyvios minties: kas gerai užsienio bankams, gerai kiekvienam lietuviui.
Tiek pat lengva ranka valdžiai šalinant grynus pinigus iš kasdienio Lietuvos gyvenimo visi būsim atiduoti bankų kontrolei ir paslaugų įkainiams. Norit palyginti jų dydžius su šalimis, kuriose yra tų bankų būstinės? Šiais laikais visai nesunku, tad toliau nesiplėsiu. Jei gandai yra tik gandai, tuomet pasitenkinkim Orvelo tradicija ir fiktyvia prielaida: bankų surinkta informacija pasidalijama su mūsų išsikėtojusiomis tarnybomis mainais už leidimą elgtis taip, kaip kadaise švedų degtukų monopolistai elgėsi neturtingoje šalyje. Norėčiau – it paprastos Kalėdų dovanos – kad ši teorinė fikcija būtų klaidinga.
Kita politinių rekolekcijų tema yra labiau aptarta ir viešai apiplepėta. Ji taip pat veda prie miglotų valstybės valdžios ir didžiojo kapitalo samplaikų. O kas gi daugiau yra oligarchija? Elektros rinkos, Igničio ir ministro Kreivio labai mažo kiekio akcijų klausimai prie temos labai limpa. Mūsų pasirinktą neo-kapitalizmo arba laisvosios rinkos kelią it kilometrų stulpeliai žymi patikinimai, kad monopolijos yra uždraustos.
Tai nusikaltimas. Bet didelių klausimų kyla tada, kai atgal į rinką žengia valstybės biurokratija. Ar jai galioja konstitucinės nuostatos? Ar negali būti taip, kad pradžiai demonstruojami atsakomybės už bendrą gėrį motyvai ir valdžios rankomis kuriamas valstybės monopolis energetikoje. Tą dar kažkaip būtų galima pakęsti, ypač skaitant detalias kasmetines ataskaitas piliečiams.
Visai kitaip regisi šis monopolis, kuomet vietoje pilietinio padorumo deklaracijų į akis žeriami pelnų skaičiai, o po to ateina tylioji nedidelio kiekio akcijų nuo milijardinio kapitalo emisija. Tada paprasta logika kužda, kad po valstybės monopolio skvernais susisuka lizdus gudručiai iš turto sluoksnių ir naujųjų visa-ko-menedžerių. Tokia sąauga nesunkiai stumdo iš valstybės mokesčių mokėtojų pinigų užsakomą viešinimo talką be galo laisvoje mūsų ir ne mūsų žiniasklaidoje.
Štai todėl dabar ministro Kreivo šypsena atrodo net kreivesnė už pirmininko Karbauskio.
Kas tai? Ką toks trikampis simbolizuoja? Gal vis tik oligarchiją, tik be nominuotų oligarchų? Arba kitais žodžiais tai yra švelnioji oligarchijos pusė. Sistema, kurios tikrai niekas (be siauro savanaudžių sluoksnio), prieš tris dešimtis metų pradėjus naujos santvarkos išsivadavusioje Lietuvoje kūrimą, nenorėjo.
Prielaida pabaigai: ši paskutinio dešimtmečio tendencija smarkiai nepriklausė nuo to, kokie veidai ir kokių politinių partijų ženkliukai šmėžavo politinėje valdžioje. Tačiau skyrėsi politikų pamokslavimo apie vertybes ir pilietines dorybes retorika. Tik konservatoriai šioje srityje buvo kaip ir nepralenkiami.
Štai todėl dabar ministro Kreivo šypsena atrodo net kreivesnė už pirmininko Karbauskio. O gal tai tik regimybė šais laikais, kai niekas nieko tikro iš gilios valdžios neketina paaiškinti?
