Istorija liudija, kad bendri praeities prisiminimai stipriai priklauso nuo prisimenančiųjų gyvenimus supurtančių įvykių. Ramių laikų ir kylančios gerovės nuobodulyje geidžiam vienokių pasakojimų, sukrėtimams užgriuvus – kitokių. Bent jau iki šiolei tokie daugiau mažiau dėsningumai buvo pastebimi. O dabarties lėkštumas gali jiems nepaklusti.
Ignalinos elektros jėgainės uždarymas keliolika metų sukeldavo prirūgusio viešosios erdvės tvenkinio raibulius nebent pasėjus tikrų ar tariamų skandalų, susijusių su radioaktyviomis atliekomis, dulkių. Šiandien buvusios didžiausios pasaulyje elektrinės savininkė Lietuva varžosi su kaimynėmis dėl aukščiausių elektros kainų, milijonieriams iš vyriausybės arba vyriausybės sukurtiems monopolistams pamokslaujant išsigandusiems varguoliams apie taupymą.
Nors praeičiai nelemta gelbėti nuo ateities bėdų, tačiau galvon vis tiek braunasi mintys apie tai, ką Baltimorės branduolinės fizikos profesorius ir Lietuvos nacionalinės mokslo premijos, skirtos už IAE saugos sutvarkymo darbus, laureatas Kazys Almenas be didesnio aido garsiai kalbėdavo derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą metu. Neretai iš Santaros-Šviesos sambūrio tribūnos jis dėstydavo savo abejones dėl ES biurokratijos prigimties, o Lietuvos derybininkams nerasdavo gerų žodžių apskritai.
Kartu su daugeliu santariečių suvažiavimų dalyvių nesidaviau Almeno įtikinamas dėl ES narystės, nesistengdamas suprasti jo argumentų, kad mūsų gigantiškos elektrinės uždarymas dėl gedimų grėsmės yra visiškai nepagrįstas motyvas. Jis įrodinėjo, kad sunku suprasti vakariečių, o ypač vokiečių balsus, nukreiptus prieš branduolinę energetiką, o savų jėgainių uždarinėjimą vadino keistų prietarų iššauktomis nesąmonėmis.
Tačiau ką reiškia politiniai motyvai sudėtingose derybose? Viskas, kas liečia bendrų reikalų tvarkymą, yra politika, tai pasakydamas, jog motyvas politinis, kaip ir nieko nepasakai. Užvoži dangtį ant puodo, kurio turiniui išsiaiškinti reikia daug žinių, kantrybės, pakantos skirtingoms nuomonėms, o dar valios ir proto.
Tad Almenas kalbėjo tuščiai, kaip ir tais atvejais, kai bandydavo išdėstyti savo optimistinį požiūrį į Vilniaus Žemutinės pilies rūmų atstatymą arba Kauno pilies prikėlimą. Jo beveik niekas nepalaikė, ir tai varė profesorių ir kelių dešimčių puikių istorinių bei detektyvinių romanų autorių į nusivylimą. Tiesa, tada jis su kartėliu kartodavo labai svarbias pamokas, kaip susigyventi skirtingų nuomonių reiškėjams, kaip atskirti žmogų ir jo kūrinius, kaip neprarasti draugų, su kuriais nesutari lemtingais klausimais. Sutiktumėt, kad tai buvo ir liko po-sovietinės visuomenės palikta pirštinė, kurios nėra (arba beveik nėra) kam pakelti?
Kartu su daugeliu santariečių suvažiavimų dalyvių nesidaviau Almeno įtikinamas dėl ES narystės, nesistengdamas suprasti jo argumentų, kad mūsų gigantiškos elektrinės uždarymas dėl gedimų grėsmės yra visiškai nepagrįstas motyvas.
Dabar, praėjus keliems metams po kilnaus bičiulio mirties, kažkas grįžta pamirštos istorijos paveikslais. Kažkas ima aiškėti, nors lengviau nuo to nepasidaro. Ir ne tiek elektros kainų dygliai, kiek rimtesnė informacija iš vokiečių tiriamosios žurnalistikos pusės dabar praplečia akis.
Rusų agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje atsiskleidė sukrečiantis paveikslas, kaip Gazpromo pinigais buvo perkama žalioji Vokietijos nuomonė, kaip vietoje uždarinėjamų atominių jėgainių buvo peršama pigių rusiškų dujų adata, ant kurios užsėdo visa didžioji ES šalis. Žinoma, mums lemtingais 2004-siais vokiečių balsas buvo labai stiprus.
Tik dabar galima aiškiai suprasti, ką kalbėjo Kazys Almenas Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą metu. Jei jau pripažįstama, kas lėmė vokiečių energetinį kursą per pastaruosius trisdešimt metų, jei suvokiam, kiek tame buvo rusų įtakos, tai ir Ignalinos AE likimas yra su tuo sietinas.
Ironiška? Taip, ir dar daugiau. Stojimas į bendriją ir mūsų derybininkų darbo kokybė čia taip pat apsišviečia sudėtingesnio spektro šviesomis. Tačiau ir šį klausimą reikia palikti istorijai. Gal kas nors kada nors parašys, kaip viskas buvo. Ir gal tai, ką suprasime, padės ištverti sunkumus?
