Kiekvienu laikmečiu yra simbolinių šūkių. Jie veikia ir kaip politinė programa, ir kaip priesaika, ir kaip kerėjimas: „Už jūsų ir mūsų laisvę“, „Laisvė ar mirtis“, „Rusai, namo“ („ruszkik haza“) ir kt. Jie gimsta istorijos dramų laikotarpiais arba po jų kaip tam tikras įsipareigojimas ateities kartoms.
Vienas dažniausiai globalioje viešojoje erdvėje šiandien girdimų imperatyvų – „Niekada daugiau“ – Never again – Nie wieder – nuskamba turbūt visuose Holokausto aukų atminimo renginiuose.
Pagal vieną iš versijų šis šūkis kildintinas iš žydų poeto Ichaako Lambdano 1926 m. hebrajų kalba parašytos poemos „Masada“ žodžių: „Masada daugiau niekada nekris!“ ir 1945 m. Buchenvaldo kalinių šūkio. Jis buvo instrumentalizuotas ir SSRS atminimo politikoje, ir pagal populiarumą čia konkuravo turbūt tik su nacių nužudyto čekų komunisto pogrindininko Julijaus Fučiko „Būkite budrūs“ bei rusų rašytojos XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Olgos Berggolc nukaltu „Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta“.
Per reguliarius Holokausto aukų atminimo renginius girdėdamas šūkį „Niekada daugiau“ – ištariamą atskirai arba kaip ilgesnio pasakymo dalį, tarkime, „Niekada daugiau neleisime <...>“, „Tai niekada neturi pasikartoti“ – galvoje prasuku tą patį trumpą minties roliką, susidedantį iš trijų klausimų: gražus tai šūkis, bet ar ne tuščias, ar tikim mes juo? Ką šis šūkis iš tikrųjų reiškia? Ir ar nėra jis viešajame diskurse pernelyg susiejamas (dėl suprantamų priežasčių ir visgi) tik su viena praeities tikrove – Holokaustu?
Pirmasis klausimas, „ar ne tuščias šis šūkis“, kyla, nes atsigręžus į XX amžių matyti, kad po žydų genocido vis dėlto buvo įvykdytos ne vienos masinės žudynės: raudonųjų khmerų organizuotas genocidas Kambodžoje (1975–1979), tutsių ir nuosaikiųjų hutų genocidas Ruandoje (1994), serbų vykdytos Bosnijos musulmonų žudynės Srebrenicoje ir kitur (1995), masinės žudynės Konge (1996–...), Darfūre (2003–...), Kosove (1998–1999).
Klausiu savęs ir kitko: ką reiškia šūkis „Niekada daugiau“? Kad niekada daugiau nebus leista įvykdyti masinių žydų žudynių? Ar kad niekada daugiau nebus leista įvykdyti bet kokių žmonių grupių – tautinių, etninių, rasinių, religinių, politinių – žudynių? Ar kad niekada daugiau nebus leista kilti jokiam dideliam karui, per kurį, kaip rodo istorija, susidaro sąlygos tokioms baisybėms? Aš asmeniškai šį šūkį girdžiu kaip universalų imperatyvą ir kaip tik todėl, matyt, vis išgyvendavau jo tuštumą, nes... žr. ankstesnę pastraipą.
Pagalvoju ir trečia: ar nesame šūkio „Niekada daugiau“ (dėl suprantamų priežasčių ir visgi) susieję tik su vienu praeities laikotarpiu – Holokaustu – ir prisirišę prie labai stiprių, medijų išpopuliarintų, įskiepytų į mūsų sąmonę žydų žudynių vaizdinių (spygliuotų vielų, dujų kamerų ir krematoriumų, Varšuvos geto tilto, protą ir širdį pametusių esesininkų ir vokiečių aviganių) ir nejučia rizikuojame pražiūrėti kokią nors kitą naują baisybę, kuri gali pasirodyti kitur, kitaip, kitiems.
Matant V. Putino režimo stiprėjimą per pastaruosius 20 metų, palaipsnį Rusijos pavergimą, disidentų žudymus, galiausiai agresiją prieš Ukrainą dieną tarsi patvirtino nuojautą, kad tas „Niekada daugiau“ tėra tuščias garsas ir tuoj bus labai blogai, bet šiandien, 2022 m. kovą., kai rašau šiuos žodžius, atrodo, kad Vakarų pasaulis, padaręs rimtas išvadas iš 1933 –1939 m. klaidų ir per keliasdešimt metų išvystęs itin stiprią Holokausto atminimo kultūrą bei reguliariai kartojęs priesaikas prie Holokausto aukų kapų, sugebėjo nusibraukti nuo akių iliuzijų ir pragmatizmo voratinklius ir ėmėsi vykdyti tai, kas daugybę kartų pa(si)žadėta.
Matant V. Putino režimo stiprėjimą per pastaruosius 20 metų, palaipsnį Rusijos pavergimą, disidentų žudymus, galiausiai agresiją prieš Ukrainą dieną tarsi patvirtino nuojautą, kad tas „Niekada daugiau“ tėra tuščias garsas ir tuoj bus labai blogai.
Šių dienų Vakarų solidarumas primena (ir tas priminimas nėra malonus), kad ir anksčiau išvardytų nusikaltimų žmoniškumui, ir Holokausto, ir genocido Ruandoje, ir Srebrenicos nebūtų buvę, jei demokratiniai Vakarai būtų veikę kaip dabar – parėmę Lietuvą 1934 m., kai ji Kaune surengė pirmąjį nacių teismą Europoje, 1936 m. nacių Vokietijai neleidę užimti Reino krašto, 1994 m. atsiuntę daugiau karių gen. Romeo Dallairui į Ruandą ir įgalinę jį veikti, pasiuntę Ratko Mladičių su jo galvažudžiais nx ir išakėję jų primityvias pozicijas iš naikintuvų...
Kad ir kaip būtų buvę, šiandien Mordoro karinėms pajėgoms puolant Ukrainą dar kartą esame istorijos bandomi (įvairių šalių visuomenės ir demokratinių valstybių politiniai elitai), ar ne tuščiai ištisus dešimtmečius prie Holokausto aukų kapų kaip mantrą kartojome „Niekada daugiau“.
Šiuo atveju „Niekada daugiau“ – būtent bandymui sunaikinti nepriklausomą Ukrainos valstybę ir paskui, tikėtina, imtis kitų, gal net pirma mūsų. Ir kaip svarbu pajausti (bene pirmą kartą taip aiškiai), kad bandymą kol kas išlaikome.
Šioje vietoje turėjo būti šio rašinio pabaiga, bet nebus. Nes praėjus porai dienų nuo šių žodžių Rusijos reaktyvinė artilerija pradėjo apšaudyti Ukrainos miestų gyvenamuosius rajonus. Panašu, kad buvo panaudota vakuuminė bomba ir pagrasinta pasauliui atomine. Vienas iš sviedinių, paleistų į Kijevo televizijos bokštą, pataikė į masinių žydų žudynių vietą Babyn Jare – ten dabar memorialas (1941 m. rugsėjį čia naciai sušaudė daugiau kaip 33 tūkst. žydų).
Po 81 metų į buvusį mirties slėnį rėžiasi sviediniai. Paleisti tų, kurie vadina save tikrosios atminties apie Antrąjį pasaulinį karą sergėtojais ir tai pat mėgsta tarti – bolše nikogda.
Demokratiškasis Vakarų pasaulis kaip niekad sukrėstas ir solidarus, sankcijos Rusijai plečiamos, Ukrainai siunčiami ginklai, pasaulio viešoji nuomonė – už Ukrainą, bet kas toliau? Tampa akivaizdu, kad taikomų priemonių nepakanka.
Atsakas – galingas, stipresnis, nei buvo galima tikėtis, bet vis tiek per silpnas, o Rus... Mordoras tampa vis brutalesnis ir tai tęsis, kol atsakas nebus deramas (triuškinantis). Jei tokio nebus, ilgainiui Ukrainoje, o vėliau ir kitur, Dar kartą, Again, Nochmal ir Opiat pamatysime kankinimus ir masines žudynes, o šūkis „Niekada daugiau“ – „Never again“ – „Nie Wieder“ taps dar tuštesnis.
