Kokia yra, turėtų būti poezija po Bučos, Irpinės, koks iš esmės poezijos vaidmuo, ar ji apskritai dar įmanoma? Ką ji veikia šlykštybės akivaizdoje?
Rugsėjo 28 d. – spalio 4 d. Vilniuje ir Druskininkuose vyksta taip vadinamas PDRʼas, jei norite ؘ– poezijos atlaidai, mišios, poezijos petrašiūnai ir šiluvos, poezijos bakchanalijos – literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Ten, poezijos fronte, būtent šia tema ir diskutuojama. Nesumeluosiu sakydamas, kad pats festivalis, vykstantis jau 33 kartą, tebeakumuliuoja gyvybę, kurios pusėje ir turėtų būti poezija. Ar ji būtų iki Bučos, ar jau po jos.
Temą diskusijai be abejo padiktavo vokiečių filosofo, muzikologo ir kompozitoriaus Theodoro W. Adorno kadai iškeltas ir jau chrestomatiniu tapęs klausimas: ar rašyti poeziją po Aušvico nėra barbariška? Turbūt nei taip, nei taip. Patį klausimą siūlyčiau suvokti jau kaip poeziją. Atsiveria platus laukas interpretavimui. Čia apskritai slypi pačios poezijos vaidmuo mūsų kasdieniame gyvenime ir kaip ją suprantame, kaip ji veikia gatvėje, kasdienybėje.
Turėjome klausti ir: ar įmanoma poezija, menas po Srebrenicos, Panerių, Ruandos... Žmogus nesimoko iš jokių savo klaidų – nereikia iliuzijų ir pigios beletristikos. Tokia žmogaus prigimtis – grobuoniška. Nuskambės banaliai, bet apskritai kultūra, ta pati poezija, reikalinga, kad vienas kito nepaskerstume, neiškirstume kur nors tarpuvartėje ir nesuėstume su visomis nuolaidų kortelėmis, piniginėmis bei brilikais.
Reikia pasakyti, jog poezijos vaidmuo yra sumenkęs, ji traukiasi, „sektantėja“, virsta labai nišiniu žanru. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog toks laikas. Gal tai net patogiai gyvenančios visuomenės ženklas. Dėl to poezija nuobodėja, neranda objektų, į kuriuos galėtų ir turėtų smūgiuoti. Abejočiau tuo, yra į ką... Ši epocha palankesnė vizualiesiems menams, dailei – vis labiau pasaulį čiuopiame akių ekranais.
Šalia, Ukrainoje, realybė tokia intensyvi, siurrealistinė – kažkas iš Boscho, Goyaʼos, Bacono ar Saukos paveikslų, jog lenkia bet kokią vaizduotę, literatūrą. Poezija nebepaveja realybės, realybės mėsa užkemša jos burną. Taip buvo nutikę Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kuomet gatvėje vyko patys didžiausi įvykiai, svarbiausi spektakliai ir premjeros. Tuomet teatrų, koncertų salės ištuštėjo...
Poezijos susitraukimas natūralus – ji apsivalys, apsivalys nuo grafomaniškos propagandos, išsidegins, išeis į frontą su gera ir kokybiška ekipiruote ir šaudys ne tuščiais kalbos šoviniais. Ciklai. Beje, kaip taisyklė, poezijos reikšmė paprastai išauga autoritariniuose režimuose, totalitarinėse santvarkose, tuomet poezija gali sukviesti ir stadionus, būti atrama, Ezopo kalba pasakyti tai, kas užginta. Kažką panašaus matėme ir Sąjūdžio metais. Tiesa, tokiais atvejais poeziją dažnai įkaitu paima lozungai, patosinė ir pseudopatriotinė lyrlika. Bet kokiu atveju, gera poezija turi likti, lieka apkasuose, pogrindyje, alternatyva: greitam laikui, tuštybei, marazmui, oficiozui ir šlipsams... Vis dar tikiu, jog geru eilėraščiu galima užmušti jautį.
Bet kokiu atveju, gera poezija turi likti, lieka apkasuose, pogrindyje, alternatyva: greitam laikui, tuštybei, marazmui, oficiozui ir šlipsams... Vis dar tikiu, jog geru eilėraščiu galima užmušti jautį.
Yra ir kita pusė. Matau kylančią taip vadinamos proginės, karinės poezijos bangą. Be abejo, kad ji laikina... Į tokią visad žiūrėjau įtartinai. Pasipylė eilėraščiai, skaitymai, konkursai, skirti Ukrainai, karui, poetesos ir poetieriai, skaitovai savo prielankumą skuba transliuoti kone susiriesdami... Ukrainos karas tapo prekiniu ženklu, kurio fone pasišildyti tiesiog patogu. Čia klasika – grafomanijos įsčios – rašyti apie tai, ko neišmanai, nesi matęs, nei čiupinėjęs. Viena, kai rašo savo kailiu tai patyręs ukrainietis, kita – kai prie kompiuterio ekrano feisbukiškių kaime ašaras liejanti kokia poezijos peteliškė ar tarakonas. Karas tampa filmu, ekranu, kompiuteriniu žaidimu, kuriame atsargoje turi nemažai gyvybių. Be abejo genocidas, karas veikia emociškai, įkrauna, persmelkia, tam tikra prasme paima įkaitu, o tai poezijai paprastai neišeina į naudą.
Pvz., poetas Vainius Bakas pasišovė kiekvienai karo (instinktyviai buvau parašęs – „darbo“) dienai parašyti po eilėraštį... Čia kaip su lietuvišku futbolu, kuo daugiau Lietuvos rinktinė žaidžia – tuo daugiau ir dažniau pralošia...
Kita vertus poezijos įvaizdis, samprata visuomenėje didžia dalimi yra iškreipta, pasenusi, trenkianti naftalinu, ji vis dar suvokiama kaip kažkas nesveikai lyriško, egzaltuoto, kažkas pakylėto, kažkas tarp sveikinimų koncerto tiradų ir užstalėje besiliejančių posmų giminės baliuje. Ryškus ir iš mokyklos atsineštas skepsis, šleikštulys šiam žanrui. Čia jau sisteminės bėdos, švietimo. Kažkada esu matęs apklausą gatvėje: koks jums geriausias Lietuvos poetas? Atspėjote, visi be išimties sakė, jog Maironis. Neabejoju, kokie vokiečiai vienbalsiai viens kitam antrintų, jog toks esąs Goethe. Tuos vienintelius ir težino...
Dėl to didžia dalimi tenka kaltė ir pačiam poezijos, literatūros bastionui. Poezija nėra vertybė savaime, ją reikia įrodyti. Kaip teoremą. Praktiškai. Kaip Pitagoro teoremą. Kiekvieną semestrą, kadenciją. Neužtenka skaitymuose kažką mykti prie mikrofono, ar pilti vimdančius svaičiojimus apie kažkokias sklandančias poezijos pavasarių paukštes virš kaimų ir klonių. O ir aktoriai (beje, tiek vyresnioji, tiek jaunesnė karta) visi kaip vienas poeziją skaito kochanskytės stiliumi, pastatytais balsais – koks tekstas bebūtų... Ta pačia maniera ištransliuotų ir telefonų knygą. Kaip kokį Puškiną... Tiesa, pamiršau – transliuojant per radijas ir televizorius būtina dar fone paleisti kokius nors paukščių balsus. Po galais, duokit paukščiams ramybę, dabar tegul jau manevruoja ir traukia į pietus.
Kitaip liksim kiekvieną dieną skaityti tik antraščių ir reklaminių šūkių poeziją apie „be proto“, „tragiškai“ brangstančią sumautą elektrą (reiks ir sumokėsim. Beje, kodėl visuomenei paprastai niekas nepaaiškina – kodėl kainos būtent tokios, ir kas dėl to kaltas?), nuolaidų traukinius, liksim mulkiais, beraščiais, kuriems geriausia teksto pastraipa yra skalbimo mašina, unitazas, batų pora iš išplėšto buto, o eiliuotas tekstas, klaviatūra – tranšėjoje gražiai suguldyti kūnai. O ritmas – tratantis kalašnikovas, iš „Grad“ paleista sprogmenų tomelių serija, taškanti paskutinius humanizmo likučius ir iliuzijas.
Eikit ir išsitraukit iš lentynos poezijos tomelį (jei tokių beturite), paskaitykite. Suprasit, kad poezija irgi generuoja elektrą, energiją.
Mano supratimu, poezija turi padėti gyventi, išgyventi, suteikti buičiai, kasdienybės klaikui antrą dugną, posluoksnį, o tuo pačiu tą kasdienybę nuskausminti, o jei reikia – ir ją demaskuoti, erzinti, nuodyti, užlaužti rankas.
Ką gali ir turi veikti poezija Ukrainos karo, genocido, skerdynių, šlykštybės akivaizdoje? Nežinau... Istorijoje jos tarpsmo kare pavyzdžių – apsčiai. Tarkim, pirmojo pasaulinio karo metu kas antro vokiečių kareivio kuprinėje vietos rado R. M. Rilkės poezijos tomelis... Štai šį trečiadienį Rusijos teismas skyrė kardomąjį kalinimą trims jauniems poetams: Artiomui Kamardinui, Jegorui Štovbai ir Nikolajui Dainenkai, dalyvavusiems skaitymuose (pasisakė prieš mobilizaciją, skaitė eilėraščius) prie Vladimiro Majakovskio paminklo Maskvos centre, kur sovietmečiu rinkdavosi disidentai intelektualai.
Toks tas poezijos frontas. Gerai poezijai nėra nei gero laiko, nei blogo, ji belaikė, pati sau padiktuoja, kaip jai ir kur būti – reikia tik mokytis ją pažinti. Eikit ir išsitraukit iš lentynos poezijos tomelį (jei tokių beturite), paskaitykite. Suprasit, kad poezija irgi generuoja elektrą, energiją. Tiesa, ji brangi, bet dažniausiai nemokama. Butuose ir namuose taps šilčiau, o kaimyną, kuris eilinį kartą prie konteinerių paskleidė savo dvasinį turtą, pasiųsti velniop bei pastatyti į vietą bus lengviau.
P. S.
Save cituoti – labai prastas tonas. Juolab save vertinti. Visa tai suvokiu ir tikiuos mano lūpomis nešneka didybės manija. Visgi. Šis eilėraštis vienas tų, kurie man pačiam patinka, jį parašiau dar 2011 09 11–2012 10. Tokie tie poezijos ir rudens manevrai.
rudens manevrai
žygiuoja kryžiai laukais
su kuprinėm, išsišiepę, kiaurais batais
kuprinėse katiliukai, kruopos, degtukai
pritrintos kojos, spigina nubrozdintų kẽlių saulėlydžiai
degalinėse apsiprausia, išsivalo dantis
žygiuoja kryžiai laukais
kiauros jų galvos, visi jie draugai kiaurume
svirskiai, riaubos, beržiniai, pušiniai
iš ąžuolo, eglės, iš klevo, iš kedro – – –
kiaurymėse laisvė – tai žino tamsa
žygiuoja kryžiai laukais
jiems virš galvų atsitraukiančių paukščių rožančiai
debesų antkapių plokštės – – –
užversti jų apkasai ir žeminės
žygiuoja kryžiai laukais
kryžiuojas keliai ir špagos, jų špygos kišenėse
kūrena laužus, verda viralą, šildo pupeles skardinėse
ugnį kursto savim, nuo viens kito kūno rėžia po pliauską
geras degimas, lėtas ėjimas – – –
žygiuoja kryžiai laukais
garsiai gadina orą, žvėrys jų vengia
žmonės puola į kojas, remia prie sienų
išverčia kišenes, iškrato, būna – perrėžia gerklę
liepia šokinėt, įrodyt kilmę, išstato kryžkelėj pajuokai – – –
žygiuoja kryžiai laukais
niekur žiūri jų kelias, niekur yra galinis taškas, kurs šviečia
(pasaulis – išdurtom akim, o aklam nepašviesi)
niekur yra jų gimtinės, į kurias grįžta ne žiemot –
išsiraut
išsiraut
išsiraut iš degančios žemės
