Kartais svarstau, kaip mano tėvų ir kitos prieš juos buvusios žmonių kartos gyveno nežinodami elementarių psichologijos terminų. Juk nežinojo. Galiu tik spėlioti, kad romantiniai santykiai anuomet sukosi apie meilę, draugystė reiškė ištikimybę, o vaikus augino kas kaip – vieni labiau mylėdami, kiti įsitikinę, kad vaikai turi būti „savo vietoj“.
Gali būti, kad supaprastinu ir šiek tiek idealizuoju praeitį. Gali būti, kad esu teisi. Juk kurį laiką psichologija buvo kone mistinis visuomenės užribis, o psichologai neva reikalingi tik „ligoniams“ ir „psichams“. Paauglystėje, pavyzdžiui, nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris lankytųsi pas psichologą, o kartą, kai pati kreipiausi į mokyklos psichologę, ši sulaužė pasitikėjimą viską išpasakodama mano mamai – tuo viskas ir baigėsi.
Iš dabartinės perspektyvos panašu, kad dar neseniai Lietuvoje smurtas artimoje aplinkoje buvo „šeimos reikalas“, mušti vaikus buvo normalu, o, pavyzdžiui, išprievartavimas laikytas gėda pačiai aukai, nes greičiausiai ji buvo „pati kalta“. Žinau, kad tuoj kas nors čia ginsis sakydami: „Mane tėvai mušė, o man dabar viskas gerai. Išaugau geru žmogumi.“
Tačiau, turbūt ne vienas psichologas tokiu atveju giliai atsidustų, pastebėdamas, kad vengimas pripažinti patirtą skausmą žymi neužgijusias dvasines žaizdas.
Tačiau kartais nereikia ir psichologu būti. Vienu metu stebiuosi ir žaviuosi, kaip populiarioji psichologija įsismelkė į nūdienos visuomenę. Dabar dėl įvairių psichologinių straipsnių ir suprantama kalba parašytų knygų dauguma mano aplinkos žmonių jau sugeba atpažinti ir įvardyti narcizus, toksiškus santykius, toksišką maskulinizmą, psichologinį smurtą.
Žmonės drąsiai kalba apie paranoją, panikos atakas, depresiją, perdegimą. Tiek kalbėdami apie santykius, tiek juose dalyvaudami turime naują žodyną, įgalinantį mus lengviau atpažinti ir suvaldyti vykstančius procesus. Štai, pavyzdžiui, mano pačios neseniai išmoktas ir jau pamėgtas psichologinis terminas „gaslighting“.
Nežinau ar jau turime lietuvišką jo atitikmenį? Anglų kalba, pažodžiui verčiant, tai reiškia „dujų uždegimą“, tačiau nieko bendra su dujomis ši frazė neturi. Terminas „gaslighting“, nors, regis, išpopuliarėjo tik dabar, iš tiesų nėra naujas. Jo kilmė yra 1938 m. pasirodžiusi britų pjesė, 1944 m. virtusi to paties pavadinimo filmu „Gaslight“ – čia pasakojama istorija, kaip pasitelkęs psichologines manipuliacijas vyras įtikino žmoną, kad ši išprotėjo.
Taigi, nuo tada „gaslighting“ tapo metafora, žyminčia psichologinę manipuliaciją, kai smurtautojas įtikina arba bando įtikinti auką, kad ji viską išsigalvoja arba per jautriai reaguoja ir pan. „Gaslightingo“ pavyzdžiai gali vyrauti nuo siaubingo psichologinio smurto iki lengvų manipuliacijų kasdienybėje.
Ėmiau pastebėti, kad šioks toks psichologinio žargono išmanymas man padeda ne tik geriau atpažinti įvairias situacijas, bet ir išmintingiau reaguoti (ar visai nereaguoti) joms nutikus. O, pavyzdžiui, nežinant, kaip elgtis „gaslighting“ atveju, visada galima tai paprasčiausiai pagūglinti.
Akivaizdu, kad pasaulis sąmoningėja, evoliucionuoja emocinio intelekto kontekste. Viliuosi ir džiaugiuosi galvodama, kad mano vaikai jau augs visuomenėje, kur vyrai drąsiai rodys jausmus, aukos nebus gėdijamos, žmonės galės ne tik atpažinti savo jausmus, bet ir žinos, kaip apsiginti, jei kas nors bandys jais manipuliuoti.
Viliuosi ir džiaugiuosi galvodama, kad mano vaikai jau augs visuomenėje, kur vyrai drąsiai rodys jausmus, aukos nebus gėdijamos, žmonės galės ne tik atpažinti savo jausmus, bet ir žinos, kaip apsiginti, jei kas nors bandys jais manipuliuoti.
Kita vertus, nesunku numanyti, kad norint tapti psichologu pagūglinti neužtenka. Įsivaizduoju, kad tam tikrais atvejais tai gali būti net pavojinga. Na, panašiai, kai pajutusi skausmą pilve aš dar prieš nueidama pas gydytoją išgūglinu sau vėžį. Lygiai taip pat ir santykiuose su žmonėmis bei pasauliu, nesant tvirto teorinio pagrindo, o tik apgraibomis skaitant populiariosios psichologijos straipsnius, kyla pavojus nuklysti į sąmoningo teisuolio sostą. Galbūt ir jūs jau esate savo kelyje sutikę žmonių, aplinkiniams nuolat priskiriančių diagnozes.
Pavyzdžiui, dabar vienai mano draugei visi aplinkiniai atrodo narcizai. Kita pažįstama kurį laiką buvo įsikalbėjusi esanti autistė, „nes jaučiu atskirtį nuo šeimos“. O štai su viena mano bičiule tapo visiškai neįmanoma sveikai pasiginčyti, nes vos nesutikus su jos nuomone moteris ima mane kaltinti... „gaslightingu“. Paprastai tokie žmonės neturi jokio formalaus psichologinio išsilavinimo.
Įtariu, patiems psichologams turėtų būti sudėtinga padėti psichologiją išmanančiam žmogui, nes šio akyse psichologas staiga nebėra visažinis stebukladarys. Ir vis dėlto turbūt geriau yra psichologiją išmanyti, nei neišmanyti. Čia kaip ir su medicina: ne kiekvienas išmanantis anatomiją yra gydytojas, bet ištikus nelaimei net mėgėjiškos anatomijos žinios kartais gali išgelbėti gyvybę.
