O jeigu imsiu ir pasakysiu, kad man klaikiai vulgariai atrodo nežinia ko pripūstos žmonių lūpos, ar tai bus „bodyshamingas“? Revoliucija ryja savo vaikus. Parašiau ir kikenu. Tačiau, jei rimtai, tai vis dažniau pastebiu, kaip mėginimas atsikratyti gėdijimo tampa akių raiščiu norint ignoruoti sveiką protą ir faktus.
Gėda yra viena pirminių žmogiškų emocijų, ją pradedame jausti dar ankstyvoje vaikystėje. Būtent šis jausmas tapo Ievos ir Adomo išvarymo iš rojaus priežastimi. Visais laikais gėdijimas buvo visuomenės kontroliavimo įrankis, tiek mikro, tiek makrolygmeniu. „Nerėk taip, žmonės į tave žiūri“, – sako vaikui mama autobuse.
Tuo tarpu egzistuoja ir kolektyvinė su kalte sumišusi gėda, pavyzdžiui, ją jautė vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo, arba JAV pietinių valstijų gyventojai, kurių protėviai kovojo už juodaodžių vergijos išlikimą. Bet kuriuo atveju gėdos jausmą gėdintojai gali naudoti įvairiems tikslams.
Australų kriminologas Johnas Braithwaite’as pastebi, kad yra du gėdijimo būdai: reintegruojantis ir stigmatizuojantis[1]. Reintegruojamo gėdijimo tikslas – pakeisti individą taip, kad jis labiau atitiktų visuomenės lūkesčius. Tuo tarpu stigmatizuojantis gėdijimas dažnai yra žiaurus, juo siekiama išstumti žmogų ar žmonių grupę iš sociumo ribų. Pasak J. Braithwaite‘o, „stigmatizuojantis gėdijimas identifikuoja individą ne tik kaip asmenį, kuris blogai pasielgė, bet ir kaip asmenį, kuris yra blogas“.
Ilgainiui, besiplečiant ir progresyvėjant bendruomenių pažiūroms, žmonės ėmė atpažinti ir neigti stereotipines gėdijimo formas. Gėdijimo atpažinimo faktas ir jo įvardijimas veikė lyg priešnuodis mėginimams sprausti asmenybes į seksizmo ar stereotipų dėžutes.
Pavyzdžiui, sakydama „bet tai juk slutshaming!“ aš iš tiesų teigiu, kad „tai tu esi davatka, o ne aš – paleistuvė“. Jau vien pats slutshamingo terminas kalba apie dvejopus standartus, taikomus vyrams ir moterims lytinių santykių kontekste. Arba, štai, pinkshamingas vyksta, kai mergaitės gėdijamos dėl to, kad yra mergaitiškos.
Tačiau pastaruoju metu ėmiau pastebėti įdomų reiškinį: nepatogią nuomonę ar net konstruktyvią kritiką imama vadinti gėdijimu, šitaip uždarant duris bet kokioms diskusijoms arba tiesiog atsisakant pamatyti faktus.
Tai dažniausiai nutinka feministiniame kontekste, kai berniukai skatinami nebijoti žaisti su lėlėmis ir rodyti emocijas, mergaitės drąsinamos užsiimti matematika ir važinėtis traktoriais (šaržuoju), bet tuoj pat susiraukiama, jei mergaitė tenori puoštis rožiniais kaspinais ir būti stereotipiškai mergaitiška.
Lygiai taip pat bodyshamingas, kaip procesas, žymi mėginimą paniekinti grožio standartus neatitinkančius žmonių kūnus, o to proceso įvardijimas jau savaime reiškia nepaklusimą tam standartui. Į pastabą apie kūną atšovusi, kad „tai yra bodyshamingas” padarau dvejopą pareiškimą: parodau, kad neketinu atitikti ar paisyti kūnui taikomų formatų ir kartu sugėdinu gėdintoją.
Būtent gėdintojo sugėdijimas ir yra esminis lūžio momentas, kada veidrodis apgręžiamas į rodantįjį pirštu. Dėl šio gebėjimo įvardyti gėdijimą žmonės įgauna daugiau laisvės ir drąsos tiesiog būti savimi. O gėdintojas, jei jis protingas, gauna gerą progą reflektuoti savo stereotipinį mąstymą.
Tačiau pastaruoju metu ėmiau pastebėti įdomų reiškinį: nepatogią nuomonę ar net konstruktyvią kritiką imama vadinti gėdijimu, šitaip uždarant duris bet kokioms diskusijoms arba tiesiog atsisakant pamatyti faktus. Vėl duosiu keletą pavyzdžių.
Vienas, gan dažnai pasitaikantis – moterų reakcija į mano knygos „Pirmąkart mama“ skyrius apie žindymo naudą kūdikio ir motinos sveikatai. Skaitytojos piktinasi, kad šie skyriai menkina, diskriminuoja, gėdija mamas, savo vaikus maitinančias mišinukais. Neva trūksta palaikymo, kitos pusės išklausymo. O man tuo tarpu įdomu, kodėl tyrimais pagrįsti įrodymai traktuojami kaip gėdijimas? Ar nėra taip, kad iš tiesų tie knygos puslapiai yra ne gėdijimas, o tiesiog nepatogi tiesa, su kuria kai kuriems žmonėms sunkiau susitaikyti?
Neseniai buvau vieno susirašinėjimo liudininke. Bičiulė atsiuntė mūsų būreliui nuorodą į straipsnį apie tai, kaip vaikų migdymas ankstyvoje kūdikystėje veikia mažylių smegenis. Viena iš susirašinėjimo dalyvių atsakė iškart: „Šitas straipsnis gėdija mano pasirinkimus!“
O man tuo tarpu įdomu, kodėl tyrimais pagrįsti įrodymai traktuojami kaip gėdijimas?
Tris kartus perskaičiau tą straipsnį. Jame neradau jokių vertinimų nei kitokių pasirinkimų pasmerkimo – vien tik visokie tyrimai apie besivystančias vaiko smegenis. Apėmė nuojauta, kad užuot priėmusi informaciją moteris nusprendė gintis puldama ir kaltindama siuntėją gėdijimu. Nes straipsnyje pateikiama tiesa gavėjai buvo paprasčiausiai nepatogi.
Bet kad nebūtų viskas vien apie momshamingą, dar vienas, jau paskutinis pavyzdys. „Kruiziniai laivai siaubingai teršia aplinką. Tai yra vienas taršiausių, žalingiausių gamtai atostogų pasirinkimų“, – tariau, bet man dar nespėjus pasidalyti kruizinių laivų taršos statistika, draugė piktai atšovė: „Tu mane gėdiji dėl mano atostogų pasirinkimų?“ Negėdiju. Tik norėjau pasidalyti informacija, kad kruiziniai laivai kasdien išskiria tiek pat teršalų, kiek milijonas automobilių. Nespėjau.
Nežinau, ar ši gėdintojo gėdinimo kultūra jau atėjo į Lietuvą, bet, kaip žinoma, mados dažnai atkeliauja iš Vakarų. Tai jei ateis, linkiu nepasiduoti, jei jus kas nors apkaltins gėdijimu, atvira širdimi savęs paklausti: ar iš tiesų gėdiju kitą, ar tas žmogus mane gas-lightina? „O kas yra gas-lightingas“, – paklausite, bet šitą temą pasilieku kitam kartui.
Taip pat skaitykite
[1]Braithwaite, J. (1989) Crime, Shame and Reintegration (Cambridge University Press: London)
