Trejus metus rašau šiai LRT skilčiai, ir kiekvienąsyk paklaususi jūsų, savo skaitytojų, kokiomis temomis norėtumėte paskaityti mano pasisakymus, nuolat sulaukiu to paties atsakymo. Apie Havajus! Kas kartą dėl tokių prašymų sutrinku, nes nelabai žinau, kaip apie Havajus pasakoti „Nuomonių“ skiltyje, be to, daug ką galima ir savarankiškai paguglinti. Tačiau labiausiai turbūt dėl to, kad nežinočiau, nuo ko pradėti. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau atrodo, kad viskam, ką kas nors sako apie Havajus, galima tuoj pat paprieštarauti.
Turistai Havajus patiria kaip nuostabią atostogų vietą, ir dažnai net nesusimąsto, kad čia gyvenant viskas yra truputį kitaip. Mat ir čia atostogoms pasibaigus tenka dirbti ir mokėti sąskaitas, o ne tik saulėlydžius fotografuoti ir kokteilius ant viešbučio gultų maukti. Aš mėgstu pasakyti ir vulgariau – net ir Havajuose gyvenant po savęs reikia išvalyti tualetą.
Čia, žinoma, turiu minty rojaus alegoriją, mat daug kas mano, kad rojuje viskas kitaip. Mes Havajuose turime pasakiškai gerus orus, daug šviežių vaisių, bet net ir atogrąžų atviruko fone egzistuoja visos žmonėms įprastos problemos.
Iš kur žinau, kaip saloje jaučiasi turistai? Nes ir vietos gyventojai kartais mėgsta pažaisti turistus. Iš tikrųjų, gyvenant Havajuose tikrai sunku išsirinkti vietą atostogoms. Visų pirma todėl, kad šis salynas yra viena nuošaliausių vietų pasaulyje; mums ar iki Japonijos, ar iki JAV, ar iki Australijos panašiai skristi užtrunka. Ne tik ilgai, bet ir brangu.
Kitas niuansas – mažai vietų gamtos grožiu ir klimato švelnumu gali prilygti Havajams. Todėl vietiniai dažnai vietoje atostogų renkasi staycation – atostogas netoli namų. Tai gali būti išvyka į netoliese esantį viešbutį arba skrydis į kitą Havajų salą.
Tarp salų nėra susisiekimo vandeniu. Visur reikia skraidyti lėktuvais. Arba susirasti draugų, kurie turi jachtą ir nebijo pavojingų srovių. Senieji havajiečiai tarp salų plaukiojo kanojomis ir nedideliais laivais. Vėliau tarp salų kursavo keltai, tačiau dėl žalos aplinkai galiausiai jie buvo uždrausti. Tačiau nei atplaukus nedideliu laiveliu, nei atskridus lėktuvu svečių čia nepasitinka havajietės su palmių lapų sijonais ir kokosų lukštų liemenėlėmis.
Tiesą sakant, havajiečiai niekada nedėvėjo palmių lapų sijonų – šis įvaizdis paplito dėl Holivudo filmų. O iš tiesų senovėje apdarai čia buvo gaminami iš Turkijos šilkmedžio kamieno tošies. Vis dėlto vienas iš plačiai paplitusių įvaizdžių yra tiesa – salų gyventojai ir patys puošiasi, ir atvykėlius pagerbti mėgsta gyvų gėlių girliandomis, dar vadinamomis lei. Jos būna suvertos iš orchidėjų, plumerijų ir kitų egzotiškų gėlių.
Pasakodama apie Havajus galiu kalbėti tik apie vieną salą, arba visą salyną. Mat pati jau aštuonerius metus gyvenu saloje, kuri vadinasi Havajai. Ji priklauso Havajų salynui, kaip ir kitos septynios salos: Maujis, Lanajis, Kahoolavė, Molokajis, Oahu, Kauai ir Niihau. Kiekviena sala turi ir savitą charakterį, istoriją, išskirtinį kraštovaizdį, jose lankosi skirtingų pomėgių turistai. Havajų gyventojai mėgsta kartoti, kad visos salos yra labai skirtingos.
Na, pavyzdžiui, Oahu saloje Honolulu mieste stūkso dangoraižiai, kaukia greitosios pagalbos ir policijos sirenos, išvystytas viešasis transportas. Molokajis – buvusi raupsuotųjų kolonija, kurioje yra tik vienas šviesoforas. O štai Niihau apskritai negalima niekam išsilaipinti, nebent gautų asmeninį vietinių kvietimą. Pastaroji paslaptinga sala jau daugiau nei pusantro šimto metų yra privati, - priklausanti vienai šeimai. Joje iki šiol kalbama vien havajiečių kalba ir pašaliniai lankytojai nepageidaujami.
Vis dėl to, Havajams būdingas ir panašumas – tiek bendras kultūrinis, tiek ir klimato. Beje, norint išvengti painiavos, vietiniai Havajų salą vadina tiesiog Bigailandu (Big Island) – nesuku atspėti, kad šioji yra didžiausia salyno sala.
Vakarais Bigailande čiulba varlės. Taip, čiulba, o ne kvarkia. Tai – paprastosios coqui rūšies varlės, kurios čia, kaip ir dauguma gyvūnų, atsidūrė netyčia. Sklinda kalbos, kad jos į salą pateko iš Puerto Riko drauge su importuojamomis vazoninėmis gėlėmis. Paprastosios coqui varlės yra mažytės, rudos, gyvena medžiuose, o lietui palijus naktimis ima giedoti lyg paukšteliai.
Kai kuriems Bigailando gyventojams jų dainos skamba romantiškai (man taip pat), tačiau senieji salų gyventojai nemėgsta šių varlių ir, kai tik gali, nuodija jas kepimo milteliais. Havajiečiai atsargiai žiūri į visas naujas gyvūnų ir augalų rūšis, mat šios dažniausiai pridaro daugiau bėdos nei naudos. Pavyzdžiui, senovėje Havajuose puikiai augo cukranendrės, tačiau jas ėmė pulti į salas laivais patekusios žiurkės. XIX a. pradžioje cukranendrių plantacijų savininkai Havajuose sąmoningai užveisė mangustus, tikėdamiesi, kad šie išpjaus visas žiurkes.
Deja, to meto žmonės pamiršo, kad žiurkės yra naktinis gyvūnas, o mangustai – dieninis., Todėl jie beveik niekada nesusitiko. Užuot išpjovę žiurkes, mangustai išpjovė ištisas Havajų paukščių populiacijas. Sparnuočiai, iki tol neturėję jokių priešų, lizdus sukdavo ant žemės…
Havajuose ant vandenyno kranto gyvena tik milijonieriai. Arba benamiai. Ir dar senos tikrųjų havajiečių šeimos – kartais jos įsikūrusios, iš pažiūros, visiškose lūšnose, todėl sunku pasakyti, ar tie žmonės turtingi ar principingi.
Beje, sakydama „vietiniai“ omeny nebūtinai turiu etninius havajiečius, veikiau visus čia ilgesnį laiką gyvenančius žmones. Etninių hHavajiečių salose (išskyrus Niihau) ne tiek daug jau ir likę. Kita vertus, nė viena etninė grupė Havajuose nėra dauguma. Čia taip pat gyvena gausios amerikiečių, japonų, filipiniečių, Mikronezijos salų gyventojų, kinų, meksikiečių ir net lietuvių bendruomenės.
Žinoma, vyraujanti kultūra yra amerikiečių ir havajiečių. Vyraujanti kalba -– anglų, nors havajiečių kalbą galima išgirsti ir per vietinę televiziją, ir per radiją. Dar norisi paminėti, kad be oficialių kalbų salose populiaresnė yra pidgeon – vietinis slengas, kai į anglų kalbą įterpiami įvairūs havajietiški ir ne havajietiški žodžiai. Slengas atsirado dar XIX a., cukranendrių plantacijų laikais, kai iš skirtingų šalių suvežti darbininkai ieškojo būdų susikalbėti tarpusavyje.
Tomis pačiomis aplinkybėmis atsirado ir vienas tradicinių havajietiškų patiekalų, vadinamas mixed plate – ant lėkštės išdėlioti ryžiai su furikake (trupinta kepinta dumblažolė), makaronų salotos, kopūstų salotos, žalia žuvis, keptos mėsos gabalėliai. Variantų gali būti įvairių, bet iš esmės tai atsirado, kai iš skirtingų šalių atvykę darbininkai dalydavosi maistu. O pasekmės gyvos ir šiandien – knygynuose galima įsigyti net ir slengu parašytą Bibliją „Da Jesus Book“, o kavinėse užsisakyti „The Mixed Plate“.
Havajuose ant vandenyno kranto gyvena tik milijonieriai. Arba benamiai. Ir dar senos tikrųjų havajiečių šeimos – kartais jos įsikūrusios, iš pažiūros, visiškose lūšnose, todėl sunku pasakyti, ar tie žmonės turtingi ar principingi. Mat sklypai po skurdžiais pastatais verti milijonų JAV dolerių.
Tačiau, nepaisydami finansinių nepriteklių, vietiniai neparduoda savo namų, šitaip maištaudami ne tik prieš rajonų gentrifikaciją, bet ir prieš okupaciją. Havajai – , labai panašiai kaip Lietuva buvo okupuota Rusijos – tebėra okupuoti JAV. Tačiau, amerikiečiams dar nespėjus įkelti kojos į Havajus, vietos gyventojai kadaise patys išsižadėjo savo religijos, griovė šventyklas.
Kiekvienas pastatas, paplūdimys, draugas, patiekalas Havajuose man pasakoja vis kitą istoriją. Kartais atrodo, kad salose jau tiek patyriau ir tiek žinau, kad knygą galėčiau parašyti. Jei tik nežinočiau , nuo ko pradėti.
O, beje, ar žinojote, kad havajiečių abėcėlėje yra vos trylika raidžių?
A hui hou!
