Daugiau nei 8 m. gyvendama JAV vis kai ką naujo sužinau apie itin aktualią problemą – sisteminį rasizmą. Ilgai teigusi „aš ne rasistė, tai – ne apie mane”, galiausiai lyg svogūno sluoksnius nuo savęs lupu gynybinius mechanizmus ir pamažu pamatau, suprantu daugybę įdomių dalykų. Kai kuriais iš jų noriu pasidalinti su jumis.
Pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad tarp dvasingųjų milenialsų itin populiari frazė „my spirit animal“ – mano sielos gyvūnas, totemas, iš tiesų yra kultūrinės apropriacijos apraiška, nepagarba Amerikos autochtonams. Dar. Pernai vienas man labiausiai patikusių meninių serialų buvo „The White Lotus“ – 6 dalių pasakojimas apie prabangaus Havajų viešbučio užkulisius. Čia per trumpas atostogas atskleidžiama tai, kas anglakalbių ironiškai vadinama „problemos rojuje“ – tik seriale šis posakis įgauna dar vieną prasminį atspalvį, mat Havajai dažnai iš tiesų vadinami rojumi.
Žiūrint „Baltąjį Lotosą“ galima įsitikinti, kad „ir turtuoliai verkia“, tačiau dar svarbesnis ir įdomesnis atrodo aptarnaujančio personalo gyvenimas. Įtikti, pataikauti, nusileisti, eiti į kompromisus – visa tai tenka daryti kantriems ir profesionaliems viešbučio darbuotojams, kad tik svečiai būtų laimingi. Primenu, kad kalbama apie meninį kūrinį, serialą. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko jis rezonavo man ir daugybei kitų Havajų gyventojų, – taikliai ir ironiškai atspindėta viešbučių realybė.
Todėl labai nustebau skaitydama šiam serialui skirtą kritiką „RISE Indigenous“ iniciatyvos puslapiuose. Serialas buvo pašiepiamas dėl pasikartojančių ydingų stereotipų, mat jame pasiturinčius žmones vaidino baltieji, o pagrindiniai veikėjai, atlikę viešbučio darbuotojų vaidmenis, buvo juodaodė ir havajietis. Tiesa, jų bosas, viešbučio vadybininkas buvo baltasis vyras. Pirminė mano reakcija perskaičius šią kritiką buvo su nuostaba sumišęs abejingumas. „O kas čia blogo? Juk tai – tiesa. Liūdna, neteisinga, bet statiškai JAV prastesnes pareigas darbe eina tam tikrų rasių žmonės.“
Tai, kad netolygus pajamų pasiskirstymas tarp skirtingų rasių žmonių yra sisteminio rasizmo pasekmė, man atrodė savaime aišku. Klausimas iškilo štai toks: kas blogai, jei serialas tiesiog atspindi esamą realybę? Susivokti padėjo pokalbis su bičiule, kai jai pasakojau apie Rytų europietės stereotipus, su kuriais ne kartą susidūriau gyvendama Londone. Prisiminiau, kaip skaudu būdavo dėl išankstinio žmonių nusistatymo.
Būtent tokie ribojantys įsitikinimai ir visuomenėje aidintys stereotipai nulėmė, kad net prestižiniame Londono universitete studijuodama filosofijos magistrą ėmiau ieškoti… valytojos darbo.
Pavyzdžiui, kartą parduotuvėje mane užsipuolė nepažįstamas norvegas, šaukdamas: „Visi jūs vagys, visi lietuviai – vagys!”. Žinoma, šis atvejis, t. y. tokia arši reakcija, yra reta išimtis, tačiau mane iki šiol ne mažiau liūdina, kai vakarietiškuose filmuose lietuvės ar kaimyninių šalių moterys vaizduojamos kaip valytojos arba prostitutės. Ir tuomet kažkas, tikėtina, gūžtels pečiais: „O kas čia blogo? Juk tikrai šiuos darbus statistiškai daugiausia dirba merginos iš Rytų Europos“.
Gyvendama Londone itin mėgau vaikščioti po Noting Hilo rajoną. Dairydavausi į baltus prabangius namus su šiam rajonui charakteringomis milžiniškomis kolonomis ir dūsaudavau, liūdėjau, kad niekada negalėsiu gyventi tokiame name. Nes lietuviai Londone čia negyvena. Nes lietuviai neturi tiek pinigų. Nes kaip aš, viena moteris, galėčiau šitiek uždirbti? Būtent tokie ribojantys įsitikinimai ir visuomenėje aidintys stereotipai nulėmė, kad net prestižiniame Londono universitete studijuodama filosofijos magistrą ėmiau ieškoti… valytojos darbo.
Šitaip prisiminimuose beklaidžiodama po savo žalios jaunystės Londoną ir supratau, kodėl ne visada gerai, kai filmuose viskas vaizduojama taip, kaip yra. Nes ne visi juodaodžiai dirba viešbučiuose, ne visos emigravusios lietuvės dirbo valytojomis.
Stereotipų vaizdavimas kine ir literatūroje veikia kaip aidas uždaroje patalpoje – per jį tampa sunku išgirsti kitas istorijas. Tas, kurios įkvėptų, įgalintų, išlaisvintų. Tiek pažeidžiamoms žmonių grupėms, tiek ir likusiai plačiajai visuomenei būtina girdėti ir mažiau įprastas istorijas: apie aukštus reitingus turinčią mokyklą JAV, kurios didžioji dauguma – pasiturintys afroamerikiečiai, apie Noting Hile baltą namą su kolonomis nusipirkusią lietuvę, apie aukštas pareigas einančius neįgaliuosius, apie moteris prezidentes. Nes ne tik istorija diktuoja siužetus. Išgalvoti siužetai gali pakeisti istoriją.
