Išgirdusi perpasakotą naujos knygos siužetą mano artima draugė sunerimo: „Palauk, o tavo pasakoje nėra neįgaliųjų, homoseksualų ir kitų rasių žmonių?“ Akimirką sutrikau. Nes tokių herojų mano vaikams skirtoje (šiuo metu dar kuriamoje) knygelėje nebuvo. Nors galėjo būti. „Kodėl tu jų neįtraukei?” – smalsavo draugė.
Susimąsčiau. Pirmiausia turbūt todėl, kad pati esu sveika, heteroseksuali baltaodė moteris. Natūralu, kad kuriu ir reflektuoju tai, kas artimiausia ir suprantamiausia per asmenines patirtis.
Antra priežastis – mano aplinkoje beveik nėra tų kitokių žmonių. Ir nebuvo. Gyvendama Lietuvoje neįgaliuosius viešumoje matydavau retai. Beveik nematau jų ir gyvendama Havajuose. Studijų metais svajojau turėti kokį nors komišką draugelį gėjų. Bet šie lyg nujausdami, kad bendrauti tenoriu dėl pliusiuko, manęs privengė.
Šiandien gyvenu nuobodžiai homogeniškoje į mane daugeliu aspektų panašių žmonių bendruomenėje. Tiesa, juodaodžių tarp mūsų draugų yra, tačiau JAV tai toks savaime suprantamas dalykas, kad net nepagalvojau, jog juos kaip nors reikėtų išskirti. O kaip visos kitos mažumos?
Ką šiame kontekste reiškia kitoks? Su breketais, sergantis cukriniu diabetu, apkūnus, aklas, plikas, juodaodis, translytis – sąrašas gali tęstis ilgai.
Galėčiau ginčytis, kad jų tiesiog nesimato, tačiau iš visuomenė ilgai stūmė, o kai kur dar tebestumia juos į užribį, pradedama būtent nuo vaikų. Juk dar neseniai beveik visos Disnėjaus filmukų princesės buvo lieknutės gležnos baltaodės. Ir apskritai nebuvo tos „įtraukime visus“ tradicijos. Išskyrus, žinoma, jau ir Lietuvos auditorijoms puikiai pažįstamą holivudinę „vieno juodaodžio aktoriaus“ kvotą.
Čia ilgą laiką juodaodžiams tekdavo taikaus, komiško side kick - parankinio vaidmuo, bet visi suprasdavo, kad jis čia atsidūrė tik dėl odos spalvos. Kita klišė – jau turbūt archetipiniu kino veikėju tapęs mano išsvajotas draugelis gėjus, kuris iš esmės tik padeda pagrindinei herojei išsirinkti drabužius ir visada turi laiko išklausyti jos monologų apie nelaimingą meilę. Galiu tik nujausti, kaip tokie banalūs stereotipai liūdino ir pakenkė šių mažumų bendruomenėms.
Personažo pridėjimas iš reikalo atrodo dviprasmiškai. Lyg personažas čia atsidūrė tik iš gailesčio, o ne todėl, kad iš tiesų būtų įdomus ir vertas. Todėl man įdomiau vartoti turinį, kuriame kitoniškas herojus tampa istorijos ašimi, o ne politiškai korektišku prieskoniu. Pavyzdžiui, neseniai pradėjau žiūrėti ir visiškai susižavėjau serialu „Atlanta“, kuriame jautriai ir kartu sarkastiškai vaizduojamas juodaodžių bendruomenių gyvenimas.
Įdomu palyginti savo jausmus, kai prieš keletą metų pirmąkart pamačiau žurnale pozuojančią Dauno sindromą turinčią manekenę ir kai tai matau šiandien.
Dar geriau, kai kitoks herojus yra tiesiog herojus, o jo kitoniškumas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Tarkime, jei mergina yra lesbietė ir diabetikė, tai nebūtina kurti filmo ar knygos apie jos lytinę orientaciją – galima sukurti kažką gilesnio, įdomesnio, pavyzdžiui, istoriją apie tai, kaip tai merginai sekasi siekti svajonės turėti nuosavą kepyklą ar panašiai.
Nes kitokie žmonės yra daugiau nei jų kitoniškumas. Štai, pavyzdžiui, JAV aktorius Joaquinas Phoenixas ir Kanados „Working Moms“ serialo žvaigždė Catherine Reitman – abu jie turi deformuotas lūpas. Įdomu tai, kad šie aktoriai atsisako komentuoti tai, kas iš tiesų lėmė jų lūpų kitoniškumą, ir šitaip tarsi įrodo, kad kitoniškumas gali būti ne tik ne kliūtis, bet ir nebūtinai iš gailesčio duotas bilietas į sėkmingą karjerą ar žinomumą.
Bet grįžkime prie vaikams skirto turinio. „Tai, turbūt, tradicijos klausimas“, – atsakiau savo bičiulei. Vakarų šalyse mažumų įtraukimas jau tapo nerašyta taisykle. Namuose turiu per mažai vaikiškų knygelių lietuvių kalba, kad galėčiau daryti kokius nors apibendrinimus. Tose, kurias turiu, mažumų praktiškai nėra, išskyrus senatvine demencija sergančią močiutę knygutėje „Galva, pilna debesų“ ir kiek neigiamai stereotipiškai vienoje iš „Kakės makės“ knygučių pavaizduotą romų tautybės vyrą (kiek mačiau, autorė už tai jau susilaukė viešos kritikos).
Tačiau šiokias tokias išvadas galiu padaryti iš pokalbių šia tema su žmonėmis socialiniuose tinkluose. Paklaususi, ar verta knygelę vaikams padaryti šiek tiek labiau atspindinčią visuomenės įvairovę, sulaukiau pasipiktinimo kupinų frazių, kaip antai: „kitokių mums nereikia“ ir „nepasiduok gėjų propagandai!“.
Ką šiame kontekste reiškia kitoks? Su breketais, sergantis cukriniu diabetu, apkūnus, aklas, plikas, juodaodis, translytis – sąrašas gali tęstis ilgai. Kodėl vaikai tokius personažus turėtų matyti knygose? Jau kadaise rašiau apie tai, kad vaikų literatūra turėtų atlikti tiek lango į kitą pasaulį, tiek ir veidrodžio funkciją.
Taip pat skaitykite
Paprasčiau kalbant, svarbu, kad visuomenės mažumoms priklausantys vaikai knygose, filmuose, spektakliuose taip pat galėtų atpažinti save, o aplinkiniai juos geriau suprastų, jų egzistavimą priimtų kaip savaime suprantamą dalyką.
Mažumų įtraukimas į knygutes padėtų ir tėvams išvengti situacijų, kai mažyliai viešajame transporte pirštu rodo į žmogų ir klausia: „Kodėl šita teta tokia stora?“ Juk daug jaukiau ir prasmingiau visus šiek tiek kitokius aptarti namuose vartant knygelę. Norisi akcentuoti, kad įvairių mažumų ir kitoniškumo įtraukimas į kūrinius nėra to kitoniškumo propagavimas ar kvietimas tapti tokiu. Tai yra tiesiog žinutė: „Žiūrėk, vaike, koks įvairus yra pasaulis!“
Iš pradžių tas įtraukimas rodosi pritemptas, dirbtinis. Nes nesame prie to įpratę. Įdomu palyginti savo jausmus, kai prieš keletą metų pirmąkart pamačiau žurnale pozuojančią Dauno sindromą turinčią manekenę ir kai tai matau šiandien. Pirminė reakcija sukėlė daug minčių, o štai dabar man tai jau savaime suprantamas dalykas. Ar manekenė žurnale atsidūrė tik todėl, kad turi Dauno sindromą? Tikrai taip. Tačiau ji buvo geriausia, talentingiausi iš viso būrio Dauno sindromą turinčių pretendenčių.
Tada klausiu draugės, ar visos knygelės vaikams turi būtinai būti apie visus? „Ne. Visokių tų knygelių reikia“, – išmintingai atsako draugė.
