Garsi Holivudo aktorė Jessica Chastain neseniai lankėsi karo siaubiamoje Ukrainoje. Tai sužinojau iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio „Instagramo“ paskyros – čia jis ir raudonplaukė aktorė pozuoja prezidento kabinete.
Jessica Chastain buvo ir Kyjivo vaikų ligoninėje. Apie šį aktorės apsilankymą rašė vietinė Ukrainos žiniasklaida, populiarūs amerikietiški žinių portalai, tokie kaip „New York Post“ ir „Variety“. Kol kas apie tai nerašė, paradoksalu, tik pati Jesicca Chastain. Gerokai nustebau, kad nei aktorės socialinių tinklų paskyrose, nei jos oficialiame tinklalapyje neradusi nė menkiausios užuominos apie apsilankymą Ukrainoje. Natūraliai kilo klausimas: kodėl?
Skristi (ar važiuoti) į karo siaubiamą šalį reikia neeilinės drąsos. Net jei tave iš visų pusių supa asmens sargybiniai, visada išlieka tikimybė, kad bet kurią akimirką ant galvos gali užkristi rusų bomba – tada jau niekas negelbėtų. O bombos Ukrainoje, kaip, deja, jau spėjome įsitikinti, krinta pačiose netikėčiausiose, taikiose vietovėse.
Nė nemėginu kvestionuoti paties aktorės poelgio – apsilankymas karo zonoje savaime herojiškas poelgis. Tačiau vis tiek knieti aptarti tylą: kokiais sumetimais tai daroma? Galbūt Ukrainos reikalais nesidomintys 4,7 mln. aktorės sekėjų „Instagrame“ taip ir nesužinos apie šį jos apsilankymą, jei pati Jessica Chastain nesiims apie tai pasakoti. Ir čia iškyla dar vienas nūnai svarbus klausimas: ar gerus darbus reikia daryti tyliai?
Ne kartą girdėjau kone paniekinančius vertinimus, kai garsūs žmonės gyrėsi atlikę gerus darbus: aukojo pinigų, savo namuose apgyvendino pabėgėlius ir pan. Komentarai visada panašūs: kaip minėtasis „labdara reikia užsiimti tyliai“ ir „nesidaryk čia piaro kitų nelaimės sąskaita“. Tačiau kalbant apie labdarą, net jei ji daroma dėl savanaudiškų paskatų, pavyzdžiui, noro jaustis geresniu žmogumi arba jei tai daroma tik dėl piaro – tokia labdara yra geriau nei jokios labdaros.
Karo Ukrainoje tema aktyviai reiškiasi daugybė įvairių šalių garsenybių. Aktorius Seanas Pennas kurį laiką liko šalyje toliau filmuoti dokumentinio filmo net prasidėjus karui. Nuo karo pradžios čia jau lankėsi JAV aktoriai Angelina Jolie, Benas Stilleris, o grupės „U2“ lyderis Bono net surengė mini koncertą Kyjivo metro. Aktorius Benedictas Cumberbatchas viešai pareiškė ketinantis priglausti karo pabėgėlių iš Ukrainos šeimą savo namuose.
Minėti žmonės nėra nei karybos ekspertai, nei gydytojai, ne žurnalistai, nei humanitariniai darbuotojai (na, galbūt išskyrus Angeliną), vykdami į karo siaubiamą šalį jie lagaminuose negabena priešraketinės gynybos sistemų. Pagrindinis ir itin galingas jų turimas ginklas yra viešumas.
Nė nemėginu kvestionuoti paties aktorės poelgio – apsilankymas karo zonoje savaime herojiškas poelgis. Tačiau vis tiek knieti aptarti tylą: kokiais sumetimais tai daroma?
Kiekvienas vizitas, kiekvienas interviu ar net įrašas socialiniuose tinkluose Ukrainos tema atkreipia visuomenės dėmesį, neleidžia užsimiršti ir svarbiausia – skatina prisidėti kitus. Būtent viešumas aktoriams Milai Kunis ir Ashtonui Kutcheriui padėjo vos per keletą savaičių surinkti net 30 mln. JAV dolerių – ši suma buvo skirta padėti Ukrainai.
Nematau prasmės padarius gerą darbą tylėti, kai galima pasakoti apie tai kuo plačiau ir tokiu būdu įkvėpti kitus. Garsenybių veiksmai turi tokį poveikį – minios kopijuoja jų elgesį, norėdamos tapti į juos panašesnės. Todėl, pavyzdžiui, matydama po Kyjivą vaikštinėjančią Angeliną Jolie, ir aš svajoju būti ne tik tokia graži kaip ji, bet ir tokia drąsi, teigiama herojė.
Galiu tik įsivaizduoti, jei visi imtų padėti ir aukoti tyliai – tuomet turbūt nebūtų nei to stipraus per pasaulį vilnijančio vienybės jausmo, nei įsitikinimo, kad ir aš privalau prisidėti. Jei troškimas prisidėti randasi vien iš bandos jausmo – tai vis tiek geriau, nei nieko nedaryti. Turbūt kalbant apie labdarą galima teigti, kad tikslas pateisina priemones. O aš tikiuosi, kad dar atsiras logiškas ir gražus aktorės Jessicos Chastain paaiškinimas, kodėl tylima.
