Veidrodis ar langas? Tokį klausimą siūlau sau užduoti šią savaitę peržiūrint namuose esančią vaikų biblioteką. Šios knygas apibūdinančios metaforos – intuityvios ir dar tinkančios turbūt ne tik vaikiškoms knygoms, bet ir suaugusiųjų patirtims socialiniuose tinkluose ir vartojamam turiniui apskritai. Tačiau dabar kviečiu kalbėtis būtent apie knygas vaikams ir tai, kaip jos formuoja mažųjų pasaulėjautą. Knyga veidrodis atspindi vaiko tapatybę.
Tokios knygos dažnai yra mainstream – atspindinčios daugumą, tam tikrą vyraujančią socialinę situaciją. Pavyzdžiui, tėtis, mama ir du vaikai, visi baltaodžiai ir sveiki, išsiruošia į mišką ir ten patiria nuotykių. Tokia knygelė taps veidrodžiu daugybei vaikų, galinčių susitapatinti su ta šeima. Deja, joje save atpažins toli gražu ne visi vaikai. Nes ne visi gyvena su mama ir tėčiu, ne visi yra sveiki, ne visų oda yra balta ir t. t.
Vaikams būtina rasti tapatybės niuansų su knygų herojais, mat šitaip jie ne tik pajunta ryšį su skaitomu kūriniu, bet ir suvokia savo vertę pasaulyje: „Jeigu apie tokius kaip aš rašo knygas, vadinasi, ir aš esu ypatingas.” Būtent todėl visuomenei reikia kuo skirtingesnių knygų, kuriose patys įvairiausi vaikai galėtų atpažinti save. Vadinasi, reikia knygų apie vaikus, kurių tėvai išsiskyrę, apie neįgalius vaikus, apie vaikus, turinčius dvi mamas arba du tėčius, apie kitų rasių ir tautybių vaikus, apie antsvorio turinčius, diabetu sergančius, mikčiojančius vaikus. Apie vaikus, turinčius Dauno sindromą, ir tuos, kurių vienas iš tėvų yra miręs. Apie katėms alergiškus, nuolat dėl tėvų darbo gyvenamą vietą keičiančius, nepasiturinčius, įvaikintus ir globos namuose nuotykius patiriančius vaikus.
Pirmą kartą frazė „veidrodžiai ir langai“, kalbant apie knygas, pristatyta Emily Style, JAV nacionalinio SEED[1] projekto kontekstuose, kurio tikslai yra vienyti skirtingas bendruomenes ir siekti socialinės lygybės. Būtent kalbant apie lygybę ir toleranciją, tenka pagalvoti ne tik apie veidrodžius, bet ir apie langus. Langas – tai proga pažvelgti į kitokią kultūrą, patirtį ar gyvenimo būdą, o jei konkrečiai šiame kontekste, langas yra socialines mažumas atspindinčios knygos. Jos reikalingos ne tik tam, kad pasitarnautų kaip veidrodis pačioms mažumoms, bet ir kaip akiratį plečiantys įrankiai, padedantys mums geriau suprasti vieniems kitus. Dargi, esmingai svarbu suvokti, kad bet kuris vaikas negali iki galo suvokti savo vaidmens pasaulyje, nepažindamas to pasaulio konteksto, įvairovės. Kitaip tariant, mažiesiems būtina girdėti ir matyti ne tik istorijas, kuriose gali atpažinti save, bet ir tokias, kurias skaitydami ar girdėdami galėtų permąstyti visiškai kitokį buvimą visuomenėje, sužinotų, ką nors naujo apie kitą kultūrą ar subkultūrą.
Vadinasi, reikia knygų apie vaikus, kurių tėvai išsiskyrę, apie neįgalius vaikus, apie vaikus, turinčius dvi mamas arba du tėčius, apie kitų rasių ir tautybių vaikus, apie antsvorio turinčius, diabetu sergančius, mikčiojančius vaikus.
Kalbant apie knygas langus, itin svarbu pabrėžti, kad ne visos apie kitas kultūras prabylančios knygos yra vertingos. Kad knyga būtų langas, ji turi autentiškai ir teigiamai atspindėti vaizduojamą kultūrą ar mažumą, o ne ją niekinti ar pašiepti. Tai suvokti man padėjo tinklalaidės „Momming While Feminist” epizodas su amerikiete Laura Gruppo, studijuojančia bibliotekos ir edukacijos magistrantūroje (nežinojau, kad tokia specialybė yra!). Ši knygų mylėtoja pasakojo, kad ne visos apie mažumas rašančios knygos yra adekvačios ir kai kada knyga tam tikrai kultūrai gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos. Žinoma, JAV išleistų knygų pavyzdžiai Lietuvoje nėra aktualūs.
Klausydamasi apie kultūrine apropriacija ar rasistiniais stereotipais persisėmusias knygas ėmiau ieškoti vaikiškų knygų apie socialines mažumas ir netipiškas gyvenimo situacijas lietuvių kalba.
Eiliuota Kazio Binkio klasika „Jonas pas čigonus“ pranoko mano baimes. Džiaugiuosi tik dėl vieno – kad niekas man šios knygutės neskaitė, kai buvau maža. Apibendrinant, tai pasakojimas apie baltaodį berniuką, kuris buvo „švarus ir sveikas“ su „baltomis rankomis“, kol vieną dieną aptingo ir liovėsi praustis. „Kažin ar čia Jonas, ar čia koks čigonas, buvo skaistaveidis, dabar apsileidęs”, – kalbama apie nesipraususį berniuką, jį paniekinamai prilyginant romų tautos atstovams. Ir tai dar ne viskas. Jonas pabėga į mišką, apsigyvena su romų tautos vaikais: „Ten, čigonų būryje, neatskirs, kur aš, kur jie. Ten visi žinosim, kad mes juodanosiai, nei burnos ten prausti, nei prieš žmones rausti (…) gyvenam ten be muilo ir vandens…” Galiausiai Jonas drauge su romų vaikais išsimaudo ežere. Nusiplovus Jono purvui, romų vaikai Joną „tepa suodžiais ir taukais, plaukus suvelia sakais…”, kol galiausiai Jonas padaro išvadą, kad „buvo praustis nemalonu, dar sunkiau palikt čigonu”. Nežinau, ar dar reikia pridurti, kaip ši knyga žaloja ir priešina vaikus. Visiems, kurie yra ne romų tautybės, romai pateikiami kaip nešvarūs, nevalyvi. Telieka tik įsivaizduoti, kaip jaustųsi šią knygelę skaitydami patys romų vaikai. Todėl knygos „Jonas pas čigonus” jokiu būdu negalima priskirti nei knygų veidrodžių, nei knygų langų kategorijai, nes ji neatspindi realybės, su ja nėra prasmės tapatintis nei patiems romams, nei ką nors vertingo iš jos sužinotų kitų tautybių vaikai.
Todėl dera įsisąmoninti, kaip svarbu, kad, kuriant tokias knygas, balsas būtų suteiktas pačioms mažumoms. Tai nereiškia, kad lietuvis negali parašyti knygutės apie, pavyzdžiui, totorius, bet tokiu atveju, berašant knygą, kritiškai svarbu yra iš tiesų pažinti, pakalbinti ir pačią bendruomenę, užuot rėmusis asmeniniais įsivaizdavimais ir stereotipais. Nes tik tokiu būdu bus sukurtas ne kreivas veidrodis, kitokios realybės langą atveriantis, o ne šaržuojantis kūrinys.
Žiūrėdama kitas kultūras ir mažumas atspindinčių JAV išleistų knygų rekomendacijas, pagavau save nepatogiai muistantis skaitant autorės Jessicos Love „Julian is a Mermaid“ knygelės aprašymą, kur pagrindinis herojus – meksikiečių kilmės tik su močiute gyvenantis berniukas, svajojantis rengtis kaip mergaitė. Viena iliustracija, kurioje Julianas avi aukštakulniais, man itin priminė Drag Queen subkultūrą. Ėmiau svarstyti, ar verta mano dukroms tokioms mažoms apie tai skaityti? Ir tuoj pat supratau šią mintį tesant prietaringu nerimu. Mat, skaitydami jautrų tekstą apie bet kokią mažumą ar subkultūrą, mano vaikai nebūtinai su ja susitapatins, tačiau jaus daugiau bendrystės ir tolerancijos kitiems, kitokiems. Juk toks ir yra knygos lango tikslas.
O kaip jums atrodo, ar yra pakankamai mažumas atspindinčių knygų vaikams lietuvių kalba? Kviečiu dalintis mintimis ir knygų pavadinimais komentaruose.
[1]SEED – Seeking Educational Equity and Diversity („Ieškant edukacinės lygybės ir įvairovės”) akronimas.
