Prieš keletą dienų paaiškėjo, kad Lietuvoje pardavinėjamos rusijoje parašytos propagandinės ir istorijos faktus neigiančios knygos. Kai kurie politikai ir valdininkai bandė raminti, kad nereikia reaguoti, kad problema nėra svarbi, visuomenė brandi, skatinkime kritinį mąstymą, žmonės patys atsirinks ir t. t.
Mano nuomone, toks mąstymas yra naivus ir klaidingas, tačiau nesinori kalbėti tuščiai – pasitelkime mokslą ir paanalizuokime propagandos mechanizmą.
Taip pat skaitykite
Nors apie propagandą prirašyta kalnai informacijos, jums pakanka susipažinti su keletu kertinių homo sapiens psichologijos, mąstymo ir komunikacijos algoritmų, kuriais pasinaudodama propaganda palaipsniui zombina žmogų ir priverčia jį tikėti melu bei įvairiomis nesąmonėmis. Ir žmogus to net nepastebi.
Virusas
Geros propagandos stiprybė yra veikti labai nepastebimai ir apeiti žmogaus savisaugos sistemas. Tai lyg virusas, kurio nepastebi organizmo imuninė sistema, o kai pastebi – būna jau vėlu.
Paradoksas, bet būtent 1984-aisiais (kaip ir garsiosios George’o Orwello knygos pavadinimas apie autoritarinę visuomenę) pasirodė klasika tapusi Arizonos universiteto profesoriaus Roberto Beno Cialdinio knyga „Įtaka. Įtikinėjimo psichologija“, kurią prieš keletą metų išleido „Alma littera“ („Įtakos galia“). Visa knyga yra privalomas skaitinys visiems, kurie nori suvokti žmonių tarpusavio manipuliacijas. O šiandien mus domina 313 puslapis, 7 skyrius pavadinimu „Įsipareigojimas ir nuoseklumas: proto demonai“.
Šiame skyriuje, be kita ko, pasakojama istorija, kaip per Korėjos karą buvo palaužiami amerikiečių kariai, patekę į Kinijos karo belaisvių stovyklas. Esminis principas – nuoseklumas, poveikis žingsnis po žingsnio. Iš pradžių belaisviams būdavo siūloma viešai nesmerkti komunistinės Kinijos, vėliau pagalvoti, kad yra ir gerų komunizmo aspektų. Galiausiai būdavo pasiekiamas toks lygis, kad belaisviai rašydavo laiškus namo ir... liaupsindavo savo įkalintojus.
Propaganda veikia panašiu principu. Ji bendrame paveiksle pakeičia tik vieną kitą detalę, sukelia nedidelę abejonę vienu ar kitu įvykiu, pateikia netikėtą ir, suprantama, klaidinančią įžvalgą („O jūs žinojote, kad iš tikrųjų buvo ne taip, o taip?“). Po kiekvieno etapo paveikslas keičiasi vis labiau, kol galiausiai tampa neatpažįstamas.
Žmonės nepajėgūs pastebėti tokio pokyčio, jeigu specialiai tam nesiruošia, t. y. nesigilina ir nekelia klausimų, abejonių. Ir didžioji dalis, gal net 90 proc. ir daugiau žmonių, to nedaro, nes – o kam to reikia? Kritinio mąstymo pagrindas yra... mąstymas, kuris smegenims kainuoja daug energijos. Be to, kritiškai mąstyti reiškia labai daug skaityti, analizuoti ir dažnai pripažinti, kad esi neteisus – o tai nėra lengva.
Taip pat skaitykite
Šitą mūsų tingėjimą mąstyti patvirtina 2002 m. Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas, kuris kartu su Amosu Tversky‘iu suformulavo sprendimų priėmimo modelį, mums žinomą kaip „greitą ir lėtą mąstymą“. Kam įdomu, pasiskaitysite detaliau, o mums svarbu tai, kad šis modelis paaiškina, kodėl žmonės yra neracionalūs: jie nori kuo mažiau investuoti energijos į sprendimo priėmimą, kuo greičiau nuslopinti sunkias emocijas ir kuo greičiau gauti gerų emocijų.
Taigi propaganda pasinaudoja žmonių nenoru investuoti daug laiko į analizę ir informacijos rinkimą, todėl paslaugiai pasiūlo idėjas ir pasaulio vaizdą, kuriam suvokti nereikia pastangų (nes nedaug skiriasi nuo tiesos, bent jau kol kas).
Prakeiksmas
Vienas iš propagandos tikslų yra nuolat kelti sąmokslo teorijas.
COVID-19 pandemija paskatino konspiracijos teorijų bumą – nuo to, kas ir kokiu tikslu sukūrė virusą, iki to, ar teisingai pandemija valdoma. Rimtoje psichologijai skirtoje interneto svetainėje „Psychology Today“ prieš metus pasirodė įdomus straipsnis, kuris nagrinėja klausimą „Kodėl žmonės platina konspiracijos teorijas, net jeigu jie žino, kad jos melagingos“.
Atsakymas: žmonės skleidžia sąmokslo teorijas, nes tokiu būdu siekia statuso ir kompensuoja savivertę. Nebūtinai taip nutinka visuomet, bet manoma, kad konspiracijos teoriją pasakojantis žmogus jaučiasi svarbus ir kietas, nes neva žino daugiau nei klausytojai: „Jūs net nežinote, kas sukūrė COVID-19, o aš žinau!“
Vienu metu ima veikti du procesai: pirmą jau paminėjau – statuso siekimas. Antrasis susijęs su savivertės ir statuso saugojimu.
Įsivaizduokite, kad prie stalo propagandos paveiktas asmuo ima pasakoti draugams, ką išskaitė vienoje iš propagandinių knygų. Draugai ima abejoti. Asmuo bijo apsikvailinti ir ima dar karščiau ginti savo versiją, t. y. propagandos nepastebimai jam įpirštą versiją.
Viskas, žmogus prakeiktas.
Jeigu reikės, jis lindės internete, knygyne, televizijoje, kad tik surastų dar ir dar argumentų (žinoma, paslaugiai pateiktų ir suformuluotų propagandos kūrėjų), kurie neva patvirtintų jo propagandos įpirštą klaidingą idėją ir kartu palaikytų jo iliuziją, kad jis išsaugo savo savivertę ir statusą. Tačiau realybėje jis grimzta į melo liūną ir visuomenė negrįžtamai jį praranda.
Kartoti = pamilti
Sakysite, tai tegul neklauso, tegul atsirenka. Kiekviena auka iki propagandos ateina skirtingai, tačiau verta paminėti dar vieną mūsų psichikos elgsenos pavyzdį, kurį naudoja propaganda ir kuris liaudyje žinomas kaip „kartojimas – mokslų motina“.
Susipažinkite su socialinės psichologijos mokslininku Robertu Bolesławu Zajoncu, kurio didžiausias nuopelnas yra tas, kad jis atrado principą – „kuo dažniau mes matome ar girdime žmones, objektus ar muziką, tuo labiau jie patinka“. Šį principą gerai žino reklamos industrija, o mums jaunystės dainos ir muzikos kūriniai ne veltui patinka – mes tiesiog juos girdėjome milijoną kartų. Kam įdomu, viskas puikiai sudėliota knygoje „Hit Makers: The Science of Popularity in an Age of Distraction“.
Prie ko čia propaganda? Kuo daugiau paliksime propagandos šaltinių, tuo didesnė jų gausa palaipsniui žmonėms įkals į galvas idėjas, kurios jiems taps atpažįstamos ir... mėgstamos. Rusijos liaudis geras pavyzdys – per dešimtmečius jiems į galvas taip įkaltos propagandinės idėjos, kad mes su siaubu stebime, kaip jie rimtais veidais kliedi visiškas nesąmones.
Taigi politikų teiginiai „žmonės patys atsirinks“ neturi jokio rimto pagrindo ir yra naivus arba sąmoningas nenoras matyti ir spręsti problemos.
Beje, šioje knygoje pasakojama ir apie MAYA (Most Advanced Yet Acceptable) filosofiją, kurią naudojo garsusis prancūzų kilmės JAV industrinis dizaineris Raymondas Loewy. Jo moto buvo – „daryk geriau, įdomiau ir šiek tiek kitaip, tačiau pernelyg nenutolk nuo to, kas žmonėms įprasta“, nes žmonės nenori streso ir neturi laiko susipažinti su per didele naujove.
Propagandos naudojamas dalinis informacijos koregavimas primena MAYA filosofiją, nes veikia tas pats R. B. Cialdinio aprašytas nuoseklumo principas.
Mąstymo saugumas
Taigi: žmonės neturi laiko ir noro gilintis į klausimus, jie nepajaučia propagandos poveikio, o paveikti nenori jos atsisakyti ir net tampa jos platintojais.
Be to, prisideda ir Dunningo-Krugerio efektas – reiškinys, kai žemesnių gabumų žmonės nesugeba suvokti savo gebėjimų ribotumo. Dėl to nekvalifikuoti žmonės yra labiau linkę pervertinti savo gebėjimus nei kvalifikuoti – mūsų temos atveju tamsūs ir mažiau apsišvietę žmonės su didesniu pasitikėjimu gina savo pasirinkimą, t. y. propagandos pasiūlytas idėjas.
Visą šią informaciją pateikiau ne tam, kad paniekinčiau žmonių gebėjimą mąstyti, priimti racionalius sprendimus ir teisę į žodžio bei kitas laisves. Visi šie akademinio mokslo suformuluoti principai, metodai, efektai rodo, kaip lengva žmones paveikti ir jais manipuliuoti, o atsirinkti, apie ką kalba politikai, sugeba tik maža dalis, ir ne visada efektyviai bei teisingai.
Taigi politikų teiginiai „žmonės patys atsirinks“ neturi jokio rimto pagrindo ir yra naivus arba sąmoningas nenoras matyti ir spręsti problemos.
Jeigu valstybė rūpinasi žmonių fiziniu saugumu ir reglamentuoja įvairius su tuo susijusius aspektus, pavyzdžiui, ginklų laikymą ar alkoholio vartojimą (pardavimas tik suaugusiesiems, draudimas vairuoti išgėrus), tai valstybei laikas susirūpinti ir žmonių mąstymo, požiūrio į pasaulį saugumu.
Valstybė ir mes visi turime suprasti, kad propaganda yra ginklas. Jis naudojamas nuo neatmenamų laikų, tačiau jos poveikis išaugo šiuo metu, nes gyvename informacijos amžiuje. Daugelis Lietuvoje žino, kad rusija yra nusiteikusi priešiškai mūsų šalies atžvilgiu, todėl jos propaganda yra ginklas, nukreiptas į Lietuvos smilkinį.
G. Orwellas, parašęs klasika tapusį kūrinį apie autoritarinę valstybę „1984“, šioje knygoje rašo: „Kas kontroliuoja dabartį, tas valdo praeitį. Kas kontroliuoja praeitį, tas valdo ateitį.“ Tad rusija, metodiškai keisdama (kontroliuodama) praeitį, paruošia Lietuvos žmones jos, o ne mūsų kontroliuojamai ateičiai.
Mes mulkiai ar ne?
Kova su propaganda yra sudėtingas dalykas demokratijoje, nes vienas iš kovos būdų yra dalies informacijos šaltinių blokavimas (televizijų išjungimas yra vienas iš pavyzdžių). Suprantama, kad dalis visuomenės nuogąstauja, jog tokiu būdu kenkiama vienai pamatinių demokratijos laisvių – žodžio laisvei.
Tačiau autoritarinės propagandą rezgančios valstybės nesismulkina ir naudojasi demokratijos spragomis.
Jeigu mes, laisva visuomenė ir valstybė, norime atsispirti tokiems priešiškos propagandos kėslams, vienintelis kelias yra taikyti strategiją, kurią britų mokslininkas Richardas Dawkinsas aprašė savo jau klasika tapusioje knygoje „Savanaudis genas“. Pateiksiu supaprastintai: bet kurioje populiacijoje yra mulkių, kuriuos apgaudinėja sukčiai, taip pat yra kerštautojų, kurie sukčius sutramdo. Buvo pasitelktas kompiuterinis modeliavimas ir bandyta nustatyti, kurios strategijos veiksmingiausios. Paaiškėjo, kad egoistinės (sukčių) ir altruistinės (mulkių, t. y. nuolaidžiavimo sukčiams) strategijos anksčiau ar vėliau pralaimi – vienintelė efektyvi strategija, kuri atlaikė tūkstantį palikuonių kartų, vadinosi strategija „akis už akį“ su atlaidumo doze (duodame grąžos, bet ilgai pykčio nelaikome).
Tad demokratija turi nesileisti mulkinama, o duoti grąžos, priešingu atveju sukčiaujantis priešininkas laimės.
Skatinkime kritišką mąstymą? Žinoma! Tačiau tai ilgalaikis sprendimas, užtruksiantis daug metų ir net dešimtmečių, ir vargu, ar to galima išmokyti aktyvius mokslus (mokyklą, universitetą) baigusią visuomenės dalį. Realiai svarstant, kiek žmogus iki savo trisdešimtmečio išmoko ir susiformavo įgūdžių ir įpročių, nelabai naujų ir suformuosi. Tad mažiausiai pusė Lietuvos visuomenės kritinio mąstymo tikrai nebeišmoks. O propagandinis ginklas prie Lietuvos smilkinio įremtas jau šiandien.
Taigi manau, kad knygų ir televizijos ribojimas yra teisingas dalykas. Galbūt yra ir geresnių sprendimų, kurių aš nežinau, tačiau jų reikia ieškoti, net jeigu iš dalies teks daryti nuolaidas įprastiems demokratijos principams.
Taip pat buvo argumentuojančių, kad su priešiška propaganda reikia kovoti aktyviau ir efektyviau skleidžiant savąją propagandą, tačiau aš šituo keliu netikiu, jis gali būti tik antrinis, stiprinantis atsparumą, bet neišsprendžiantis problemos. Paimkime analogiją iš verslo komunikacijos pasaulio.
Štai viena įmonė reklamuoja savo produktą korektiškai: įdeda gražius vaizdus, paakcentuoja privalumus ir tiek. O tada rinkoje pasirodo konkurentas ir paleidžia agresyvią reklamą, atitinkančią šiandienos rusijos propagandos metodus: kad pirmosios įmonės produktu jau apsinuodijo šimtas žmonių, į produktą dedamas švinas ir asbestas, pirmoji įmonė apgaudinėja klientus į pakuotę dėdama tik pusę kiekio ir t. t. Kokie pirmosios įmonės šansai ir galimybės toliau veikiant etiškai ir pagal taisykles? Jokie.
Taigi manau, kad knygų ir televizijos ribojimas yra teisingas dalykas. Galbūt yra ir geresnių sprendimų, kurių aš nežinau, tačiau jų reikia ieškoti, net jeigu iš dalies teks daryti nuolaidas įprastiems demokratijos principams. Nes priešas už vartų.
Pabaiga. Prirašiau tikrai daug teksto, ačiū kantriausiems. Tačiau kiek iš pamačiusių antraštę atidžiai perskaitė visą tekstą? Duokdie, dešimtadalis ar net dvidešimtoji dalis. Nes neįdomu, nes daug vargo ir laiko / energijos sąnaudų. Taip ir su propaganda – niekas nesigilina ir eina paviršiumi. Nepalikime šios problemos savieigai ir saugokime Lietuvos piliečių pasaulėžiūrą.
