Nuo pirmųjų okupacijos dienų sovietinės represijos buvo nukreiptos ne tik prieš buvusius lietuvių žvalgybos ir saugumo darbuotojus, bet ir prieš jų šeimas – sutuoktinius ir vaikus. Kaip rodo 1932 m. sausio 17 d. Lietuvos policininkų surašymo duomenys, 71 (33 proc.) tuometinės kriminalinės policijos darbuotojas buvo nevedęs, o 135 (64,3 proc.) – sukūrę šeimas.
LRT.lt toliau publikuoja Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje“ ištraukas.
TAIP PAT SKAITYKITE
Taip pat skaitykite
LRT portalo skaitytojų dėmesiui – ketvirtoji knygos dalies ištrauka.
Keturi tuometinės kriminalinės policijos darbuotojai buvo našliai, išsiskyręs nebuvo nė vienas. Vieną vaiką išlaikė – 58, du – 27, tris – 9, keturis – 6, penkis – 21, aštuonis – 1 darbuotojas. 107 kriminalinės policijos darbuotojai vaikų neturėjo.
Kriminalinėje policijoje, vėliau VSD dirbo daug jaunų žmonių. Iki sovietinės okupacijos VSD darbuotojų padvigubėjo (nuo 210 iki 472). Per dešimtmetį nuo pirmojo Lietuvos policininkų surašymo buvo sukurta daug naujų šeimų, susilaukta gausaus būrio vaikų. Kadangi daugelis tėvų buvo jauni ir neseniai susituokę, daug vaikų dar buvo nepilnamečiai arba net kūdikiai.
J. Kazlauskaitė-Goštautienė iš mamos girdėjo, kad jos tėvą, tuometinį valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygardos viršininką, vietiniai vadino žodžiu „papà“. Tas žodis buvo ir jos pirmasis ištartas, nors dukra tėvo neprisimena, nes jį suėmė, kai jai nebuvo ir metukų. Antroji J. Statkaus dukra Danutė gimė 1940 m. sausį. Tų metų vasarą ne vienam tėviška meilė ir atsakomybė neleido trauktis iš Lietuvos, nors tokių galimybių būta. Anot J. Kazlauskaitės-Goštautienės, tėvą labai įkalbinėję bėgti į Vokietiją, bet jis sakė nieko blogo nepadaręs, o tik tarnavęs Tėvynei. Be to, nenorėjęs palikti be globos savo keturių mažamečių vaikų (g. 1927, 1931, 1932 ir 1939 m.).
Nepriklausoma Lietuva, atsižvelgdama į darbų valstybei svarbą, siekė garantuoti tinkamas darbo ir orias gyvenimo sąlygas nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų pareigūnams ir tarnautojams. Lietuvių žvalgybos ir saugumo darbuotojai gaudavo nemažas algas, jų šeimos turėjo tam tikrų socialinių garantijų. Antai per 1937 m. Lietuvos policininkų surašymą tuometinis kriminalinės policijos Agentūros skyriaus vedėjas Povilas Lašas-Spiridonovas nurodė, kad „iš viso grynais pinigais į mėnesį gauna 480 litų ir 27 centus“. Nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos ir Marijampolės saugumo apygardų viršininko J. Kazlausko jauniausios dukros (g. 1939 m. rugsėjo mėn.) J. Kazlauskaitės-Goštautienės žodžiais, tėvas leido mamai nedirbti ir rūpintis vien namais, auginti vaikus padėjo auklė. Šeimai gyvenant taupiai, o gal turint ir kokių papildomų pajamų, tėvas sugebėjo pasistatyti net tris namus (Klaipėdoje, Kretingoje ir Palangoje) – norėjęs kiek-vienam vaikui palikti po namą. Deja, sutrukdė sovietinė okupacija, areštas ir mirtis.
1940 m. VSD algalapiai rodo, kad nemaža dalis saugumo darbuotojų žmonų buvo namų šeimininkės. Remiantis galiojusiais teisės aktais, vaikų turinčiam asmeniui buvo mokamas priedas (po 20 Lt už kiekvieną vaiką). Be to, mokėti būsto nuomos priedai (10–20 proc. gaunamos algos dydžio).
Saugumo darbuotoją atleidus iš tarnybos, šeima galėjo netekti svarbiausio ar vienintelio maitintojo, prarasti įstatymo nustatytas socialines lengvatas. Iš atleistųjų būdavo atimami tarnybiniai butai arba labai sumažinamas skirtas gyvenamasis plotas. Pareigūną suėmus šeima ir artimieji patekdavo į juoduosius sąrašus, buvo stebimi ir persekiojami. RSFSR BK numatė, kad už „tėvynės išdavimą“ mirties bausme nuteisto asmens šeima turi būti represuota ir ištremta. Todėl mirtininko sutuoktinis turėjo tik dvi galimybes: slapstytis arba bėgti iš Lietuvos. Per pirmąją sovietinę okupaciją likusios nesuimtos, buvusių žvalgybos ir saugumo institucijų vadovų žmonos Dulksnienė, K. Vaitiekaitė-Povilaitienė, Genovaitė Statkienė 1944 m. vasarą su vaikais pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje likusi M. Matusaitienė slapstėsi.
Žmonos ir vaikai nieko nežinojo apie vyrų ir tėvų likimą. Ona Kazlauskienė, vengdama pašalinių dėmesio, sutarė su artimaisiais vyrą „numarinti ir palaidoti“. Paklausta sakydavo, kad jis buvęs geležinkelininkas, miręs ir palaidotas Marijampolės kapinėse. Pasak Romualdo Povilaičio, VSD direktoriaus sūnaus, jų šeima dvidešimt metų gyveno viltimi, kad tėvas gyvas ir yra kur nors Rusijoje. Išgirdęs, kad jis sušaudytas, R. Povilaitis kreipėsi į sovietų Raudonąjį Kryžių, bet buvę atsakyta, kad „tokio nebuvo ir nėra“. P. Lašo-Spiridonovo anūko Algirdo žmona V. Rutkauskienė tvirtina savo akimis mačiusi ir skaičiusi praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje gautą sovietinio saugumo atsakymą į P. Lašo-Spiridonovo šeimos prašymą suteikti žinių apie vyro ir tėvo žūties vietą ar kapą. „Neklausinėkite, jei norite likti gyvi“, – taip skambėjęs atsakymas.
Vykdydamas 1941 m. birželio mėn. trėmimo operaciją LSSR NKGB suėmė 499 buvusius žvalgybininkus, žandarus, policijos ir kalėjimų administracijos viršininkus, eilinius policininkus ir kalėjimų prižiūrėtojus, apie kuriuos turėjo „kompromituojančių duomenų“. Kartu su jais buvo iškeldinti 1582 šeimos nariai. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir uždaryti į lagerius. Kai kurios šeimos per karą ir po jo prašė leidimo susijungti ir gyventi tremtyje drauge. Kad tokie prašymai būtų buvę patenkinti, žinoma nedaug atvejų, leidimai duoti tik po J. Stalino mirties.
Buvusio VSD darbuotojo S. Grabausko dukra Marija Grabauskaitė-Birštonienė, prašydama reabilituoti 1941 m. birželio mėn. ištremtą, o vėliau lageryje nuteistą tėvą, LSSR prokurorui 1988 m. rašė: „[...] kartu su tėvu [...] išvažiavo ir mano motina [...], kuri tuo metu buvo nėščia manimi.“ M. Birštonienė su nuoskauda pažymėjo, kad tremtyje jų šeima taip ir nesusijungė, bet aplinkybių nenurodė. Dvidešimčia metų jaunesnė už vyrą (g. 1920 m.) Marijos mama Izabelė Noliūtė-Grabauskienė buvo antroji jo žmona. Narsos ir valios jai netrūko. 1947 m. su dukra ji pabėgo iš tremties vietos – Turočiako (Altajaus kraštas) – į Lietuvą. Čia slapstėsi, bet 1948 m. buvo suimta ir nuteista 3 metams. Mažametė dukra liko gyventi pas jos tėvus. 1953 m. birželio mėn. MGB patenkino S. Grabausko prašymą, kad žmona galėtų atvykti gyventi pas jį. Po ketverių metų (1957 m. gegužės mėn.) S. Grabauskas kreipėsi į LSSR prokurorą dėl reabilitacijos ir skirtos bausmės panaikinimo. S. Grabauskas rašė, kad dukrą Mariją auginantys žmonos tėvai yra seni ir nedarbingi. Deja, tėvui taip ir neteko susitikti su dukra, nes tų pačių metų rugsėjį jis mirė.
Kai kurių buvusių žvalgybos ir saugumo darbuotojų vaikai liko gulėti amžinojo įšalo žemėje. Manoma, kad jauniausioji S. Raštikio dukra Aldutė buvo pirmoji vaikų auka tarp 1940 m. Altajaus tremtinių. Kitos dvi dukros – Laimutė ir Meilutė – per visą sovietinę okupaciją buvo paverstos NKGB–MGB–KGB įkaitėmis ir jauku mėginant įvilioti jų tėvą generolą į sovietinio saugumo ir žvalgybos tinklus (žr. toliau).
Buvusio kriminalinės policijos viršininko K. Budrevičiaus žmona M. Budrevičienė 1957 m. birželio mėn. parašė laišką LSSR prokurorui. Ji informavo, kad vyras yra miręs, papasakojo apie savo ir vaikų tremtį: visą laiką dirbusi kolūkyje, duktė Vida mirė nuo tuberkuliozės, o sūnus Arvydas liko baigti mokslų Tomske. M. Budrevičienė rašė: „Jeigu mano vyras buvo kaltas […], kad jis dirbo teismo tardytoju, tai aš ir mano maži vaikai tuo visai nekalti. [...] Niekas negali kompensuoti man ir mano sūnui tų kančių, kurias mums visai nekaltai teko iškentėti [...]. Vienintelis turtas, kurį mūsų šeima įsigijo, tai nedidelis namelis Kaune. Ir tas namelis Kauno vykdomojo komiteto buvo paimtas į Valstybės fondą tik po vokiečių okupacijos, kaip paliktas be savininko.
Ne mažiau sunkus gyvenimas laukė tremties išvengusių ir likusių Lietuvoje buvusių žvalgybos ir saugumo pareigūnų šeimų. Pavyzdžiui, vingiuotai susiklostė buvusio VSD Agentūros vedėjo P. Lašo-Spiridonovo žmonos ir vaikų gyvenimai. V. Rutkauskienė surinko giminėje išlikusias žinias apie šį žmogų. Tai autentiškas ir vienintelis šaltinis apie spalvingą ir prieštaringą P. Lašo-Spiridonovo ir jo šeimos gyvenimą, todėl tolesnis pasakojimas apie šio buvusio VSD pareigūno šeimą grįstas pokalbiais su V. Rutkauskiene ir jos rašytiniais liudijimais.
P. Lašas-Spiridonovas buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą – dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ši santuoka iširo dėl karo ar pokario sunkumų. Žmona ir dukra (jų vardai nežinomi) pasitraukė į užsienį: vienais duomenimis, į Lenkiją, kitais, į Rusiją. Sūnus Valentinas Spiridonovas liko su tėvu. Šis jį užaugino, globojo ir vėliau. Valentinas nugyveno ilgą gyvenimą ir sulaukė atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Sovietmečiu ir iki pat gyvenimo pabaigos gyveno Kaune, pusrūsyje įrengtame mažame bute, priešais dabartinę Prisikėlimo bažnyčią. Po karo „dėl tėvo negalėjo prasimušti, gauti geresnio darbo“, bet pagarsėjo kaip puikus konditeris. Visą gyvenimą buvo Kauno „Tulpės“ konditerijos cecho „Cukrainės“ vyriausiasis konditeris.
Antrą šeimą P. Lašas-Spiridonovas sukūrė jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Vedė Mariją Zabulionytę iš Ukmergės. Su ja susilaukė trijų vaikų: sūnų Povilo (g. apie 1920 m.) ir Algirdo bei dukters Anastazijos. Algirdas ir Anastazija buvo dvyniai (g. 1925 m. Mažeikiuose).
Kaip jau rašyta, ketvirtojo dešimtmečio viduryje P. Lašo-Spiridonovo žmona Marija dėl sesers Konstancijos pateko į vadinamąjį turtuolių Lapėnų skandalą. Konstancija buvo ištekėjusi už įtakingo tautininkų veikėjo, bendrovės „Maistas“ direktoriaus Jono Lapėno brolio Petro. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasaulinėje rinkoje atpigus žemės ūkio produktams, ypač bekonams, kainos krito ir Lietuvoje. Šalies vyriausybė, siekdama išlikti konkurencinga Anglijos rinkoje, valstiečiams už superkamus bekonus skyrė priemoką. Lapėnai su bendrininkais sumanė, kaip pasiglemžti ūkininkams skirtas subsidijas. Kaip tais laikais, grobis buvo didelis – apie 6 mln. litų. Tiriant bylą, Petras ir Konstancija Lapėnai buvo suimti ir įkalinti. Gelbėdama seserį ir jos vyrą, Marija Lašienė mėgino prisiimti dalį kaltės. Byla buvo rezonansinė, jos tyrimas ir teisminis nagrinėjimas ilgai užtruko. Galų gale po kelių pateiktų apeliacijų aukštesniosios teisminės instancijos Lapėnus išteisino. M. Lašienės vardas šiame skandale kenkė jos vyro, Lietuvos saugumo tarnautojo, reputacijai. Todėl šeima oficialiai išsiskyrė. P. Lašo-Spiridonovo sūnus Algirdas tėvų skyrybų priežastį yra apibendrinęs taip: „Mama kažką paliudijo sesers ir jos vyro naudai, bet pati prarado savo vyrą.“
Po skyrybų sūnūs Valentinas ir Povilas liko su tėvu, o Algirdą su Anastazija globojo motina. Nors tėvai buvo išsiskyrę, P. Lašas-Spiridonovas žmoną ir su ja gyvenusius vaikus rėmė finansiškai ir kitaip jais rūpinosi. M. Lašienei nupirko restoraną ir padėjo jį išlaikyti. Išėjęs į pensiją, P. Lašas-Spiridonovas į restorano verslą įsitraukė aktyviau. 1944 m. suimtas NKVD, P. Lašas-Spiridonovas sakėsi dirbantis restorane virėju.
1941 m. vasarą likęs gyvas per Červenės žudynes P. Lašas-Spiridonovas grįžo gyventi pas žmoną. Taip šeima vėl susijungė. M. Lašienė mirė 1981 m.
Karui einant į pabaigą ir neišvengiamai artėjant Raudonajai armijai, P. Lašas-Spiridonovas, suprasdamas, kad šeima bus persekiojama dėl jo eitų pareigų, sūnui Algirdui, dukrai Anastazijai ir žmonai Marijai spėjo parūpinti pasus Spiridonovų pavarde. V. Rutkauskienės nuomone, tai buvo įžvalgus sprendimas, nes vaikams ir žmonai pavyko išvengti pokario represijų. Tačiau virsmas iš Lašų į Spiridonovus turėjo ir nemaloniąją pusę: sušvelnėjus sovietiniam režimui kai kurie žmonės, tapę atviresni ir drąsesni, tokį „atsivertimą“ vertino kritiškai, laikė Spiridonovus atvykėliais, ne kartą siūlė „grįžti į Rosėją“.
P. Lašo-Spiridonovo sūnus Povilas, vokiečiams išformavus generolo P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, iš pradžių atsidūrė Austrijoje, paskui persikėlė į Lenkiją. Užsienyje jis neturėjo progos pasikeisti pavardės ir liko gyventi kaip P. Lašas. Taip P. Lašo-Spiridonovo šeima tarsi suskilo į dvi dalis: Spiridonovų ir Lašų.
Povilas Lašas nepasiliko Vakaruose. Grįžusį į Lietuvą, sovietai jį iš karto paėmė į kariuomenę ir išsiuntė penkeriems metams į Tolimuosius Rytus. Atlikęs karinę tarnybą, Kaune jis dirbo įvairius darbus, nes mokslo siekti negalėjo. Negalėjo dirbti ir vadovaujamo darbo, jam nuolat buvo primenamas tėvas ir jo biografijos faktai. Aukščiausios Povilo pareigos – Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos ūkio dalies vedėjas ar direktoriaus pavaduotojas. Uoliems sovietų talkininkams užuodus, kad jų įstaigoje dirba buržuazinės Lietuvos saugumo tarnautojo sūnus, kilo triukšmas. P. Lašas buvo atleistas iš darbo. Įvykis netgi buvo aprašytas Kauno spaudoje.
Siekdamas apsaugoti vaikus, P. Lašas-Spiridonovas ne tik parūpino jiems naujus tapatybės dokumentus, bet ir pakeitė jų gimimo datas. Taip sūnus Algirdas išvengė grėsmės būti pašauktas į vokiečių kariuomenę. 1944 m. suėmus tėvą ir pradėjus persekioti šeimą, A. Spiridonovas „įstojo sanitaru į pravažiuojančią sovietų kariuomenės medicinos brigadą, kurioje atitarnavo iki karo pabaigos“. Jam teko dalyvauti mūšiuose prie Karaliaučiaus, matyti, kaip grobiamos ir naikinamos šio krašto vertybės, istorinis paveldas ir žudomi vietos gyventojai.
Algirdas, kaip ir tėvas, mėgo sportuoti, buvo stiprus ir užsigrūdinęs. Jam patiko vandens sportas. Žaisdavo vandensvydį, buvo puikus plaukikas, pokaryje kelis kartus net buvo LSSR plaukimo čempionas. Įgijęs šaldymo įrangos meistro specialybę, retą to meto Lietuvoje, tapo tikru meistru. Šaldymo ir vėsinimo sistemas diegė svarbiausiuose Kauno objektuose. Dirbdamas Kauno mėsos kombinate, buvo pristatytas apdovanojimui, bet kombinato partijos sekretorius Valionis atvirai pareiškė: „Darbuotojas esi geras, ir jei ne tėvas, siūlytume ir tikrai gautum...“
Pasak V. Rutkauskienės, uošvis Algirdas mėgo pasakoti, kaip jį, vaiką ar paauglį, tėvas, vedžiodamasis po Kauno kiemus, mokė, kaip nepastebimai pereiti iš vienos vietos į kitą. Algirdas perėmė tvirtą tėvo įsitikinimą, kad Nepriklausoma Lietuva bus atkurta. Abu jie neklydo. Algirdas Spiridonovas mirė 2011 m. Jo sesė dvynė Anastazija Lašaitė-Vengeliauskienė visą gyvenimą išdirbo Kauno radijo gamykloje sarge tikrintoja. Mirė apie 2005 m.
Kurdamas šeimą, P. Lašo-Spiridonovo anūkas Algirdas nutarė pasikeisti rusišką pavardę į žmonos lietuvišką ir iš Spiridonovo tapo Rutkausku. Vos tik valdžia sužinojo apie šį jo ketinimą, anot žmonos Violetos, vyras iškart buvo pašauktas į kariuomenę: „Išsisukti nebuvo galima niekaip. Vienas žmogus prasitarė, kad šiuo reikalu jau rūpinasi sovietų saugumas.“
Nors ir nepatyrė tokių žiaurumų kaip pats P. Lašas-Spiridonovas, jo šeimos nariai neišvengė KGB ir sovietų valdžios dėmesio. Jiems neleista siekti aukštojo mokslo, draudžiama išvykti į užsienį, buvo tikrinama jų korespondencija. „KGB skundikai stebėjo kiekvieną šeimos žingsnį ir judesį.“
