SSRS ir LSSR represinės struktūros grįžti į Lietuvą rengėsi iš anksto. Karo pradžioje į SSRS gilumą pasitraukę LSSR NKGB operatyviniai pareigūnai 1942–1943 m. SSRS NKVD aukštojoje mokykloje buvo rengiami dirbti iš vokiečių išvaduotoje Lietuvoje. Šių specialiųjų NKVD teritorinių grupių tikslas – ne tik kovoti su vokiečių žvalgais ir jų agentais, bet ir nustatyti bei sulaikyti (ar likviduoti) buvusius vokiečių talkininkus: vokiečių administracijos, lietuvių vietos savivaldos pareigūnus, policininkus, kitus asmenis, galimai įvykdžiusius karo nusikaltimus pagal sovietinio režimo sampratą.
LRT.lt toliau publikuoja Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje“ ištraukas.
Taip pat skaitykite
LRT portalo skaitytojų dėmesiui – trečioji knygos dalies ištrauka.
Specialiosios grupės turėjo ne tik persekioti su vokiečių režimu bendradarbiavusius asmenis, bet ir privalėjo mokėti surinkti visą įmanomą informaciją ir dokumentus apie juos. Vienas iš šios specialiosios NKGB grupės narių buvo N. Dušanskis (1919–2008). Jis buvo bolševikinio pogrindžio Lietuvoje dalyvis. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios – NKVD–NKGB Telšių skyriaus operatyvinis įgaliotinis. Jo parašų yra Rainiuose nukankintų žmonių tardymo bylose. 1988 m. pabaigoje, duodamas parodymus Lietuvos SSR prokuratūrai, N. Dušanskis įrodinėjo, kad Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą jis ilsėjosi Kryme, su Rainių budeliu P. Raslanu Tryškių miške susitiko tik 1941 m. birželio 26 d. jau po žudynių.
1943 m. N. Dušanskis kartu su specialiosios NKGB grupės kovotojais buvo perkeltas į vokiečių užnugarį Smolensko srityje. Dar iki sovietų kariuomenės atėjimo jai įsakyta pagrobti, sulaikyti ar likviduoti vietos vokiečių talkininkus: policijos ir jos būrių viršininkus, administracinių rajonų komendantus bei kitus okupacinės savivaldos veikėjus.
1944 m. kovo mėn. Pavlovo Posade buvo sudaryta atskira LSSR NKGB operatyvinė grupė. Jos užduotis – ištirti padėtį okupuotoje teritorijoje, asmenų filtracijos (patikrinimo) būdu kurti agentų informatorių tinklą ir pagal gautus pranešimus vykdyti „priešo agentų bei kito kontrrevoliucinio elemento suėmimus, paimti ir saugoti turinčius operatyvinę reikšmę archyvus“. 1944 m. vasarą RA užėmus Minską, LSSR NKVD specialioji grupė buvo papildyta naujais nariais ir pasiųsta į Lietuvą. Pasak N. Dušanskio, ne RA, o LSSR NKGB specialioji grupė 1944 m. rugpjūčio mėn. pirmoji įžengė į Kauną. Jai buvo įsakyta suimti Kaune esančius Vokiečių saugumo policijos ir SD vado tarnybos vadovus. Grupė žinojo, kur jie gyvena, tačiau atvykus į vietą paaiškėjo, kad vokiečiai prieš kelias valandas pasitraukė. Paskutiniame, 2007 m. Izraelyje duotame interviu N. Dušanskis gyrėsi prisidėjęs prie Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje 1941–1943 m. K. Jägerio suėmimo po karo Vokietijoje. Jis neva padėjo į Izraelį išvykti Lietuvos žydui Šauliui Rabinovičiui, per kurį į Vakarus perdavė dokumentus apie K. Jägerio nusikaltimus SSRS teritorijoje. Remiantis pateikta medžiaga, vokiečių karo nusikaltėlis buvo surastas (po karo jis pasikeitė pavardę, dirbo ūkininku) ir suimtas.
Tame pačiame interviu N. Dušanskis papasakojo, kad 1944 m., sugrįžęs į Kauną ir apsilankęs Vilijampolės žydų gete bei Kauno IX forte, jis prisiekė atkeršyti už savo žuvusią šeimą ir nužudytus Lietuvos žydus. „Iki tos dienos aš pirmiausia jaučiausi esąs čekistas, karininkas komunistas ir tik po to žydas, bet nuo šiol viskas pasikeitė, aš sau pasakiau, kad pirmiausia esu žydas, o visa kita ne taip ir svarbu. Ir sau daviau žodį, kad už savo tautiečius, iš kurių Lietuvoje liko saujelė, nepavargsiu keršyti iki tol, kol kiekvienas iš budelių negulės kape arba nepus Kolymos lageriuose“, – teigė N. Dušanskis.
Atvykę į Kauną, enkagėbistai siekė perimti savo žinion vokiečių ir vietos savivaldos institucijų dokumentus, pirmiausia susijusius su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Dokumentų buvo ieškoma ir kitose Lietuvos vietovėse. Skubiai traukdamiesi vokiečiai sunaikino tik dalį Laikinojoje sostinėje veikusios žvalgybos mokyklos dokumentų. Specialioji grupė perėmė kursantų sąrašus, jų asmens bylas su nuotraukomis ir kitus svarbius dokumentus. Be kita ko, Vilniuje buvo perimta vokiečių saugumo policijos telefonų knyga su adresais visoje Lietuvos teritorijoje. Kaip teigė N. Dušanskis, per kratas Vilniuje ir Kaune aptikti dokumentai „leido nustatyti išdavikų ir vokiečių talkininkų paieškos kryptį“.
Vilniuje buvo perimti ir Lietuvių studijų biuro dokumentai. Biuras buvo įkurtas 1941 m. vasarą, jo darbuotojai rinko ir kaupė medžiagą bei dokumentus apie pirmosios sovietinės okupacijos nusikaltimus ir apie lietuvių tautos pasipriešinimą. Biurui buvo perduoti 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių Kaune, buvusiuose Nepriklausomos Lietuvos VSD rūmuose, rasti LSSR NKVD–NKGB dokumentai. Remiantis jais ir represijas patyrusių žmonių liudijimais, karo metais buvo rengiami dokumentų rinkiniai apie sovietinio režimo baisumus ir nusikaltimus. 1951 m. liepos mėn. buvęs Biuro direktorius Juozas Senkus Lietuvos pasiuntiniui Londone B. Balučiui pranešė, kad 1944 m. liepos pradžioje norėta išgabenti Biuro dokumentus į užsienį, tačiau „dėl generolo Kubiliūno nerangumo ir jo, kaip vidaus reikalų generalinio tarėjo, pavaduotojo mjr. Pyragiaus lengvabūdiškumo […] archyvai liko Vilniuje ir pateko į sovietų rankas. […] kartu su jais sovietams pakliuvo beveik pilni 1941 m. Lietuvos sukilimo partizanų sąrašai“. B. Balučiui J. Senkus taip pat rašė, kad sovietams perėmus archyvus neįmanoma tęsti per karą leistų „Bolševikų archyvo“ dokumentų rinkinių leidimo, nes trūksta autentiškų dokumentų. Taigi SSRS ir LSSR, mėgindamos paneigti pirmosios sovietinės okupacijos nusikaltimus Lietuvoje, gali nesibaiminti, kad jų melas gali būti įrodytas pačiais sovietų dokumentais.
Kai kuriuos dokumentus sovietinėms represinėms struktūroms savanoriškai pateikė ir svarbios informacijos apie vokiečių ir lietuvių saugumo policiją suteikė jose dirbę ar su jomis susiję asmenys. Pavyzdžiui, remiantis gestape dirbusio Jono Barškiečio pateiktais duomenimis, buvo suimta „daugiau nei 15 vokiečių statytinių ir oficialių gestapo bendradarbių“. N. Dušanskio žiniomis, 1940–1941 m. J. Barškietis palaikė ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, nors jo brolis Vytautas dirbo NKVD – buvo asmeninis A. Sniečkaus sargybinis. Prasidėjus karui, V. Barškietis pasitraukė į Rusiją. LGGRTC duomenimis, J. Barškietis Vokietijos ir SSRS karo pradžioje išvyko į Vokietiją, dirbo gamykloje. Po pusės metų grįžo ir buvo priimtas į gestapą vertėju. Pasak N. Dušanskio, vokiečiams pralaimint karą, J. Barškietis nutarė apsidrausti: pradėjo rinkti informaciją apie vokiečių ir LSP darbuotojus, jų agentus ir kitus vokiečių režimo talkininkus. Su SMERŠ’u ir NKGB jis ėmė bendradarbiauti savo iniciatyva. N. Dušanskio teigimu, J. Barškietis buvo vertingas agentas; jam pavyko įsiskverbti į antisovietinį Kauno pogrindį ir padaryti nemažai žalos. LGGRTC nustatė, kad, kaip agentas „Biržietis“, J. Barškietis iš pradžių dirbo sovietų kontržvalgybai, vėliau – saugumui. 1945 m. rugpjūčio mėn. jis buvo suimtas, laisvės apribojimas jam taikytas iki 1947 m. gegužės vidurio. Po to J. Barškiečio byla buvo nutraukta ir jis paleistas iš kalėjimo. Agento asmens bylos kortelė rodo, kad su čekistais jis bendradarbiavo iki 1952 m.
Vokiečių okupuotoje Lietuvoje veikę SSRS agentai rinko informaciją apie vokiečių ir lietuvių saugumo bei žvalgybos tarnybas. 1976 m. KGB darbuotojas Juozas Jakaitis rašė, kad dar iki Raudonosios armijos sugrįžimo „teisingumo organai turėjo išsamius duomenis“. Tai patvirtino ir buvusio VSD ir LSP Sekimo dalies darbuotojo J. Grušio prisiminimai. Jis nepasitraukė į Vakarus ir 1944 m. gruodžio pradžioje buvo suimtas Vilniuje. Jau per pirmąją apklausą NKGB tardytojas leitenantas Matulevičius pareiškė, kad apie „nusikalstamą“ J. Grušio veiklą jie žinojo dar būdami Rusijoje, kadangi vokiečių okupacijos metais J. Grušys „buvęs sekamas Maskvos agentų“, todėl enkagėbistas patarė prisipažinti ir viską, ką žinąs, papasakoti. Per kitas apklausas NKGB tardytojai demonstravo „ilgiausius saugumiečių sąrašus“, tačiau J. Grušys dėl savo tarnybos specifikos (buvo seklys) pažinojo tik „vieną kitą“. NKGB tardytojai taip pat disponavo Ypatingojo skyriaus darbo žurnalu-dienynu, kuriame, pasak J. Grušio, buvo „įrašytos sekimo postų vietos, sekamojo slapyvardis, pirmos ir antros (kartais trečios ar ketvirtos) pamainos darbo valandos ir tose pamainose dirbančių seklių pavardės“. Enkagėbistus ypač domino Nepriklausomos Lietuvos VSD organizacinė struktūra ir darbuotojai: „[...] žinių iš tos veiklos turėjo surinkę nemažai.“
1943 m. pabaigoje RA Generalinio štabo žvalgybos vadovybė kreipėsi į LKP(b) CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų, prašydama teikti informaciją apie padėtį Lietuvos SSR. Sovietinė karinė žvalgyba prašė rinkti duomenis apie vokiečių okupuotos Lietuvos administracinę struktūrą, politinį režimą, policiją. 1944 m. pradžioje LPJŠ Žvalgybos ir informacijos skyriaus viršininkas B. Baranauskas rašte LKP(b) CK ir LPJŠ operatyvinės grupės vadovui, Šiaurės srities pogrindinio komiteto sekretoriui M. Šumauskui pripažino, kad lietuvių „nacionalistų bendrosios nuostatos žinomos iš jų nelegalios spaudos“, tačiau trūksta konkrečių duomenų apie nelegalias organizacijas, jų struktūrą, ryšio priemones, „sąsajas su gestapo ir užsienio nacionalistų organizacijomis“. 1943–1944 m. Rytų Lietuvos apskrityse gana aktyviai veikusiems sovietiniams partizanams buvo įsakyta sudarinėti nepatikimų ir antisovietiškai nusiteikusių lietuvių sąrašus. Pirmiausia buvo fiksuojami 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, buvę policininkai ir slaptieji policijos bendradarbiai. Minėti sąrašai ir kiti dokumentai tapo svarbia medžiaga NKVD ir NKGB pareigūnams, vykdžiusiems „išvaduotųjų“ teritorijų gyventojų „filtravimą“.
1944 m. liepos mėn. SSRS NKGB 2-osios valdybos viršininkas, valstybės saugumo III rango komisaras Piotras Fedotovas NKVD ir NKGB agentams parengė informacinę brošiūrą „Pažyma apie Lietuvoje egzistavusias politines partijas, nacionalistines organizacijas, žvalgybos, kontržvalgybos ir policijos agentus“. 1945 m. sausio 25 d. LSSR NKVD liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas informavo VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininką Michailą Suslovą apie 1944 m. rugpjūčio 1 d.–1945 m. sausio 1 d. LSSR NKVD darbą panaudojant operatyviniams tikslams archyvinę medžiagą. „Lietuvos SSR NKVD archyviniai organai, – rašė J. Bartašiūnas, – operatyviai ištyrė vokiečių okupacinės valdžios ir buvusios buržuazinės respublikos įstaigų bei organizacijų dokumentinę medžiagą. Per ataskaitinį laikotarpį Lietuvos TSR Valstybinio archyvo slaptųjų fondų skyrius ir NKVD archyvų skyriaus darbuotojai pagal vokiečių grobikų įstaigų dokumentinę medžiagą įtraukė į kartotekų įskaitą [...] Vilniaus apygardos lietuvių savigynos būrių (eilinių ir vadų) sudėtį […], „SS“ policijos bendradarbius, policijos darbuotojus […].
Atlikus tą darbą į kartotekos įskaitą buvo įtraukta: Kauno miesto ir aplinkinių rajonų slaptosios policijos bendradarbiai – 344 žmonės [...]. Operatyvinis dokumentinės medžiagos tyrimas ir įtrauktųjų į įskaitą aprašai kartotekose daromi lietuvių kalba. Išaiškintų asmenų sąrašai sudaromi rusų kalba. Apskričių valstybiniuose archyvuose taip pat buvo vykdomas dokumentinės medžiagos tyrimas.“ 1945 m. birželio 9 d. SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojas B. Kobulovas rašte LSSR NKVD–NKGB operatyvinių sektorių ir apskričių viršininkams griežtai pareikalavo peržiūrėti visą operatyvinę įskaitą ir parengti bylas arba detalias pažymas apie vokiečių parašiutininkus, priešo žvalgybos ir kontržvalgybos organų agentus; atvirus ir slaptus gestapo, abvero, saugumo bei kitų „priešų“ žvalgybos ir kontržvalgybos organų bendradarbius; baudėjus, policininkus ir kitus asmenis, dalyvavusius „žvėriškuose veiksmuose prieš gyventojus“; „tėvynės išdavikus, perbėgėlius, aktyvius vokiečių statytinius bei rėmėjus“.
Rytų Lietuvos apskrityse gana aktyviai veikusiems sovietiniams partizanams buvo įsakyta sudarinėti nepatikimų ir antisovietiškai nusiteikusių lietuvių sąrašus. Pirmiausia buvo fiksuojami 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, buvę policininkai ir slaptieji policijos bendradarbiai. Minėti sąrašai ir kiti dokumentai tapo svarbia medžiaga NKVD ir NKGB pareigūnams, vykdžiusiems „išvaduotųjų“ teritorijų gyventojų „filtravimą“.
Toks SSRS ir LSSR NKVD ir NKGB nusiteikimas patvirtino, kad sovietinis režimas buvo ryžtingai nusiteikęs represuoti visus Lietuvoje esančius tarpukario ir karo meto viešąją tvarką ir saugumą užtikrinusius pareigūnus ir jų pagalbininkus. Kiekvienam įtariamam asmeniui buvo sudaroma speciali byla ir vykdomos atitinkamos paieškos ir tardymo priemonės. Tokius asmenis persekiojo LSSR NKGB–MGB Kovos su banditizmu valdybos 5-asis skyrius. Kaip atsiminimuose rašė N. Dušanskis, atitinkamame LSSR NKGB Kauno valdybos skyriuje jis vadovavo poskyriui, kurį sudarė 7 specialiosios grupės nariai.
Nuo pat pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dienų LSSR NKVD–NKGB pareigūnai veikė nuožmiai. L. Berijos 1944 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje J. Stalinui apie LSSR vykdomas operatyvines čekistų operacijas nurodyta, kad 1944 m. liepos 14–20 d. LSSR NKVD–NKGB suėmė 516 žmonių, iš jų: 52 šnipus, 91 aktyvų vokiečių okupantų pagalbininką, 302 vokiečių okupacinės valdžios administracijos vadovaujančius darbuotojus, 36 antisovietinių nacionalistinių pogrindžio organizacijų dalyvius, 35 kriminalinius elementus. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno ir LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Gudaičio-Guzevičiaus duomenimis, pateiktais vadovybei Maskvoje, iki 1945 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo suimti 449 priešo žvalgybos ir kontržvalgybos agentai, 26 priešo žvalgybos ir kontržvalgybos organų darbuotojai, 543 tėvynės išdavikai, vokiečių statytiniai ir pagalbininkai. 1945–1946 m. buvo atskleisti 202 šnipai (4 iš jų buvo nužudyti) ir 4064 buvę vokiečių statytiniai ir pagalbininkai. Ne visi iš 1944–1946 m. suimtųjų buvo tiesiogiai susiję su antisovietine lietuvių rezistencija, tačiau minėta LSSR represinių organų veikla sudavė smarkų smūgį nacionalinio pasipriešinimo judėjimo organizavimui, leido eliminuoti ir sunaikinti Lietuvoje likusius buvusius žvalgybos ir saugumo pareigūnus, taip pat slaptuosius saugumo institucijų bendradarbius.
Be kitų, 1944 m. rugpjūčio mėn. buvo suimta viena pirmųjų lietuvių moterų žvalgių Marcelė Kubiliūtė (1898–1963). 1919–1922 m. ji buvo rezidentė Vilniuje. M. Kubiliūtės veiklą kuravo J. Matusaitis. Be kita ko, šios sumanios žvalgės pastangomis pavyko atskleisti Lenkų karinės organizacijos (Polska organizacja wojskowa, POW) Kauno apygardą ir užkirsti kelią organizacijos rengiamam sukilimui prieš Lietuvos Vyriausybę. Per ketvirtąsias Lietuvos žvalgybos metines (1922 m. spalio 27 d.), gresiant suėmimui, M. Kubiliūtė pasitraukė iš Vilniaus, slaptai perėjo demarkacijos liniją ir nuvykusi į Kauną tęsė žvalgybinę veiklą. 1925–1940 m. ji dirbo URM šifruotoja, pirmąja sekretore. Buvo atsakinga už slaptą paramą Vilniaus krašto lietuviams. Prieš pat sovietinės okupacijos pradžią URM Politikos departamento direktorius E. Turauskas M. Kubiliūtei ir Bronei Liūdžiutei liepė sunaikinti slaptąjį ministerijos archyvą, ypač tuos dokumentus, kurie sovietų akyse galėjo „kompromituoti“ asmenis ir sukelti atsakomąsias represijas. Jos abi darbavosi nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio ryto, niekas tuo metu į URM nebuvo užėjęs. Per pirmąją sovietinę okupaciją M. Kubiliūtė palaikė ryšius su LAF’u, 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime Vilniuje. Karo metais buvo LLKS narė, sukūrė pogrindinį antinacinį lietuvių moterų komitetą, gelbėjo žydų vaikus.
Į sovietinio saugumo ir žvalgybos institucijų akiratį M. Kubiliūtė pateko pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse. Šaltinio „Starik“ 1940 m. gegužės 27 d. pažymoje apie žvalgybinę Generalinio štabo II skyriaus veiklą Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte rašoma, kad M. Kubiliūtė yra dešinioji J. Matusaičio ranka, per ją vykdytos ar vykdomos karinės žvalgybos užduotys. Pažymoje taip pat teigiama, jog Generalinio štabo II skyrius per URM veikusį slaptąjį skyrių, vadovaujamą M. Kubiliūtės, perduodavo užduotis Vilniaus krašte veikusiems Lietuvos žvalgams ir agentams. SSRS žvalgybos rezidentūros Lietuvoje manymu, M. Kubiliūtė nebuvo paprasta nurodymų vykdytoja – ji ir pati kartu su ministerijos vadovybe ar atsakingais šios srities asmenimis formuluodavo žvalgybines užduotis šalies karinei žvalgybai. Šaltinis „Starik“ greičiausiai buvo susijęs ir su SSRS pasiuntinybe Kaune, nes pažymoje jis rašė turėjęs pokalbių – tiesa, retų – su pačia M. Kubiliūte. Apibendrindamas jos nuostatas dėl SSRS šaltinis padarė atsargią išvadą: jos nuostatos SSRS atžvilgiu „lyg ir nėra priešiškos“. Galima daryti prielaidą, kad toks NKVD vertinimas apsaugojo M. Kubiliūtę nuo persekiojimo per pirmąją okupaciją, tačiau sugrįžę į Lietuvą enkavėdistai ir enkagėbistai jau negalėjo jai atleisti už dalyvavimą LAF’o veikloje ir Birželio sukilime.
Po beveik vienerius metus trukusių tardymų 1945 m. liepos mėn. M. Kubiliūtė buvo nuteista 5 metams tremties. Kai grįžo į Tėvynę, ją toliau sekė ir persekiojo sovietiniai saugumiečiai. Jie įtarė M. Kubiliūtę antisovietine veikla, aiškinosi, ar nepalaiko ryšių su užsienio žvalgybomis.
1944 m. rugsėjo mėn. Ukmergės rajone NKGB sulaikė P. Lašą-Spiridonovą. Nors, kaip tvirtina V. Rutkauskienė, P. Lašui-Spiridonovui būtų užtekę jėgų pasitraukti į Vokietiją, buvęs VSD pareigūnas nusprendė likti Lietuvoje – manė dėl senyvo amžiaus jau būsiantis sovietams „neįdomus“. Deja, jis labai klydo. Dar frontui esant toli Vakaruose, į Rusijos gilumą pabėgę enkavėdistai mėgino sužinoti, kur yra Vokietijos–SSRS karo pradžioje kalėjimuose laikyti ar mėginti kitur iš jų išvežti žmonės. Į šį interesų ratą pateko ir P. Lašas-Spiridonovas. Pats buvęs VSD agentūros vedėjas, regis, net palaikė žmones, pasiryžusius bėgti nuo ateinančios sovietų valdžios. Ir praėjus daug metų po karo, Jadvyga Damušienė buvo dėkinga P. Lašui-Spiridonovui už tai, kad jis, vokiečiams traukiantis iš Kauno, „nežinia iš kur, lyg iš po žemių išdygęs, įstūmė ją į automobilį su kitais besitraukiančiais nuo sovietų žmonėmis“.
P. Lašo-Spiridonovo šeimos narių žiniomis, 1944 m. sovietams grįžus į Lietuvą, jis slapstėsi Ukmergės apskrities Kurklintiškių kaime pas tolimus giminaičius. Neva kai kas iš jų, norėdamas užvaldyti kažkokį P. Lašo-Spiridonovo su savimi turėtą turtą (šnekėta ir apie brangų auksinį laikrodį), įskundė jį NKVD.
P. Lašą-Spiridonovą Ukmergės apskrities enkavėdistai suėmė 1944 m. rugsėjo 20 d. Sudarytoje naujoje baudžiamojoje byloje jo giminaičiai kaip galimi skundikai neminimi. Bet tai, kad skundikų būta, patvirtina kiti faktai. Iš naujosios bylos žinoma, kad 1944 m. rugsėjo 4 d. į „organus“ atėjusi Ukmergės bibliotekos vedėja Vanda Zajančkauskienė buvo apklausta kaip liudytoja. Protokole įrašytas toks pirmasis tardytojo klausimas: „Ką norite pareikšti organams?“ Atsakymas: „Man žinoma, kad [...]“. Remiantis V. Zajančkauskienės liudijimais pradėta naujoji P. Lašo-Spiridonovo baudžiamoji byla.
Bibliotekos vedėja pranešė, kad pas Kurklintiškių kaimo ūkininką (jo pavardę tardytojas įrašęs neaiškiai) gyvena P. Lašas, kuris prieš karą dirbo VSD, 1940 m. buvo suimtas, o karo pradžioje iš kalėjimo pabėgo. V. Zajančkauskienė teigė, kad P. Lašas, karo metais gyvendamas Ukmergėje, šmeižė sovietų valdžią: vykdė antisovietinę propagandą žodžiu ir rašė panašaus turinio straipsnius. Bibliotekos vedėja pranešė, kad pati lankėsi pas minėtą ūkininką, su kuriuo esanti pažįstama, ir kalbėjosi su ten gyvenančiu P. Lašu.
Skųsdama P. Lašą-Spiridonovą V. Zajančkauskienė, atrodo, siekė pakenkti ne tik jam, bet ir apskritai keršyti lietuvių saugumiečiams. Mat Nepriklausomos Lietuvos metais bibliotekos vedėjos vyras Zajančkauskas priklausė bolševikų partijai, gyveno nelegaliai, veikė Ukmergės apskrityje, buvo proletarinis rašytojas, rašė ir platino komunistinę spaudą, todėl, suprantama, buvo persekiojamas valstybės saugumo policijos. Kaip aktyvus sovietinės valdžios Lietuvoje kūrėjas, karo išvakarėse jis buvo išsiųstas į kursus Maskvoje. Galimas daiktas, kad kartu vyko ir V. Zajančkauskienė. Duodama parodymus Ukmergės NKGB tardytojui, bibliotekos vedėja papasakojo, kad 1942 m. grįžusi iš Rusijos (kokiu būdu ir iš kur, tardytojo neklausta) apsigyveno Pabaiske ir buvo susekta vietos policijos. Ukmergės apskrities saugumo policijos tarnautojai iškvietė ją į apklausą. Ji buvusi uždaryta į areštinę, apklausta, o paskui išsiųsta į Kauną. Čia keletą mėnesių buvo laikoma LSP izoliatoriuje ir tardoma. Paleista į laisvę su sąlyga, kad grįš į ankstesnę gyvenamąją vietą, negalės niekur išvykti ir turės reguliariai registruotis vietos policijos nuovadoje. Taigi V. Zajančkauskienė turėjo dėl ko kerštauti.
Suimtas P. Lašas-Spiridonovas iš pradžių buvo tardomas Ukmergėje, paskui pervežtas į Vilnių. Kaip rodo baudžiamosios bylos medžiaga, šį kartą enkagėbistus domino P. Lašo-Spiridonovo antisovietinė propaganda karo metais ir tokių inkriminuotų veikų pagrindu buvo priimtas nuosprendis. Tokia linkme tyrimas galėjo pakrypti dėl 1944–1945 m. LSSR NKGB surinktų „įrodymų“, nes, atrodo, Vilniuje nebūta 1940–1941 m. tardymo medžiagos. P. Lašo-Spiridonovo baudžiamojoje byloje Nr. 28419 yra įrašas, kad 1960 m. vasario 29 d. iš Maskvos į Vilnių buvo atsiųsta P. Lašo-Spiridonovo byla, kuri perduota LSSR KGB Archyvų ir apskaitos skyriui saugoti.
Baudžiamojoje byloje Nr. 28419 nėra antisovietinių P. Lašo-Spiridonovo rašinių. Apie juos tik klausiama ir dėl jų kaltinama. Žinoma, kad H. Blazas (kaip H. Žagarietis) užrašė P. Lašo-Spiridonovo pasakojimą apie išvežimą ir tardymą Maskvoje. „Lietuvių archyve“ A. Vilainis paskelbė straipsnį, pagrįstą buvusių politinių kalinių (tarp jų ir P. Lašo-Spiridonovo) nuo sovietinių budelių patirtų kančių liudijimais. Iš P. Lašo-Spiridonovo tardymo 1945 m. neaišku, ar tardytojai disponavo šiomis publikacijomis, ar, jas žinodami, nuslėpė ir tiesiogiai jų neminėjo, o gal būta kokių kitų antisovietinių kaltinamo asmens rašinių? Duodamas parodymus P. Lašas-Spiridonovas teigė tokių straipsnių pats nerašęs, todėl nesąs atsakingas už jų turinį.
V. Rutkauskienės tvirtinimu, jos uošvis (P. Lašo-Spiridonovo sūnus Algirdas) yra ne sykį pasakojęs, kad jo tėvas, ištrūkęs iš mirties glėbio Baltarusijoje ir grįžęs į Lietuvą, kiek atgavęs jėgas, kartu su kitais likusiais gyvais Červenės įvykių liudininkais sumanė parašyti atsiminimus ir atskiru leidiniu paskelbti juos Lietuvai ir pasauliui. P. Lašas-Spiridonovas buvęs bene aktyviausias šiame darbe. Rankraščiai buvę perduodami plk. Jonui Petruičiui, kuris buvo atsakingas ir už knygos redagavimą. 1942 m. pasirodė J. Petruičio knyga „Kaip jie mus sušaudė“. Deja, joje paskelbti tik paties J. Petruičio prisiminimai. Dėl to sulaukta didelio kitų atsiminimų autorių nepasitenkinimo. J. Petruitis teisinosi, neva rankraščiai kažkur pradingo. Jų likimas taip ir liko neaiškus.
1945 m. balandžio viduryje Vilniaus įgulos KT nuteisė P. Lašą-Spiridonovą 8 metus kalėti ir 5 metams atėmė teises. Nepraėjus nė mėnesiui po nuosprendžio paskelbimo, gegužės 8 d. P. Lašas-Spiridonovas Vilniaus kalėjime mirė. Šeimai apie vyro ir tėvo likimą nebuvo pranešta. Tokioje nežinioje ji išgyveno iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
1945 m. vasario 5 d. buvo suimtas Lietuvos žvalgybos kūrėjas Antanas Užupis. 1920 m. balandžio–1923 m. liepos mėn. jis buvo Lietuvos kariuomenės Žvalgybos dalies viršininkas. Iš tarnybos trumpam išleistas mokslo reikalais, nes Miuncheno universitete mokėsi ekonomikos ir teisės. Nuo 1924 m. sausio pabaigos iki 1926 m. pradžios A. Užupis buvo Generalinio štabo Informacijų skyriaus (arba I skyriaus) viršininkas. Lenkų istorikas T. Gajownikas, tyręs lenkų ir lietuvių žvalgybų veiklą tarpukariu, A. Užupį įvertino kaip vieną profesionaliausių Lietuvos žvalgų, kuris kartu su kitais (M. Lipčiumi, J. Polovinsku-Budriu, S. Raštikiu ir K. Škirpa) sugebėjo faktiškai iš nieko sukurti veiksmingai dirbančią nacionalinę žvalgybos ir kontržvalgybos instituciją. Baigęs žvalgo karjerą A. Užupis dirbo Mobilizacijos skyriuje. 1931 m. viduryje dėl pablogėjusios sveikatos išleistas į atsargą.
LSSR NKVD–NKGB A. Užupį pirmą kartą suėmė 1941 m. kovo pradžioje Utenoje. Čia jis buvo įkalintas ir tardomas vietos kalėjime, išvaduotas per Birželio sukilimą. 1944 m. į Vakarus nepasitraukė. 1945 m. rugpjūčio pradžioje SSRS NKVD Ypatingasis pasitarimas A. Užupį nuteisė 5 metams lagerio. Jis buvo išvežtas į Sevželdorlagą (Komija). Lageryje sveikata visiškai pašlijo ir 1950 m. gegužės mėn. A. Užupis buvo perkeltas į invalidų namus Komijoje. 1957 m. grįžo į Lietuvą, gyveno senelių namuose prie Vilniaus. Mirė 1963 m.
