Lietuvos saugumo policijos (LSP) istoriją tyręs Arūnas Bubnys padarė išvadą, kad LSP vokiečių metais veikė gana savarankiškai, tačiau kai kurie klausimai (vokiečių ir žydų) priklausė tik Vokiečių saugumo policijos ir SD kompetencijai. LSP buvo naudojama tikrų ir potencialių nacizmo priešų (taip pat žydų) persekiojimui bei naikinimui, tačiau galutinius sprendimus žydų tautybės bylose priimdavo ne LSP, bet Vokiečių saugumo policija ir SD. Tai patvirtino ir kai kurių NKVD suimtų buvusių LSP valdininkų bylos.
LRT.lt toliau publikuoja Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje“ ištraukas.
Skaitytojų dėmesiui antrosios knygos dalies ištraukos tęsinys:
Taip pat skaitykite
Pasak LSP Kauno apygardos tardytojo (1941–1942 m.) Prano Staskonio parodymų, pirmomis nacių okupacijos savaitėmis Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas – į jį uždaryta daug įvairių tautybių suimtų komunistų ir sovietų valdžios pareigūnų. Saugumo policijos tardytojai kvotas iš pradžių vedė kalėjime. Suimtų nežydų tautybės kalinių likimą spręsdavo iš Saugumo policijos departamento vadovaujančiųjų darbuotojų sudaryta komisija. Ji turėjo nuteisti suimtuosius iki 3 metų kalėjimo priverčiamųjų darbų stovykloje. Jei suimtąjį reikėjo nubausti didesne bausme, tokiu atveju suimtieji kartu su bylomis būdavo perduodami vokiečių saugumo policijai. Gestapui taip pat buvo perduodamos visos suimtų žydų bylos. A. Bubnio teigimu, pirmomis nacių okupacijos savaitėmis LSP persekiojo visų tautybių komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus. Tuo metu žydai dar nebuvo persekiojami vien dėl savo tautybės.
Pirmomis okupacijos savaitėmis, kol dar nebuvo visiškai aiškus žydų likimas, saugumo policija, persekiodama žydus komunistus ir sovietinius aktyvistus, laikėsi tam tikrų teisėtumo normų ir Nepriklausomos Lietuvos laikų juridinių procedūrų, mėgino ištirti konkrečią suimtųjų kaltę ir tik po to juos bausti. Pavyzdžiui, 1941 m. rugpjūčio 7 d. Kėdainių rajono saugumo policijos viršininkas Leonas Jablonskis išsiuntė tardyti į Kauną suimtą Kėdainių gimnazijos moksleivį Markusą Nochimą, kuris „bolševikams užėjus aktyviai prisidėjo prie komjaunuolių organizavimo ir tą santvarką nuoširdžiai rėmė“.
Kaip nustatė A. Bubnys, nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio nacių politika žydų atžvilgiu iš esmės pasikeitė. Nuo šiol beatodairiškai žiauriai pradėta persekioti visus žydus. Politiniai persekiojimo motyvai neteko reikšmės, prasidėjo tikrasis žydų tautos genocidas. LSP funkcijos taip pat keitėsi. LSP, vykdydama Vokiečių saugumo policijos ir SD skiriamas užduotis, pradėjo persekioti ir suiminėti besislapstančius ar savo tautinę tapatybę siekiančius nuslėpti žydus. Politinius žydų persekiojimo motyvus pakeitė rasiniai-tautiniai. LSP veiksmai žydų atžvilgiu labai sugriežtėjo, teisiniai procedūriniai veiksmai neteko reikšmės. Sulaikyti žydai buvo perduodami Vokiečių saugumo policijai ir SD, uždaromi į kalėjimus ir getus, vėliau sušaudomi. Tačiau žydų areštai nebuvo svarbiausias LSP veiklos baras. Izraelio istoriko Yitzhako Arado teigimu, lietuvių saugumas nagrinėdavo sudėtingesnes bylas, kurias reikėjo nuodugniau ištirti (atskleisti žydų slėpimosi vietas, planuojamus pabėgimus iš geto, nustatyti asmenis, aprūpinančius žydus padirbtais dokumentais arba kitaip juos remiančius).
Taip LSP buvo padaryta sudedamąja žydus persekiojančio represinio mechanizmo dalimi. Šiame procese LSP glaudžiai bendradarbiavo su kitomis vokiečių ir lietuvių policijos rūšimis (ypač vokiečių saugumo policija bei lietuvių viešąja (tvarkos) policija, policijos batalionais ir pagalbine policija (arba vadinamaisiais partizanais). Pasak A. Bubnio, LSP dalyvavimas holokauste turėjo tam tikrų ypatumų ir ne visą nacių okupacijos laikotarpį buvo vienodai intensyvus. Aktyviausiai žydų persekiojimo procese LSP dalyvavo 1941 m. antrąjį pusmetį, vėliau „žydų klausimas“ tapo ne toks aktualus ir į pirmą vietą iškilo komunistinio ir lenkų pogrindžio persekiojimas. Antai Reicho saugumo vyriausiosios valdybos (RSHA) pranešime apie įvykius SSRS rašoma, jog Vilniuje nuo 1942 m. vasario 16 d. iki kovo 21 d. buvo suimta 319 asmenų, 137 suimtieji sušaudyti, tarp jų 73 žydai, 23 komunistai, 14 lenkų pogrindžio narių, 20 dokumentų padirbinėtojų ir 7 šnipai.
Remdamasis atliktais tyrimais A. Bubnys padarė išvadą: „Lietuvių saugumo policijos pareigūnai suėmė ir nužudė kur kas mažiau Lietuvos žydų, negu tai padarė Lietuvių policijos batalionai, viešoji policija ir „partizanai“. Tačiau provincijoje Lietuvių saugumo policijos įstaigos dažnai atlikdavo vadovaujamą ir organizacinį žydų persekiojimo ir naikinimo vaidmenį.“ Ypač pasižymėjo LSP Šiaulių apygardos Kretingos saugumo policijos viršininkas P. Jakys. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis dirbo VSP Kretingos rajono viršininku. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, karo pradžioje į Lietuvą grįžo kaip SD ruožo agentas. Iš pradžių jis buvo paskirtas Kretingos apskrities policijos vadu. P. Jakys tapo pagrindiniu žydų ir komunistų areštų bei šaudymų organizatoriumi Kretingos apskrityje. Jam talkino LSP Kretingos rajono kriminalinės policijos vyr. inspektorius Gabrielius Bražinskas. Karui baigiantis, P. Jakys pabėgo į Reichą, pasikeitė pavardę (pasivadino Lukys) ir gyveno Vakarų Vokietijoje. 1958 m. Ulmo miesto teismas P. Jakį teisė kartu su kitais Tilžės gestapo operatyvinio būrio pareigūnais. P. Jakys buvo kaltinamas 818 žmonių nužudymu. Teismas jam skyrė 7 metus kalėjimo.
Buvęs LSP Kauno apygardos Sekimo dalies viršininkas J. Grušys atsiminimuose rašė, kad 1941 m. vasarą lietuvių saugumo vadovai mėgino sudrausminti J. Jakį: iš pradžių atitinkamu raštu, o „nesiliovus talkininkauti vokiečių žudikams, buvo areštuotas už tarnybinių įgaliojimų viršijimą ir savivaliavimą“. Kol vyko tyrimas, jis buvo laikomas Kaune, VSD areštinėje. J. Grušio žiniomis, J. Jakys „turėjo būti teisiamas, nors gestapininkai jį ir globojo“.
Remdamasis atliktais tyrimais A. Bubnys padarė išvadą: „Lietuvių saugumo policijos pareigūnai suėmė ir nužudė kur kas mažiau Lietuvos žydų, negu tai padarė Lietuvių policijos batalionai, viešoji policija ir „partizanai“.
Prie žydų persekiojimo ir žudynių prisidėjo ir LSP Alytaus rajono pareigūnai. Jų viršininku buvo paskirtas atsargos leitenantas Pranas Zenkevičius. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis dirbo Trakų rajono pasienio policijos viršininku. LSP Alytaus rajono pareigūnai tiesiogiai dalyvavo žydų naikinimo akcijose Alytuje, Varėnoje, Leipalingyje. Buvusio LSP Alytaus kriminalinės policijos viršininko Alfonso Nykštaičio liudijimu, į Alytų prieš masinius žydų šaudymus buvo iš Kauno atvykęs Vokiečių saugumo policijos ir SD „skrajojančio“ būrio (Rollkommando) vadas oberšturmfiureris Joachimas Hamannas. Alytaus apskrities žydų žudynėms buvo pasitelktas ir Kauno 1-ojo lietuvių policijos bataliono leitenanto Broniaus Norkaus vadovaujamas specialus būrys (1-ojo bataliono 3-ioji kuopa). Į Alytų taip pat buvo atsiųstas jaun. leitenanto Juozo Obelenio vadovaujamas specialusis būrys.
Yra žinoma, kad žydų holokauste, be P. Zenkevičiaus ir A. Nykštaičio, dalyvavo P. Zenkevičiaus pavaduotojas Juozas Kvederavičius. LSP Alytaus rajono viršininku P. Zenkevičius dirbo iki 1941 m. spalio mėn. Vėliau jį dėl girtuokliavimo ir nesugebėjimo atlikti tarnybinių pareigų pakeitė Petras Kausteklis. A. Nykštaitis po karo išėjo į partizanus, buvo suimtas ir nuteistas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Kai grįžo iš tremties, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jis dar kartą buvo teisiamas ir 1962 m. už holokausto nusikaltimus jam skirta mirties bausmė.
LGGRTC duomenimis, 1944–1947 m. sovietiniai represiniai organai mirties bausmės nuosprendį skyrė 43 Birželio sukilimo dalyviams. Beveik 80 žmonių buvo sušaudyti už tarnybą lietuvių policijoje, bendradarbiavimą su slaptosiomis nacių ar joms pavaldžiomis tarnybomis, tarnybą savisaugos batalionuose, buvimą kalėjimų ir lagerių prižiūrėtojais.
1945 m. kovo 29 d. mirties bausmė įvykdyta lietuvių saugumo darbuotojui Petrui Saulevičiui. Jis sušaudytas remiantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1943 m. balandžio 19 d. įsaku „Dėl priemonių baudžiant vokiečių fašistinius piktadarius, kaltus už civilių tarybinių piliečių ir raudonarmiečių karo belaisvių kankinimą ir žudymą, šnipus, tėvynės išdavikus iš tarybinių piliečių ir jų pagalbininkų tarpo“. Nusikaltimais civiliams gyventojams buvo apkaltinta ir daugiau LSP pareigūnų, tačiau karo ir pokario metais SSRS specialieji teismai nekvalifikavo genocido nusikaltimų, todėl ne visada aišku, kiek mirtininkams inkriminuojamos veikos buvo susijusios su jų dalyvavimu holokausto nusikaltime ir kiek – su dalyvavimu persekiojant sovietinio režimo aktyvistus ir šalininkus. Be to, KT skirdavo mirties bausmę už keletą asmeniui inkriminuojamų veikų ir jų detaliau nekvalifikavo.
Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 29 d. 3-iojo Baltarusijos fronto KT pagal RSFSR BK 58-1a ir 58-13 str. mirties bausme nuteisė J. Ženauską. KT nuosprendyje rašoma: „Nuo 1930 m. iki 1938 m. Ženauskas tarnavo [...] slaptojoje policijoje ir aktyviai dalyvavo kovoje prieš revoliucinį darbininkų judėjimą, suiminėjo komunistus ir revoliucinio judėjimo vadovus […]. 1940 m. už ankstesnę išdavikišką veiklą buvo suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą, tačiau 1941 m. birželio 22 d. iš kalėjimo pabėgo ir [...] ėmė su ginklu kovoti prieš tarybų valdžią. […]
Nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1943 m. balandžio Ženauskas dirbo Vilniaus slaptojoje policijoje inspektoriumi, vėl sekė tarybinius piliečius ir juos suiminėjo.“ Iš J. Ženausko baudžiamosios bylos taip pat žinome, kad antrą karo dieną kartu su kitais kaliniais išėjęs iš kalėjimo į laisvę jis prisidėjo prie antisovietinių Kauno sukilėlių ir iki 1941 m. birželio 26 d. saugojo Kauno radiofoną. Po to jis, kaip buvęs saugumo policijos valdininkas, grįžo dirbti į VSD, 1941–1943 m. Vilniuje tarnavo LSP Kriminalinės policijos skyriuje. 1944 m. liepos 18 d. tardomas J. Ženauskas prisipažino, kad atėjęs į darbą kieme pamatė laikomus apie du šimtus įvairių tautybių suimtų komunistų ir sovietų valdžios pareigūnų. VSD pareigūnas K. Matulis davęs jam abėcėlinį suimtųjų sąrašą ir liepęs jį sulyginti su A. Smetonos laikais sudarytu abėcėliniu komunistų sąrašu. Apie 35 suimtų asmenų abėcėliniame sąraše nebuvo ir jie buvo paleisti į laisvę. Kiti suimtieji (apie 170 žmonių) buvo nuvaryti į VII fortą ir ten sušaudyti. KT J. Ženauską nubaudė ne už karo nusikaltimus, o už „tėvynės išdavimą“, t. y. buvimą lietuvių administracijos pareigūnu nacių valdomoje Lietuvoje.
Tirdamas J. Ženausko baudžiamąją bylą, istorikas S. Buchaveckas nustatė, jog 1944 m. rugpjūčio 2 d. RA kontržvalgybos skyriaus SMERŠ karininkai, suimdami J. Ženauską, žinojo, kad vokiečių okupacijos metu jo namuose slėpėsi iš geto pabėgusi Chanos ir Jankelio Lisų šeima. Po karo pateiktuose Ch. Lisienės liudijimuose rašoma: „[...] atvyko [...] ginkluoti kareiviai ir išsivedė mūsų geradarį. Bėgau verkdama ir prašydama jį paleisti [...]. Į mane buvo atsukti automatai ir buvau priversta sustoti.“ Chanos sesuo Merė teigė irgi prašiusi kareivių paleisti J. Ženauską, bet jie tik pasakę, kad jei „bus reikalas, [...] pakvies“. Tardant J. Ženauską sužinota, kad 1942 m. sausio mėn. Vokiečių saugumo policija ir SD jį suėmė ir savaitę kalino už pagalbą iš Vilniaus geto pabėgusiai žydei. Tačiau tai neturėjo įtakos J. Ženausko likimui. Kaip jau minėta, mirties bausmės nuosprendis jam įvykdytas 1945 m. kovo 2 d.
Pagal LR įstatymus, asmenys, represuoti už pasipriešinimą okupaciniams režimams, neatleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus. Tokioms veikoms taip pat netaikoma senatis. Antra vertus, LR asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, priimtu 2008 m. lapkričio 29 d., nustatyta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais ir kad LR generalinė prokuratūra tyrimą atlieka dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto nustatymo ir patvirtinimo. Tai reiškia, kad ne istorikai, o prokuratūra ir teismas gali įvertinti LSP pareigūnams inkriminuotas veikas karo metais.
Lietuvos teisminės institucijos jau yra priėmusios sprendimus dėl kai kurių LSP pareigūnų atsakomybės už dalyvavimą nusikaltimuose žmoniškumui. 1995 m. A. Lileikiui, 1997 m. K. Gimžauskui, 2005 m. Algimantui Mykolui Dailidei LR prokuratūra iškėlė baudžiamąsias bylas pagal LR įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Visi jie karo metais buvo LSP Vilniaus apygardos pareigūnai: A. Lileikis – viršininkas, K. Gimžauskas – pavaduotojas, A. Dailidė – apygardos skyriaus darbuotojas. A. Lileikis buvo kaltinamas bendrininkavimu nužudant 75 Lietuvos žydus, K. Gimžauskas – prisidėjus prie 5 žydų nužudymo, A. Dailidė – dalyvavus žydų tautybės asmenų arešte ir dviejų iš geto pabėgusių žydų sulaikymu.
2000 m. vasarą Vilniaus apygardos teismas dėl blogos sveikatos kaltinamojo A. Lileikio bylą sustabdė, o rugsėjo mėn. jis mirė ligoninėje patyręs infarktą. Vilniaus apygardos teismas K. Gimžausko bylą nagrinėjo jam nedalyvaujant dėl sveikatos būklės. 2001 m. vasario mėn. teismas pripažino K. Gimžauską kaltu dėl karo nusikaltimų, bet bausmės jam neskyrė, specialiajai teismo medicinos komisijai nustačius, kad K. Gimžauskas dėl senatvės ir ligų nesuvokia savo veiksmų ir negali už juos atsakyti. Netrukus po teismo nuosprendžio K. Gimžauskas mirė. 2006–2008 m. skirtingų instancijų teismai nagrinėjo A. Dailidės bylą. 2008 m. Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo A. Dailidė buvo pripažintas dalyvavęs nusikaltimuose žydų atžvilgiu, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistas dėl amžiaus, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių. 2003 m. deportuotas iš JAV A. Dailidė su žmona vokiete apsigyveno Saksonijoje. Yra žinoma, kad 2009 m. Liudvigsburge įsikūręs Nacionalsocialistų nusikaltimų tyrimų centras svarstė galimybę kelti A. Dailidei baudžiamąją bylą dėl žydų persekiojimo, nes Vokietijoje A. Dailidė tapo pavaldus šios šalies teismų jurisdikcijai.
A. Lileikio ir jo pavaldinių teisminio persekiojimo procesas buvo ne tik ilgas, bet ir sukėlė didelį Lietuvos bei užsienio politikų, visuomenės, pasaulinės žydų bendruomenės susidomėjimą, taip pat sulaukė prieštaringų vertinimų. A. Lileikio, K. Gimžausko ir A. Dailidės bylos buvo pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Iš esmės tai buvo grupinė byla, susijusi su prieškario ir karo metų lietuvių saugumo pareigūnais. Kai kas ją siekė traktuoti kaip tam tikrą teismo procesą ir prieš lietuvių savivaldos teisėsaugos institucijas (ne tik tas, kurios buvo atsakingos už saugumą). Vykstant teismo procesui, iškilo visokių kliūčių. Pirmiausia, paaiškėjo, kad galiojantys teisės aktai negalėjo būti pritaikyti dėl įtariamųjų, vėliau teisiamųjų fizinės ir psichinės sveikatos būklės. Antai 1997 m. vasarą Sveikatos ministerijos sudaryta gydytojų komisija nustatė, kad A. Lileikis serga keliomis nepagydomomis ligomis ir gali neištverti apklausų. K. Gimžauskui buvo diagnozuota Alzheimerio liga. 1997 m. gruodžio 23 d. LR Seimas priėmė Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) pataisas, leidžiančias genocidu kaltinamų asmenų bylas perduoti teismui neatsižvelgiant į kaltinamojo sveikatos būklę.
Tačiau Vilniaus apygardos teismas, gavęs Generalinės prokuratūros perduotą A. Lileikio bylą, jos nagrinėjimą sustabdė dėl kaltinamojo sveikatos būklės, nes galiojantis BPK draudė nagrinėti bylą, jei kaltinamas asmuo nedalyvauja teisme. Tada, 2000 m. vasario 15 d., Seimas priėmė BPK papildymus, leidžiančius pirmosios instancijos teismui nagrinėti baudžiamąją bylą nedalyvaujant teisiamajam, kaltinamam genocidu. Pataisos esmę sudarė papildymas, kad, jei dėl sveikatos būklės genocidu kaltinamas asmuo negali dalyvauti teismo procese, pirmosios instancijos teismo procesas vyksta jam nedalyvaujant ir priimamas nuosprendis. Tačiau jei vėliau pasikeitus sveikatos būklei kaltinamasis gali dalyvauti teisme, jo prašymu nuosprendis gali būti panaikinamas ir byla svarstoma iš naujo. Diplomato A. Eidinto teigimu, tai buvo unikalus teisės aktas, neturėjęs precedento ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis buvo priimtas siekiant išspręsti ne tik 93-iuosius metus ėjusio A. Lileikio, bet ir kitų genocidu kaltinamų piliečių bylas. Ši BPK nuostata buvo pritaikyta ir K. Gimžauskui.
A. Lileikio teismo procesą atidžiai stebėjo JAV politikai ir diplomatai. JAV ambasados Vilniuje 1997 m. liepos 22 d. pranešime Valstybės departamentui ir Nacionalinio saugumo tarybai nurodyta, kad A. Lileikis, buvęs Bostono metropolio gyventojas, yra „labiausiai žinomas buvęs JAV pilietis Lietuvoje, kaltinamas dalyvavimu holokauste“. Kaip rašoma minėtame dokumente, A. Lileikis, Vilniaus saugumo tarnybos vadovas nacių okupacijos metais Lietuvoje, yra įtariamas aktyviai dalyvavęs holokauste. JAV teisingumo departamento ekspertai Lietuvos archyvuose rado įrodymų, jog „Lileikis perduodavo žydus naciams tam, kad jie vėliau būtų nužudyti“.
A. Lileikio teismo procesu domėjosi ir už nacionalinį saugumą atsakingos JAV institucijos. Kaip rodo išslaptinti Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumentai, 1996 m. gruodžio–2000 m. sausio mėn. JAV ambasados pranešimai, susiję su A. Lileikiu, ir kitais su holokaustu susijusiais klausimais buvo siunčiami ir Valstybės departamentui, ir Nacionalinio saugumo tarybos (National Security Council, NSC) specialiesiems prezidento patarėjams, NSC vyresniesiems direktoriams Vidurio ir Rytų Europai Danieliui Friedui ir Stephenui J. Flanaganui. Manytina, kad per juos ambasados Vilniuje pranešimų kopijos pasiekdavo ir CŽA. Pažymėtina, kad iš maždaug 40 išslaptintų CŽA dokumentų, susijusių su A. Lileikiu, jo bendrabyliais ir kitais holokausto Lietuvoje tyrimo reikalais, apie trečdalį sudaro JAV ambasados Lietuvoje pranešimai.
A. Lileikio teismo procesą CŽA stebėjo dėl kelių priežasčių. Pirma. Po karo jis bendradarbiavo su CŽA. Vadinasi, tiriant bylą galėjo vienaip ar kitaip iškilti ir šis teisiamojo gyvenimo momentas. Antra. Kaltinami galimais holokausto nusikaltimais lietuviai nebuvo tokie vieninteliai: po karo CŽA, Federaliniame tyrimų biure (FTB), karinėje žvalgyboje dirbo šimtai vadinamųjų eksnacių, manoma, kad jų būta ne mažiau kaip tūkstantis. Vadinasi, A. Lileikio ir jo pavaldinių baudžiamojo persekiojimo patirtis galėjo būti panaudota ir kitais atvejais, taip pat kitose šalyse. Trečia. 1994 m. rugpjūčio mėn. JAV Atstovų Rūmų narė Carolyn Maloney pasiūlė priimti įstatymą dėl karo nusikaltimų atskleidimo. Pagal šį teisės aktą, JAV institucijos, turėjusios informacijos apie asmenis, kurie galimai įvykdė karo nusikaltimus nacių valdymo laikotarpiu, privalėtų ją paviešinti. CŽA oponavo šiam siūlymui, nes baiminosi, kad taip bus kompromituojami CŽA pareigūnai, taip pat bus pažeisti reikalavimai dėl slaptųjų tarnybų šaltinių ir metodų apsaugos.
JAV senatorius Richardas Josephas Durbinas, lankydamasis Vilniuje, pareiškė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos apie Lietuvą spręs iš to, kaip ji elgsis A. Lileikio atžvilgiu, t. y., kaip vykdys teismo procesą.
Nepaisant to, 1996 m. rugsėjo mėn. Atstovų Rūmai, o spalio mėn. Senatas priėmė Aktą dėl nacių karo nusikaltimų atskleidimo. 1997 m. lapkričio mėn. šis teisės aktas buvo papildytas: nutarta įkurti specialią instituciją – Tarpžinybinę darbo grupę, kuriai pavesta užtikrinti, kad įstatymas bus įgyvendintas. Po visų procedūrų 1998 m. spalio 8 d. JAV prezidentas Billas Clintonas pasirašė įstatymą ir jis įsigaliojo visa apimtimi. Taigi CŽA buvo įpareigota išslaptinti dokumentus, susijusius su asmenimis, kurie po karo dirbo JAV valstybės institucijose, slaptosiose tarnybose ar su jomis bendradarbiavo, bet nacių valdymo metais vienaip ar kitaip buvo susiję su jų režimu.
Būtina pažymėti, kad išslaptinti JAV dokumentai patvirtina, jog Valstybės departamentas, JAV politikai buvo suinteresuoti ir labai stengėsi, kad buvę Valstijų piliečiai A. Lileikis, K. Gimžauskas, taip pat kiti holokausto nusikaltimais įtariami asmenys būtų teisiškai persekiojami ir teisiami. Šioje srityje daug tikėtasi iš 1996 m. rudenį Lietuvoje pasikeitusios politinės valdžios, kai prie valstybės vairo stojo Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos, laimėjusios 1996–2000 m. LR Seimo rinkimus.
Buvusio LR ambasadoriaus JAV A. Eidinto teigimu, 1997 m. holokausto padarinių problema galutinai perėjo į dvišalių Lietuvos ir JAV santykių darbotvarkę. Tų pačių metų vasario mėn. JAV senatorius Richardas Josephas Durbinas, lankydamasis Vilniuje, pareiškė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos apie Lietuvą spręs iš to, kaip ji elgsis A. Lileikio atžvilgiu, t. y., kaip vykdys teismo procesą. 1997 m. balandžio mėn. Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui JAV viceprezidentas Albertas Arnoldas Gore’as iškėlė A. Lileikio bylos sprendimo problemą. Nors ne iš karto ir ne be tam tikro išorės spaudimo, naujoji Lietuvos valdžia pateisino lūkesčius. Prie to prisidėjo ir ryžtinga 1997 m. išrinkto LR prezidento Valdo Adamkaus pozicija bei ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus veiksmai.
Organizuojant ir vykdant ikiteisminį nusikaltimų žmoniškumui, taip pat karo nusikaltimų tyrimą, daug prisidėjo 1997–2000 m. LR generalinio prokuroro pareigas ėjęs Kazys Pėdnyčia. JAV ambasados Vilniuje 1998 m. sausio 15 d. pranešime Vašingtonui pažymėta, kad „Lileikis ir Gimžauskas yra svarbiausių Pėdnyčios darbų sąrašo viršuje“. Prisimintina, kad prieš paskiriamas generaliniu prokuroru K. Pėdnyčia buvo LR VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas (nuo 1993 m.). Tai savaip patvirtina, kad nepriklausomybę atkūrusios valstybės saugumo institucijos vadovai turėjo aiškias ir tvirtas pozicijas dėl požiūrio į praeitį ir į istorines asmenybes.
Tačiau vien Generalinės prokuratūros pastangų nepakako. 2000 m. sausio 14 d. šios institucijos Specialiųjų tyrimų vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius, atsakingas už karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui tyrimą, susitiko su JAV ambasados Vilniuje darbuotojais ir JAV Atstovų Rūmų nariu nuo 1981 m. Tomu Lantosu. (T. Lantosas buvo Vengrijos žydas, vienintelis JAV Kongreso narys, išgyvenęs holokaustą. 1983 m. JAV Kongrese jis įsteigė Žmogaus teisių komisiją, taip pat dirbo Užsienio reikalų komisijoje, buvo vienas iš jos vadovų.) Prokuratūros svečiams aiškindamas padėtį dėl nusikaltimų žmoniškumui tyrimų, R. Valentukevičius pažymėjo, kad iš LSSR laikų paveldėtas Baudžiamasis kodeksas (BK) labai trukdė tirti grupinio pobūdžio nusikaltimus, nes jis nekvalifikavo genocido ir masinių žudynių veikų. Be to, šiuo teisės aktu buvo nustatyti sudėtingi reikalavimai, keliami duomenų, susijusių su baudžiamuoju persekiojimu, rinkimui.
Praėjus daugeliui metų po nusikaltimo įvykdymo, įkalčius buvo labai sudėtinga surinkti. Amerikiečių atstovus R. Valentukevičius taip pat informavo, kad Seimas rengia naują BK, tačiau pripažino, jog darbai gali užtrukti metus ar dvejus. Jis klydo: jau 2000 m. spalio 25 d. Seimas priėmė naują BK redakciją. Specialios dalies XV skyriuje „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“ atitinkamos veikos buvo kvalifikuotos keturiolika atskirų straipsnių (BK 99–113 str.). 2002 m. kovo 14 d. buvo priimta nauja BPK redakcija.
Taip nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė suformavo teisės normas, reikalingas nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų ikiteisminiam tyrimui bei tokiomis veikomis įtariamų asmenų teismo procesui vykdyti. Pažymėtina, kad minėti teisės aktai taip pat išplėtė galimybes ir sudarė palankesnes sąlygas tirti sovietinio genocido bylas.
Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė suformavo teisės normas, reikalingas nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų ikiteisminiam tyrimui bei tokiomis veikomis įtariamų asmenų teismo procesui vykdyti. Pažymėtina, kad minėti teisės aktai taip pat išplėtė galimybes ir sudarė palankesnes sąlygas tirti sovietinio genocido bylas.
Nors A. Lileikis, K. Gimžauskas ir A. Dailidė buvo nuteisti, dar ir dabar apie juos bei LSP pasaulyje platinama klaidinga informacija. Antai Jungtinės Karalystės dienraštis „Daily Mail“ 2014 m. spalio 28 d. internetiniame puslapyje paskelbė Ashley’o Collmano publikaciją apie buvusių nacių bei su jų režimu susijusių asmenų bendradarbiavimą su JAV slaptosiomis tarnybomis. Nepamirštas ir A. Lileikis. Straipsnio autorius rašė: „Vienas iš JAV užverbuotų aukštesniųjų nacių buvo Aleksandras Lileikis, kuris buvo susijęs su 60 tūkst. žydų nužudymu Lietuvos gete.“ Dienraščio publikacijoje teigta, kad CŽA žinojo, jog per karą A. Lileikis dirbo kontroliuojamas gestapo ir galimai buvo susijęs su Vilniaus žydų šaudymais. A. Collmano teigimu, kai JAV buvo pradėtas A. Lileikio praeities tyrimas, „CŽA teisininkas paskambino Teisingumo departamentui ir pareiškė, kad šis turi nutraukti A. Lileikio bylą“. „Daily Mail“ straipsnio autorius padarė išvadą, kad CŽA ir Teisingumo departamentas greičiausiai susitarė, jog A. Lileikis nebus perduotas teismui, jei CŽA perduos įrodymus, kad buvęs nacis buvo paverstas JAV šnipu. Kaltinimus A. Lileikiui siekta sustiprinti ir panaudojant vizualias priemones: publikaciją papildė A. Hitlerio, A. Lileikio ir Vilniaus geto nuotraukos. Po A. Lileikio nuotrauka įdėtas prierašas: „CŽA žinojo apie galimą Aleksandro Lileikio ryšį su masinėmis žydų žudynėmis Vilniuje, bet vis tiek jį 1952 m. nusisamdė būti šnipu Rytų Vokietijoje.“
A. Collmanas nenurodė informacijos šaltinių. Mes galime remtis CŽA 1995 m. gegužės 25 d. pažyma JAV Atstovų Rūmų Jungtinio žvalgybos komiteto biuro vadovui Markui Lowenthaliui. Dokumentas pateiktas pradėjus JAV pilietybės atėmimo iš A. Lileikio procesą. Pažymoje nurodyta, kad 1952–1957 m. jis buvo CŽA agentas, tačiau Valdyba, atlikusi vidinį patikrinimą, nerado įrodymų, kad jai buvo žinoma apie A. Lileikio veiksmus karo metais. CŽA taip pat rašė, kad CŽA saugomoje A. Lileikio byloje esama dokumentų, jog jis per Antrąjį pasaulinį karą dirbo kaip policijos pareigūnas. Taip pat nurodyta, kad iš kitų karinių ir civilinių institucijų gautoje informacijoje būta užuominų, jog A. Lileikio tarnyba galėjo turėti sąsajų su nacių veiksmais, tačiau minėtos institucijos visa tai vertino kaip „neesminius įtarimus“. CŽA pažymoje teigiama, jog patikrinus Valdybos dokumentus nerasta įrašų, kad Valdyba būtų žinojusi „specifinių faktų“, leidžiančių spręsti, jog A. Lileikis nuslėpė tam tikrus jo tarnybos karo metais momentus.
Iš kitų CŽA dokumentų matyti, kad prieš užmegzdama santykius su A. Lileikiu Valdyba tikrino jo praeitį. Peržiūrėjus JAV institucijų, buvusių atsakingų už karo nusikaltėlių paiešką, archyvus, nustatyta, kad 1947 m. gegužės 13 d. Karinės kontržvalgybos tarnybos (Counter Intelligence Corps, CIC) pareigūnai karo nusikaltimus tyrusiam teisėjui pranešė gavę žinių, jog lietuvių pabėgėlių stovykloje Bamberge gyvenantis A. Lileikis buvo LSP Vilniaus padalinio vadovas vokiečių okupacijos metais ir kad jis „galimai buvo susijęs su žydų šaudymu Vilniuje“. Rašte nurodyta, kad karo nusikaltėlių sąraše nėra asmens A. Lileikio pavarde, tačiau pažymos rengėjai neatmetė, kad A. Lileikis gali būti ieškomas dėl buvusios veiklos. Pranešimo pabaigoje aukštesniosios vadovybės paprašyta patikrinti ir patikslinti informaciją. Tų pačių metų birželio 17 d. Karo nusikaltimų Tarybos vadovo biuras pranešė, kad A. Lileikis jų nedomina.
Pažymėtina, jog ne tik sovietinėje ir posovietinėje erdvėje, bet ir Vakarų pasaulyje iš nežinojimo, deja, neretai ir sąmoningai yra painiojamos sąvokos – 1941 m. suformuoti lietuvių savisaugos daliniai, policijos batalionai yra įvardijami kaip saugumo policija. Taip LSP (departamentas) ir jo darbuotojai pastatomi į vieną gretą su kariniais ir policijos daliniais, kurie dalyvavo karo nusikaltimuose ir nusikaltimuose žmoniškumui Lietuvoje ir už jos ribų.
