Lietuvių žvalgybos ir saugumo pareigūnai buvo ieškomi bei suimami ir po karo. LSSR MGB duomenimis, per 1945 m. antrąjį pusmetį ir per aštuonis 1946 m. mėnesius sovietiniai saugumiečiai ieškojo ir suėmė 72 „oficialius gestapo ir lietuvių politinės policijos darbuotojus bei 61 šių institucijų agentą“ (slaptąjį bendradarbį) Kitoje LSSR MGB pažymoje rašoma, kad nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. rugpjūčio 15 d. buvo suimti 56 „gestapo ir saugumo darbuotojai“. Pažymėtina, kad emgėbistai nenurodė, ar vadinamieji gestapo darbuotojai dirbo vokiečių saugumo policijoje, ar buvo LSP darbuotojai.
LRT.lt toliau publikuoja Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje“ ištraukas.
TAIP PAT SKAITYKITE
Taip pat skaitykite
LRT portalo skaitytojų dėmesiui – trečiosios knygos dalies tęsinys.
Buvusių lietuvių žvalgybos ir saugumo pareigūnų paieška vyko visą pokario laikotarpį. Antai 1945 m. rugpjūčio viduryje buvo sulaikytas V. Kazlauskas, buvęs VSP Marijampolės apygardos valdininkas. Tų pačių metų lapkričio mėn. jis išvežtas į Vorkutlagą (Komija), 1946 m. balandžio mėn. perkeltas į Sevdvinlagą (Archangelsko sritis). 1946 m. gruodžio pabaigoje Ypatingasis pasitarimas jam skyrė 6 metus lagerio. Bausmę atliko Sevželdorlage (Komija). Iš lagerio paleistas 1955 m. rugsėjo mėn.
1947 m. gegužės pabaigoje buvo suimtas „niekur nedirbantis“ (reikėtų suprasti, besislapstantis) buvęs karinės žvalgybos ir saugumo pareigūnas Aleksandras Nakas. 1922–1923 m. jis buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus vyresnysis žvalgas, 1923 m. perkeltas į politinę policiją. 1933–1940 m. A. Nakas buvo VSD Agentūros skyriaus sekretoriato (dar vadinosi ir V dalimi) vadovas. Pagal nustatytą tvarką VSD darbuotojai iš savo agentų išgautas žinias kiekvieną rytą perduodavo Agentūros skyriaus sekretoriato vadovui. Gautas žinias taip pat peržiūrėdavo skyriaus vadovas, svarbesnes žinias jis pats pranešdavo VSD direktoriui. 1940 m. A. Nakas pasitraukė į Vokietiją, 1943 m. grįžo į Lietuvą. Karo pabaigoje liko gimtinėje. 1947 m. spalio mėn. Ypatingasis pasitarimas A. Naką „už aktyvią kovą prieš revoliucinį judėjimą“ nuteisė 10 metų tremties.
Tokio paties likimo ir tokios pačios bausmės sulaukė ir VSD bei LSP Informacijos skyriaus redaktorius Juozas Jucius. Jis buvo suimtas 1947 m. gegužės viduryje (tada buvo Skaudvilės mokyklos direktorius). J. Jucių nuteisė LSSR MVD KT.
1948 m. LSSR MGB 2-asis skyrius suėmė Antaną Andriejūną. XX a. trečiajame dešimtmetyje jis dirbo policijos mokykloje raštininku, o 1929–1934 m. buvo politinės policijos Marijampolės apygardos skyriaus viršininko pavaduotojas.
1949 m. gegužės mėn. LSSR MGB 2-asis skyrius suėmė buvusį lietuvių saugumo darbuotoją Stasį Šorį. 1940 m. jis rengėsi bėgti į Vokietiją, bet atskleidus šį sumanymą buvo suimtas. Išlaisvintas per 1941 m. Birželio sukilimą. 1942 m. pradėjo dirbti LSP sekliu.
Vėlyvą tų pačių metų rudenį suimtas buvęs LSP agentas Pranas Galkauskas ir sužinota, kur slapstosi LSP Telšių rajono darbuotojas Kazys Ivanauskas. Šis LAF’o narys, Birželio sukilimo dalyvis buvo suimtas 1950 m. sausio mėn.
1950 m. Šakių apskrities emgėbistai suėmė buvusį LSP Šakių rajono kriminalinės policijos darbuotoją Vytą Demikį ir sužinojo apie jo paties užverbuotą LSP agentą Praną Norenkevičių.
1951 m. pavasarį suimtas LSP agentas Kazys Stonius. Per karą jis gyveno Skuodo rajone, Mosėdyje.
Tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje LSSR MGB ministras P. Kapralovas nusiuntė vadovybei į Maskvą „tarnybinį pranešimą apie vokiečių žvalgybos agento Dainelio areštą“.
Prieš suimamas Izidorius Dainelis gyveno Vilniuje. Nepriklausomoje Lietuvoje jis dirbo VSD kriminalinėje policijoje, o per karą buvo LSP Vilniaus apygardos kriminalinės policijos Agentūros skyriaus viršininkas.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo statybos batalione Tilžėje. P. Kapralovo tarnybiniame pranešime rašoma, kad 1945 m. sausio mėn. I. Dainelį užverbavo „Lietuvių komiteto“ atstovai. Tuo metu Karaliaučiaus apylinkėse vairuotoju dirbusiam I. Daineliui neva buvo pasiūlyta vykti į Vilnių ir įvykdyti teroro aktą prieš J. Paleckį ir M. Gedvilą. I. Dainelis tai daryti atsisakė. Jis nusprendė baigti vokiečių žvalgybos mokyklą, veikusią Čekoslovakijoje, Tepelio gyvenvietėje, o po mokslų kaip žvalgas ir radistas jis sutiko būti permestas dirbti sovietų okupuotoje Lietuvoje. Žvalgo amato mokėsi tris mėnesius, bet baigiantis karui jo permesti į Lietuvą nespėta.
Uždarius mokyklą, I. Dainelis norėjo atsidurti amerikiečių užimtoje Čekoslovakijos teritorijoje, bet pakeliui buvo suimtas Raudonosios armijos karių. SMERŠ’o pareigūnams nesuvokus, ką iš tikrųjų sulaikė raudonarmiečiai, I. Dainelis buvo paleistas ir po kurio laiko kaip repatriantas grįžo į Lietuvą.
1949 m. sausį I. Dainelį slapyvardžiu „Ąžuolas“ užverbavo MGB Jurbarko rajono emgėbistai. P. Kapralovas pripažino, kad tai darydami jam pavaldūs saugumiečiai neišsiaiškino tikrosios I. Dainelio biografijos. Kaip agentas „Ąžuolas“ buvo pasyvus ir darbą simuliavo. MGB kilus įtarimų, I. Dainelis buvo dar kartą labai smulkiai ištardytas.
Tada ir sužinota apie jo tarnybą VSD (1933–1940 m.) ir LSP (1941–1944 m.) kriminalinėje policijoje, ryšius su antisovietinėmis lietuvių išeivių organizacijomis, jų užduotis ir mokslus vokiečių žvalgybos mokykloje. I. Dainelis prisipažino, kad jo vadovaujamas LSP skyrius rinko duomenis apie komunistinį pogrindį ir surinktą medžiagą perduodavo LSP saugumo policijai, kad dalyvavo suimant nusikalstama veikla įtariamus asmenis. Šių žinių užteko, kad jis būtų išbrauktas iš agentų ir suimtas.
1949 m. birželio mėn. buvo suimtas Lietuvos kariuomenės savanoris, 1924–1929 m. ir 1934–1940 m. – politinės policijos seklys Jonas Ivoška. Per pirmąją sovietinę okupaciją jis išvengė persekiojimo. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, grįžo į tarnybą VSD, vėliau dirbo LSP, buvo gestapo vidaus kalėjimo budinčiojo pavaduotoju. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, tačiau 1945 m. sausio mėn. pateko į RA nelaisvę, buvo sugrąžintas į SSRS ir uždarytas į Sverdlovsko karo belaisvių filtracijos lagerį. Iš jo paleistas 1946 m. gruodžio pradžioje. MGB išsiaiškinus, kad karo metais J. Ivoška dirbo gestapo vidaus kalėjime, jis buvo suimtas ir KT nuteistas 25 metams lagerio, 5 metams atimtos pilietinės teisės. Kalėjo specialiajame lageryje Taišeto srityje – Oziorlage. Po J. Stalino mirties, šeštojo dešimtmečio viduryje J. Ivoška buvo paleistas, grįžo į Lietuvą. Mirė 1969 m.
Atskleidžiant ir represuojant buvusius Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų darbuotojus bei jų slaptuosius bendradarbius, ypač aktyviai veikė LSSR MGB–KGB Kauno valdybos 4-ojo poskyrio, atsakingo už „valstybės nusikaltėlių“ paiešką ir suėmimus, pareigūnai ir jų užverbuoti agentai. Štai kokie buvo šio poskyrio 1949 m. darbo rezultatai:
Sausio mėn. buvo suimtas Stasys Šniuolis. 1937–1940 m. jis dirbo VSD Identifikacijos skyriuje vyr. policininku, per karą buvo LSP Vilniaus apygardos 3-iojo poskyrio vyr. inspektorius, Trakų apskrities darbuotojas (nuo 1943 m.). Tą patį mėnesį suimtas Kaune besislapstantis buvęs LSP Vilniaus apygardos darbuotojas Zigmas Vyšniauskas ir VSD slaptasis bendradarbis K. Sinkevičius (slapyvardis „Visvaldas“). Apie jį emgėbistai sužinojo išnagrinėję P. Lašo-Spiridonovo baudžiamąją bylą.
Kovo mėn. suimtas Pranas Jakutis. Tarnybą jis pradėjo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje. Jį pertvarkius, iki 1932 m. dirbo Kalvarijoje saugumo policijos viršininku, o 1932–1936 m. buvo VSD valdininkas Kaune. 1941 m. gegužės pradžioje P. Jakutis buvo suimtas, tačiau karo pradžioje išvaduotas iš kalėjimo. Po karo dirbo paprastu darbininku, tačiau, kaip nustatė MGB, vykdė antisovietinę propagandą. Iš pradžių planuota ištirti, ar jį būtų galima panaudoti, todėl organizuota slapta jo apklausa, tačiau vėliau nutarta jį suimti.
Balandžio mėn. suimtas buvęs VSD agentas K. Zabulionis, o gegužės mėn. – ginkluoto lietuvių pasipriešinimo judėjimo dalyvis M. Pranckevičius (slapyvardis „Dzūkas“). Nustatyta, kad 1927 m. politinė policija jį užverbavo kaip slaptąjį bendradarbį (slapyvardis „Gylys“). Jis ne tik sekė komunistinį pogrindį, tačiau ir dalyvavo žvalgyboje prieš Lenkiją; į šią šalį jį su užduotimis siuntė Lietuvos saugumo vadovybė. MGB duomenimis, M. Pranckevičių buvo užverbavusi ir Lenkijos žvalgyba, taigi jis buvo dvigubas agentas ir gaudavo atlyginimą iš lietuvių ir iš lenkų žvalgybos institucijų. Kaip minėta, M. Pranckevičius buvo suimtas 1940 m. rugpjūčio mėn., tačiau karo pradžioje iš kalėjimo išvaduotas, dalyvavo Birželio sukilime. Per antrąją sovietinę okupaciją jis įstojo į partizanų būrį, veikė Marijampolės ir Alytaus apskrityse. 1947 m. legalizavosi ir su fiktyviais dokumentais slapstėsi.
MGB duomenimis, M. Pranckevičių buvo užverbavusi ir Lenkijos žvalgyba, taigi jis buvo dvigubas agentas ir gaudavo atlyginimą iš lietuvių ir iš lenkų žvalgybos institucijų.
Liepos mėn. suimta tarpukario Lietuvos saugumo slaptoji bendradarbė Viktorija Ivaškienė. Sovietinių saugumiečių teigimu, per karą ji bendradarbiavusi su Vokietijos karine žvalgyba – ryšius su ja palaikė per abvero Šiaulių filialo vadovą Algirdą Bučėną (Bučėką).
Tais pačiais metais MGB Kauno valdyba pradėjo bylą-formuliarą Anai Kuzminai, slapyvardžiu „Odinokaja“ („Vienišoji“). Per karą ji buvusi LSP slaptoji bendradarbė. Ją kuravo Vincas Kalakauskas. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, o po karo apsigyveno anglų okupacinėje zonoje.
1949 m. MGB Kauno valdyba taip pat ieškojo 1941–1944 m. LSP Vilniaus apygardos darbuotojo Vytauto Žilvičio, kuris 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Išsiaiškinta, kad Lietuvoje gyvena jo žmona Izabelė Žilvitienė. Vėliau nustatyta, kad V. Žilvitis gyvena Anglijoje ir per giminaičius susirašinėja su žmona. Sovietiniai saugumiečiai, vykdydami pašto kontrolę, nustatė, kad jis ketina artimiausiu laiku pasimatyti su žmona, tačiau kaip tai padarysiąs, kol kas neįvardijo. Tais pačiais metais buvo paskelbta VSD slaptojo bendradarbio G. Kurmio paieška.
Sovietų represiniai organai lietuvių žvalgybos ir saugumo darbuotojų, jų slaptųjų bendradarbių ieškojo ir per karą, ir po jo. Buvę VSD ir LSP pareigūnai, taip pat jų agentai buvo prilyginti valstybinių nusikaltėlių kategorijai. Jų ieškota Lietuvoje ir užsienyje.
Antai 1942 m. gruodžio 25 d. NKGB pradėjo S. Čenkaus paieškos bylą, nors Raudonoji armija dar buvo toli nuo Lietuvos.
Nuo 1947 m. pradėti ieškoti oficialus saugumo darbuotojas Kaulinis ir A. Lileikis. Tų metų gegužės mėn. nustatyta, kad Joniškio, Šiaulių ir Klaipėdos apskrityse gyvena A. Lileikio motina, trys broliai ir dvi seserys. MGB su apgailestavimu pažymėjo, kad nė vienas iš jų nėra sekamas MGB agentų (агентурой не обставлен) ir nėra užverbuotas.
LSSR MGB 1948 m. gruodžio mėn. ataskaitoje apie valstybinių nusikaltėlių paiešką pranešta apie ieškomą oficialų saugumo darbuotoją Feliksą Aušorą. Per karą jis iš pradžių tarnavo LSP Marijampolės apygardoje, Kalvarijos miestelyje, o 1943–1944 m. buvo LSP saugumo policijos Prienų rajono viršininko pavaduotojas. 1948 m. gruodžio mėn. jau žinota, kad F. Aušora slapstosi Vilkaviškio valsčiuje, ir pradėta rengti jo sulaikymo operacija.
Tiek LSSR MGB, tiek jos Šiaulių padalinys ieškojo buvusio VSD ir LSP Šiaulių apygardos viršininko J. Pakulio. 1948 m. gruodį Šiaulių srities emgėbistai ieškojo ir oficialaus LSP darbuotojo Podelio. Nepriklausomoje Lietuvoje jis taip pat dirbo fotografu VSD kriminalinėje policijoje. Žinota, kad 1944 m. Podelis pabėgo į Vokietiją.
Pirmojo pokario penkmečio pabaigoje Marijampolės rajono emgėbistai ieškojo oficialaus saugumo darbuotojo Simanavičiaus, LSP Marijampolės apygardos Tardymo poskyrio viršininko Mockapetrio ir tos pačios apygardos darbuotojo Šemelaičio.
MGB Ukmergės rajono darbuotojai mėgino surasti buvusį saugumo darbuotoją Regenį ir buvusį Tardymo poskyrio viršininką Norvaišį.
Taip pat buvo ieškoma 1941–1943 m. LSP Telšių apskrities kriminalinės policijos viršininko Adolfo Varkalio. 1943 m. jis buvo perkeltas į atitinkamas pareigas Zarasų apskrityje, o 1944 m. su frontu pasitraukė į Vokietiją. Kaip atskleidžia buvusio Telšių apskrities saugumo viršininko Vlado Petrulio ir kitų asmenų parodymai, 1949 m. vasaros pabaigoje MGB ieškojo Telšių saugume tarnavusių Vlado Bidvos, Leono Jonaičio, Jono Juodviršio ir Vlado Mikuckio.
1950 m. pavasarį LSSR MGB ėmėsi J. Demereckio paieškos. Emgėbistams buvo žinoma, kad jis yra ėjęs valstybės saugumo policijos Kaišiadorių rajono viršininko pareigas. Dar jie buvo atskleidę, kad J. Demereckio brolis Pranas gyveno Kaišiadorių valsčiuje. MGB duomenimis, J. Demereckis atsidūrė kažkurios iš Vakarų valstybių kontroliuojamoje okupacinėje zonoje. 1950 m. kovo viduryje LSSR MGB Kaišiadorių rajono viršininkas plk. Samotinas patvirtino agentūrinių-operatyvinių priemonių planą ir sudarė bylą „Strazdas“.
1951 m. pradžioje MGB Šiaulių srities pareigūnai suintensyvino Biržų apskrities saugumo policijos viršininko Petro Rumbaičio paiešką. Prasidėjus karui jis dirbo LSP Panevėžio apygardoje, vėliau buvo perkeltas į Biržus. 1950 m. gruodžio mėn. iš LSSR MGB 2-osios valdybos agento gauta žinių, kad P. Rumbaitis pakeitęs pavardę slapstosi Šiaulių srityje kaip Povilas Sabaliauskas. Šiaulių emgėbistai nusiuntė į Biržus turėtą P. Rumbaičio ir jo žmonos nuotrauką. Biržiečiai atpažino ir patvirtino, kad Sabaliauskas yra tas pats Rumbaitis ir kad jis dirba pradinės mokyklos mokytoju Šilėnų kaime. Pajutęs MGB dėmesį P. Rumbaitis sugebėjo pasislėpti. 1951 m. kovo mėn. ataskaitoje apie valstybinių nusikaltėlių paiešką nurodyta, kad jo ieškoma toliau.
1951 m. pavasarį pradėta LSP Kalvarijos saugumo policijos rajono viršininko J. Barniškio paieškos byla.
Metams įpusėjus imtasi analogiško Stepo Varankos tyrimo. MGB pažymoje rašoma, kad 1927 m. šis asmuo „dirbo Lietuvos žvalgybai prieš Lenkiją“. 1928 m. lenkų kontržvalgybos buvo atskleistas, suimtas ir nuteistas 20 metų kalėti (manytina, kad Galicijoje arba Vakarų Ukrainoje). Per 1939 m. SSRS karą su Lenkija S. Varanka buvo išvaduotas iš kalėjimo. Išėjęs į laisvę ir grįžęs į Vilnių tęsė žvalgo darbą ir iki sovietinės okupacijos tarnavo VSD Agentūros skyriuje. Per vokiečių okupaciją vėl dirbo LSP Vilniaus apygardoje. 1944 m. S. Varanka pasislėpė.
1951 m. vasarą pradėta ieškoti LSP agentės, vertėjos Elžbietos Šilbairienės. Per karą ji dirbo vertėja. 1942 m. ją kaip agentę „Gildą“ užverbavo LSP. 1945 m. vasario mėn. NKGB suėmė E. Šilbairienę ir išsiuntė į specialųjį lagerį patikrinti. Kadangi NKGB neturėjo žinių apie E. Šilbairienės ryšius su LSP, ji buvo paleista. Grįžusi į Lietuvą gyveno nelegaliai, MGB žiniomis, slapstėsi kažkur Žemaitijoje.
Tų pačių metų vasarą suintensyvinta buvusio LSP Panevėžio apygardos valdininko Antano Burkūno paieška. MGB buvo gauta informacijos, kad A. Burkūnas su žmona 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945 m. gyveno Bavarijoje ir, nepatvirtintais duomenimis, grįžo į Lietuvą, kur gyveno nelegaliai. Burkūnų šeima MGB domino ir todėl, kad šio saugumo valdininko žmona buvo Panevėžio apygardos viršininko A. Liepos, kurio irgi buvo ieškoma, dukra. 1951 m. liepos mėn. MGB pranešė ieškanti buvusio LSP Vilniaus apygardos Lenkų skyriaus viršininko pavaduotojo švenčioniškio Juozo Žemaičio.
LSSR MGB 4-ojo skyriaus viršininko plk. Starodubcevo 1952 m. balandžio 16 d. pažymoje apie valstybinių nusikaltėlių paiešką nurodyta, kad užsienyje nustatyti 179 nusikaltėliai, paskelbta 40-ies iš jų sąjunginė paieška. Tarp atskleistų „valstybinių nusikaltėlių“ 27 yra oficialūs užsienio žvalgybų darbuotojai ir agentai, 21 – buvęs vokiečių kontržvalgybos (atrodo, į šią grupę buvo įtraukta ir LSP) darbuotojas ir agentas.
LSSR MGB pulkininkas išskyrė J. Andrašiūno, I. Januškevičiaus ir J. Pakulio „paieškos kontrolines-stebėjimo bylas“. MGB Marijampolės skyrius esą nustatė, kad, nepatikrintais duomenimis, J. Andrašiūnas gyvena užsienyje. Be to, atskleisti jo ryšiai, gauta jo nuotrauka, pagal kurią jis buvo kitų atpažintas. Starodubcevas gyrėsi ir tuo, kad LSSR MGB sužinojo, jog I. Januškevičius gyvena Vokietijoje. Nenurodant šaltinių, pažymoje užsimenama, kad šis asmuo galįs parvykti į Lietuvą. Tuo reikalu pulkininkas užtikrino: „[...] dėl galimo pasirodymo Lietuvoje yra orientuota paiešką vykdanti ir jį asmeniškai pažįstanti agentūra.“
Starodubcevas pranešė, kad toliau ieškoma ir buvusio VSD vadovaujančio pareigūno M. Adomavičiaus. Pasitelkus aktyvias priemones esą buvę nustatyti Kaišiadorių apskrityje gyvenantys jo giminaičiai, juos seka MGB agentai. Tačiau kartu LSSR MGB 4-ojo skyriaus viršininkas prisipažino, kad iš asmens, įvardijamo kaip Adomas Kavaliauskas, gauta žinių, jog M. Adomavičius žuvęs. Vadinasi, kad ir kokia galinga rodėsi MGB, šio fakto ji nesugebėjo patikrinti ir neginčytinai patvirtinti.
1952 m. pavasarį pasikeitė LSSR MGB vadovybė – generolą majorą P. Kapralovą pakeitė generolas Piotras Kondakovas. Naujajam vadovui pulkininkas Starodubcevas parengė paieškos bylų, kurias LSSR MGB 4-asis skyrius tyrė 1952 m. balandžio mėn., sąrašą. Į ieškomų valstybinių nusikaltėlių sąrašą buvo įtraukta 70 buvusių tarpukario ir karo metų lietuvių žvalgybos ir saugumo institucijų darbuotojų ir 32 slaptieji bendradarbiai (iš viso 102 asmenys).
Visi sąraše nurodyti asmenys buvo VSD ir LSP pareigūnai ar agentai, išskyrus ieškomą buvusį Lietuvos karinės žvalgybos darbuotoją B. Aušrotą (dar vienas asmuo sąraše įvardytas kaip žvalgybos valdininkas, bet ar šios jo pareigos susijusios su karine, ar su civiline žvalgyba, neaišku).
Į sąrašą įtrauktos ir penkios moterys. E. Barauskaitė ir V. Bartuševičienė per karą dirbo mašininkėmis LSP Vilniaus apygardoje, S. Gelžinienė – LSP mašininke Panevėžyje. B. Alechnovič ir E. Borisaitė buvo 1942 m. užverbuotos LSP agentės. Pirmoji sekė prosovietinius aktyvistus, antroji MGB buvo žinoma slapyvardžiu „Marija“. Sprendžiant iš pavardės, ji galėjo būti susijusi su žydų tautine mažuma. Apskritai, sprendžiant iš nelietuviškai skambančių pavardžių, dauguma MGB ieškomų lietuvių saugumo agentų buvo ne lietuvių tautybės.
Iš Starodubcevo sąrašo matyti, kad iš daugiau kaip šimto MGB ieškomų lietuvių saugumo darbuotojų ar agentų apie devyniasdešimt veikė per vokiečių okupaciją. Vadinasi, jie vienaip ar kitaip buvo susiję su LSP. Kiek iš jų galėjo tarnauti ir VSD, neaišku.
MGB žinojo, kad 65 šio sąrašo asmenys vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo Vilniaus apygardoje arba buvo slaptieji bendradarbiai. Kas iš jų buvo susijęs su VSD Vilniaus apygarda, sąraše nenurodyta. Emgėbistams tai buvo arba nežinoma, arba neįdomu.
Pirmoji – dar 1944 m. – buvo pradėta agentės B. Alechnovič paieškos byla. Kaip rodo Starodubcevo sąrašas, 1945 m. pradėtos 20, 1946 m. – 10, 1946 m. – 7, 1948 m. – 20, 1949 m. – 15, 1950 m. – 6, 1951 m. – 8, 1952 m. – 3 paieškos bylos. Ši statistika, be kita ko, rodo, kad didžioji dauguma buvusių saugumo darbuotojų ir jų slaptųjų bendradarbių buvo arba vėlai nustatyti (kai nei VSD, nei LSP nebeveikė), arba jų paieška buvo nesėkminga.
MGB „derlius“ persekiojant šiuos „valstybinius nusikaltėlius“ buvo prastas. Starodubcevo sąrašas akivaizdžiai rodo, kad MGB žinios apie ieškomų žmonių eitas tarnybines pareigas buvo paviršutiniškos. Buvusių saugumo darbuotojų, jų agentų pavardės neretai nurodytos netikslios, biografijos – nežinomos. Nesiorientuota, kur tų žmonių ieškoti: Lietuvoje ar užsienyje. Antai MGB buvo gavusi žinių, kad užsienyje (Lenkijoje ir Vokietijoje) gyvena 5 buvę lietuvių saugumo darbuotojai, nors iš tikrųjų už geležinės uždangos jų būta kur kas daugiau.
1952 m. pavasarį MGB buvo pavykę gauti tik 11 ieškomų žmonių nuotraukas. Iš Starodubcevo sąrašo matyti, kad emgėbistai buvo surinkę duomenų tik apie 24 ieškomų asmenų Lietuvoje gyvenančius giminaičius ar tuos „valstybinius nusikaltėlius“ pažinojusius žmones. Minimo sąrašo grafoje „Kas nustatyta tiriant bylą“ vyrauja trafaretinė formuluotė „Nenustatytas, giminystės ryšiai neatskleisti“ ir tik retkarčiais rašoma: „Nustatytas ir tiriami ryšiai“, „Nustatyti giminės, tiriama“, „Giminystės ir kiti ryšiai tiriami“. Bene tik vienintelės 1941–1942 m. LSP valdininkės M. Gelžinienės grafoje įrašyta: „Nustatyta, vyksta nusikalstamos veiklos dokumentavimas“.
