Kauno meras Visvaldas Matijošaitis tiek purtosi klausimų apie savo valdomos bendrovės pasitraukimą iš Rusijos bei veiklą šioje karą Ukrainoje tęsiančioje agresorėje, kad praėjusią savaitę net ėmė taip elgtis su žurnalistais, jog sukėlė dar vieną per visą Lietuvą nuskambėjusį skandalą. Bet nė į vieną klausimą taip ir neatsakė. Kodėl?
Šis mano komentaras, manau, atsakys ir į šį klausimą, bet pradėkime iš toliau.
Ispanijos prokuroras Jose Grinda Gonzalezas yra vienas daugiausiai apie Rusijos mafiją ne iš nuogirdų, o iš savo paties surinktų konkrečių įrodymų žinančių žmonių pasaulyje. Nes jis tuos įrodymus renka ir konkrečias bylas jų pagrindu kelia jau ne vieną dešimtmetį.
Todėl tai, ką jis sako apie Rusijos mafiją, verta ne tik išgirsti, bet ir gerai įsiminti. O pasaulis iš „Wikileaks“ atskleistos informacijos žino, kad dar 2010 metais uždarame susitikime su JAV pareigūnais J. Grinda Gonzalezas suformulavo tikrai nedviprasmiškai: „Rusija yra „mafijos valstybė“, kurioje neįmanoma atskirti vyriausybės ir organizuotų nusikaltėlių grupuočių veiklos.“
Kodėl nuo to pradedu rašinį, kurio tikslas – plačiau aptarti santykį tarp Matijošaičių, jų verslo partnerio Liudo Skieraus ir Rusijos mafijos bei nuo jos neatsiejamų Sovietų Sąjungos bei Rusijos saugumo tarnybų, kurios ir sukūrė dabartinį Vladimiro Putino režimą?
Ogi todėl, kad verslas „mafijos valstybėje“, tuo labiau didelis ir visam Rusijos regionui itin svarbus verslas, kokia yra „Vičiūnai-Rus“ veikla Kaliningrado srityje ir visoje Rusijoje, mano įsitikinimu, tiesiog negali veikti ne pagal tos „mafijos valstybės“ taisykles.
Tačiau šį kartą J. Grindos Gonzalezo liudijimas – tik kontekstui apie tai, ką noriu papasakoti aš pats. Mat tikrai ketinu pabandyti Lietuvos visuomenę informuoti apie daug konkretesnius ir būtent su „Vičiūnai-Rus“, todėl ir tiesiogiai su Matijošaičiais bei L. Skierumi, susijusius dalykus. O kartu pasiūlyti dar kartą pamąstyti ir apie grėsmes, kurias Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia šių Kauno ir Plungės politikų ryšiai Rusijoje.
Ogi todėl, kad verslas „mafijos valstybėje“, tuo labiau didelis ir visam Rusijos regionui itin svarbus verslas, kokia yra „Vičiūnai-Rus“ veikla Kaliningrado srityje ir visoje Rusijoje, mano įsitikinimu, tiesiog negali veikti ne pagal tos „mafijos valstybės“ taisykles.
Juo labiau kad narpliojant šiuos ryšius priminti teks net su Kremliaus čiuptuvais itin glaudžiai susijusią Rolando Pakso apkaltos bylą ir ten net ne mano, o Valstybės saugumo departamento taip pat labai konkrečiai suformuluotas grėsmes. Teks grįžti ir į SSRS žlugimo laikotarpį, kai KGB siekė įtvirtinti savo įtaką – taip pat ir Baltijos šalyse.
Tačiau pradėkime nuo to, dėl ko patys Matijošaičiai ir L. Skierus tikrai niekada neprisipažins, bet ką galima lengvai išsiaiškinti vien iš viešai skelbiamos informacijos – itin glaudžių dabartinių „Vičiūnai-Rus“ ryšių su Rusijos valdžios atstovais.
Dabar jau turbūt visi Lietuvoje, kam buvo bent kiek įdomu, girdėjo Matijošaičių aiškinimus, kaip „Vičiūnai-Rus“ tariamai (dabar jau ilgiau negu tris mėnesius!) dirba tik iš žaliavų atsargų. O Matijošaičiai ir L. Skierus neva daro viską, kad kuo greičiau iš Rusijos pasitrauktų – esą tik gamyklos tai agresorei padovanoti nenori. Ir dar, žinoma, Ukrainai ypač padeda.
„Vičiūnų grupės“ valdybos narys Dainius Matijošaitis interviu BNS, be kita ko, aiškino, kad bendrovė net svarstė iš gamyklos Kaliningrado srities Sovetsko mieste išsigabenti įrenginius.
„Toks variantas pirmas atėjo į galvą, tačiau nespėjome to padaryti, nes visas dėmesys prasidėjus karui buvo nukreiptas į Ukrainą, kur irgi turime didelį, daugiausia logistikos ir pardavimų verslą. Prisipažinsiu, jog su reakcijomis dėl Rusijoje esančio verslo tikrai kelias savaites pavėlavome, tačiau tik dėl to, kad visas dėmesys buvo Ukrainai, nes ten irgi dirba apie 800 mūsų darbuotojų”, – tvirtino kone vien komunikacijos klaidomis savo pradinį aiškiai deklaruotą nenorą trauktis iš Rusijos aiškinantis D. Matijošaitis.
Bet D. Matijošaitis, ko gero, tiesiog tikėjosi, kad niekas net nepabandys aiškintis, kaip buvo iš tikrųjų. O buvo daug skandalingiau, negu galima net įsivaizduoti.
Pabandykite atspėti, kuo pačią pirmąją karo Ukrainoje dieną – vasario 24-ąją – užsiėmė „Vičiūnai-Rus“ gamykla Sovetske.
Neatspėsite, nes tuo metu, kai Rusija jau bombardavo Kyjivą ir kitus Ukrainos miestus, o okupantų tankai sparčiai judėjo Ukrainos sostinės link, nuo Kremliaus dabar viešai atsiriboti bandančių Matijošaičių ir L. Skieraus valdoma „Vičiūnai-Rus“ gamykla Sovetske priėmė neeilinį svečią – patį Kaliningrado srities gubernatorių Antoną Alichanovą. Tą, kurį V. Putinas neseniai asmeniškai palaimino dar vienai kadencijai.
Ir ne šiaip „Vičiūnai-Rus“ A. Alichanovą priėmė – šis vizitas buvo net ne vien gubernatoriaus kelionių po regioną dalis. Jis – ir vienas valdančiosios V. Putino partijos „Vieningoji Rusija“ oficialios veiklos šalyje projektų, apie kurį, tuo pademonstruodamas svarbą, skelbė net oficialus partijos tinklalapis.
Todėl turbūt gana tikslu būtų teigti, kad partijos „Vieningoji Rusija“ lyderiai Kaliningrado srityje karo pradžios proga aplankė savo partnerių iš „Vieningo Kauno“ ir „Vieningos Plungės“ valdomą gamyklą regione.
Ir pagrįsta, ko gero, yra manyti, kad tarp „Vičiūnai-Rus“ ir Kaliningrado gubernatoriaus yra susiklostę išskirtinio pasitikėjimo santykiai, nes pirmąją karo dieną į bendrovę, kuri galėtų turėti net mažiausią nepasitikėjimo šešėlį, Kaliningrado gubernatorius tikriausiai nebūtų vykęs. Nebūtų net tuo atveju, kai vizitas, žinoma, buvo planuotas iš anksto, o karo pradžios datos A. Alichanovas veikiausiai nežinojo.
Juk čia, jei tai nebūtų „Vičiūnai-Rus“, turėtų būti kalbama apie priešiškos Rusijai šalies investuotojų lankymą prasidėjus „specialiajai karinei operacijai“. Investuotojų iš valstybės, kuri kaip tik tuo metu vos už kelių kilometrų nuo tos gamyklos įvedė nepaprastąją padėtį ir svarstė kreiptis į NATO dėl Rusijos grėsmės. Čia jau nekalbant apie Ukrainos palaikymą.
Bet su „Vičiūnai-Rus“ – viskas kitaip. Todėl ir dabar, praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo karo pradžios, tas pats Kaliningrado gubernatorius dėl gamyklos Sovetske yra visiškai ramus.
„Vičiūnų produkcija niekur nedingsta. Į gamyklą investuotų lėšų dydis garantuoja, kad ji niekur neišvyks“, – tokiomis mintimis, tarsi atsakydamas į paties V. Putino priesakus ypač saugoti maisto pramonę, tarp jų ir žuvies produktų gamybą, dalijosi A. Alichanovas, kai „Vičiūnai“ jau buvo viešai paskelbę ketinimus trauktis iš Rusijos. Tada jis dar atskleidė, kad „Vičiūnai-Rus“ dirba 70 proc. visų savo pajėgumų.
Patys „Vičiūnai“ dabar teigia, kad jų gamyklą pirkti norinčiųjų – tiesiog anšlagas. Net trys dešimtys bendrovių varžysis (o tai, žinoma, garantuos ir gerą kainą) dėl šios gamyklos, nors iš Rusijos besitraukianti „Renault“ buvo priversta „parduoti“ savo verslą Maskvos vyriausybei už simbolinį rublį.
O pačios Rusijos bankininkas Olegas Tinkovas papasakojo, kaip buvo priverstas parduoti savo akcijas banke už 3 proc. jų vertės. Vien todėl, kad viešai nepritarė karui. Taip, kaip viešai nepritaria ir Matijošaičiai su L. Skierumi, bet iš jų nei už simbolinį rublį, nei už 3 proc. vertės gamyklos niekas neatiminėja.
Tiesiog stebuklingai sekasi Matijošaičiams ir L. Skierui toje „mafijos valstybėje“ net ir karo sąlygomis. Ne prasčiau sekėsi ir anksčiau – ir teismuose stebuklingai sekėsi, ir verslo iš jų „mafijos valstybėje“ niekas atimti nebandė, ir net Kremliaus bufeto tiekėjais bendrovė iš priešiškos Rusijai Lietuvos buvo tapusi. O kai taip sekasi, natūralu klausti – kodėl?
Jeigu bet ko, kas tikrai išmano, kaip ta „mafijos valstybė“ veikia, paklausite, kas lemia sėkmę Rusijoje apskritai, tikrai išgirsite, kad ją lemia tai, kiek įtakingas ir galingas yra „stogas“ – globėjai Rusijos valdžios struktūrose ar tiesiogiai saugumo tarnybose.
Tiesiog stebuklingai sekasi Matijošaičiams ir L. Skierui toje „mafijos valstybėje“ net ir karo sąlygomis.
Kas gali būti „Vičiūnai-Rus“ globėjai?
Jeigu tokį klausimą užduotumėte Sovetske arba Kaliningrado srityje apskritai, labai tikėtina, kad išgirstumėte... lietuviškai skambančią pavardę.
Tai, kad būtent Kaliningrado srities įstatymų leidybos susirinkimo, anksčiau vadinto tiesiog Kaliningrado srities Dūma, narys ir Sovetsko miesto „Vieningosios Rusijos“ padalinio sekretorius Augenijus Abarius yra pagrindinis ir svarbiausias „Vičiūnai-Rus“ globėjas šiame regione, girdėjau ir tiesiogiai aš pats. Tačiau bet kokią informaciją iš Rusijos reikia kruopščiai tikrinti. Todėl šį kartą pabandykime patikrinti ją remdamiesi vieša informacija.
Ir iš karto pamatysime, kad A. Abariaus ryšiai su „Vičiūnai-Rus“ yra dar glaudesni negu su Kaliningrado valdžia apskritai.
Kas lydėjo Kaliningrado gubernatorių A. Alichanovą per jau minėtą jo vizitą Sovetske vasario 24 d., o kartu atvedė srities vadovą į „Vičiūnai-Rus“ gamyklą? Taip – A. Abarius.
Kas į „Vičiūnai-Rus“ praėjusių metų rugpjūčio 2 d. tiesiog pasveikinti gamyklos su gimtadieniu (ne net ne su kokiu jubiliejumi, o tiesiog eilinėmis veiklos Kaliningrado srityje pradžios metinėmis) atvedė tuometę Kaliningrado srities Dūmos pirmininkę Mariną Orgejevą? Irgi A. Abarius.
Kas į „Vičiūnai-Rus“ organizavo net propagandines „Vieningosios Rusijos“ rengtas ekskursijas Sovetsko gyventojams? Irgi A. Abarius.
Ir tai – tik per pastaruosius 10 mėnesių viešojoje erdvėje galimi rasti itin glaudaus A. Abariaus ir „Vičiūnai-Rus“ bendradarbiavimo pavyzdžiai.
Tuo tarpu „Vičiūnai-Rus“, žinoma, dalyvauja A. Abariaus vadovaujamos Sovetsko rajono pramonininkų ir verslininkų sąjungos veikloje.
Kuo šie A. Abariaus politiniai, verslo ar kokie nors kiti ryšiai su Matijošaičių ir L. Skieraus bendrove (net jei informacija apie tai, kad būtent A. Abarius yra „Vičiūnai-Rus“ bendrovės „stogas“ Kaliningrado srityje nebūtų teisinga) gali būti susiję su šios dienos mano komentaro tema?
Pirmiausia, žinoma, prisiminkite, ką sakė Ispanijos prokuroras J. Grinda Gonzalezas. Bet aš jums priminsiu ir kai ką daugiau, kas tiesiogiai susiję su šios dienos rašinio tema. Bet tam reikia paaiškinti, kas iš tiesų yra A. Abarius, kuris, beje, dabar Kaliningrade labiau linkęs prisistatyti ir geriau žinomas surusintu Jevgenijaus vardu.
O tam, kad paaiškinčiau, kas iš tiesų yra A. Abarius, jau teks pacituoti garsiąją Valstybės saugumo departamento pažymą, nuo kurios prasidėjo nušalintojo prezidento Rolando Pakso apkaltos byla. Toje pažymoje iškalbingu pavadinimu „Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui“ buvo rašoma:
„Lietuvoje veikia gerai organizuotos nusikalstamos grupuotės, užsiimančios itin stambaus masto kontrabanda, kurios, siekdamos užtikrinti saugų kontrabandinių prekių gabenimą per LR sieną, naudojasi korupciniais ryšiais. Šių grupuočių veiklą koordinuoja A. Gribojedovas (GRIBAS), A. Abarius, M. Žukauskas. Valstybės saugumo departamentas disponuoja informacija apie VSAT bei muitinės tarnybų aukštą korupcijos lygį, nes stambios kontrabandos siuntos negabenamos be muitinės ir VSAT pareigūnų žinios.
Pagal turimą operatyvinę informaciją, VSD žinomi VSAT pareigūnai per trečiuosius asmenis palaiko ryšius su aukščiau minėtais asmenimis, tiesiogiai susijusiais su nusikalstamais susivienijimais.
Kontrabandos gabenimas dažniausiai yra derinamas su RF Kaliningrado srities pasienio tarnyba, kuri yra RF FST (Federalinė saugumo tarnyba) sudėtinė dalis, todėl tikėtina, kad kai kurie LR piliečiai, įskaitant ir pareigūnus, užsiimančius kontrabandos gabenimu, gali būti veikiami Rusijos specialiųjų tarnybų ir vykdyti priešiškus veiksmus LR atžvilgiu.“
Taip, jūs supratote teisingai, A. Abarius minimas toje pažymoje ir dabartinis Kaliningrado srities įstatymų leidybos susirinkimo narys Augenijus Abarius, kurį bent jau kai kas pačioje Kaliningrado srityje vadina „Vičiūnai-Rus“ bendrovės „stogu“, yra tas pats asmuo.
Maža to, tas pats A. Abarius, kurį dabar, ko gero, ir su juo itin glaudžiai bendradarbiaujantys „Vičiūnai-Rus“ norėtų pristatyti tik kaip politiką ar verslininką, yra pabuvojęs net Lietuvos areštinėje.
Ko gero, dabar jau turėtų būti aiškiau, kodėl aptariant Matijošaičių ir L. Skieraus ryšius Rusijoje ir galimas grėsmes nacionaliniam saugumui mažų mažiausiai tenka kelti klausimą, koks iš tiesų yra šių Lietuvos politikų ir verslininkų santykis su Rusijos mafija.
Lietuvos ir Rusijos pilietybes bent jau tuomet turėjęs A. Abarius 2003 m. lapkričio pabaigoje buvo sulaikytas, kai per Panemunės kelio postą bandė išvažiuoti į Kaliningrado sritį. O įtariamas jis buvo stambios kontrabandinio cukraus ir cigarečių siuntos gabenimo per tą patį Panemunės kelio postą organizavimu. Tiesa, tuomet A. Abarius, ko gero, pasirodė stipresnis už Lietuvos teisėsaugą ir byla baigėsi niekuo.
Bet šio komentaro kontekste svarbu ne tai. Daug svarbiau – kaip čia atsitiko, kad tuomet Lietuvoje tik kontrabandininku laikyto A. Abariaus ryšiai net VSD vertinti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, o dabartiniai „Vičiūnai-Rus“ (taigi, bent jau netiesiogiai ir Matijošaičių bei L. Skieraus) itin glaudūs santykiai su tuo pačiu A. Abariumi, kuris dabar jau užkopė į gana aukštas (net jei tik Kaliningrado srities mastu) Rusijos valdžios viršūnes, grėsme lyg ir nebelaikomi. Bent jau apie tai kažkodėl niekas nekalba.
Beje, VSD pažymoje ne veltui užsiminta, kad kontrabanda Rusijoje buvo vykdoma su šios šalies saugumo tarnybų žinia ir pritarimu. Todėl šiuo požiūriu būtų verta atkreipti dėmesį ir į paties A. Abariaus biografiją. Mat joje – taip pat iškalbingi pėdsakai.
A. Abarius, kaip ir dabar jau miręs jo brolis Vaidas (taip pat buvęs Kaliningrado srities Dūmos narys, ten buvęs geriau žinomas surusintu Vadimo vardu), iš pradžių baigė Vilniaus VLKSM 50-mečio vardo respublikinę specialiąją internatinę mokyklą. O specialioji ji buvo todėl, kad tai buvo sukarinta „Suvorovo tipo mokymo įstaiga“, kurioje vyko sustiprintos karinių disciplinų studijos ir sportinis parengimas.
Po tokios sukarintos mokyklos abu broliai pasuko tuo pačiu keliu – į Lvivo raudonosios žvaigždės karinę-politinę aukštąją mokyklą. Po studijų, nors Lietuva jau buvo laisva, abu broliai pasirinko karinę tarnybą Kaliningrado srityje. O tuomet abu staiga tapo „verslininkais“. Tokia biografija VSD patvirtinamos informacijos, kad kontrabanda Rusijoje buvo (ir yra, žinoma) susijusi su šios šalies saugumo tarnybomis, bent jau man yra itin iškalbinga.
Iškalbinga ji ir tolesnės brolių Abarių politinės karjeros Rusijoje kontekste. Iškalbinga ir A. Abariaus itin glaudžių ryšių su „Vičiūnai-Rus“ kontekste.
A. Abarių Kaliningrado srityje kai kas bent jau anksčiau vadino vienvaldžiu viso Sovetsko šeimininku, kontroliavusiu tiek politinę miesto, tiek ir viso rajono valdžią. O dabar nuo V. Putino režimo persekiojimo Jungtinėse Valstijose prieglobstį jau radęs opozicinis Kaliningrado srities žurnalistas ir buvęs srities Dūmos narys Igoris Rudnikovas vieną savo rašinių apie brolių Abarių kontroliuojamą Sovetską buvo pavadinęs visiškai nedviprasmiškai: „Sovetskas ir mafija. Kas kontroliuoja pasienio miestą?“.
Ko gero, dabar jau turėtų būti aiškiau, kodėl aptariant Matijošaičių ir L. Skieraus ryšius Rusijoje ir galimas grėsmes nacionaliniam saugumui mažų mažiausiai tenka kelti klausimą, koks iš tiesų yra šių Lietuvos politikų ir verslininkų santykis su Rusijos mafija.
Tačiau A. Abarius, net jei būtent jis iš tiesų būtų buvęs „Vičiūnai-Rus“ bendrovės „stogas“ Kaliningrado srityje, tikrai negalėjo garantuoti tokios Matijošaičių ir L. Skieraus bendrovės sėkmės visoje Rusijoje. O bendrovė, kaip minėta, juk buvo tapusi net Kremliaus bufeto tiekėja.
Tad kas galėjo garantuoti tokią „Vičiūnų“ sėkmę?
Šaltiniai Ukrainoje, kuriems „Vičiūnų“ ryšiai dėl bendrovės veiklos šioje šalyje irgi rūpi, teigia (beje, ir viešai tai skelbė vienas didžiausių Ukrainos „Telegram“ kanalų Insaider.ua), kad Matijošaičių ir L. Skieraus „stogas“ Rusijoje yra ne bet kas, o „V. Putino pinigine“ net vadintas Genadijus Timčenka.
Galima būtų netikėti šia informacija, jei ne kelios detalės. Pirmiausia, net viešai skelbta apie itin glaudų „Vičiūnai-Rus“ bendradarbiavimą su G. Timčenkos žento Glebo Franko valdoma bendrove. Bet dar įdomiau, kad asmeninį dėmesį bendrovei „Vičiūnai-Rus“ jau kurį laiką rodo žmogus, kuris bet kam mažiau besidominčiam Kremliaus mafijos režimu nesukeltų jokių įtarimų – tai Rusijos verslo ombudsmenu oficialiai vadinamas Borisas Titovas.
Tai štai B. Titovas dabar ne tik aktyviai domisi tikru ar tariamu „Vičiūnų“ traukimusi iš Rusijos, apie ką galima įsitikinti iš viešos informacijos. B. Titovas praėjusių metų balandį ėmėsi net viešai ginti „Vičiūnai-Rus“ interesus… puldamas valstybinę Rusijos instituciją – Federalinę veterinarijos ir fitosanitarijos tarnybą („Rosselchoznadzor“).
Jeigu manote, kad toks B. Titovo darbas – ginti verslą, tai siūlau prisiminti, kad Rusijoje toli gražu ne viskas yra taip, kaip skelbia pavadinimas. O B. Titovas nėra joks valstybės tarnautojas, tiesiog vykdantis jam patikėtas užduotis. Tai – milijardierius oligarchas, kuris būtent jau minėtojo G. Timčenkos verslo partneris buvo nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, yra verslo partneris su G. Timčenkos šeima ir dabar.
Ar Rusijos oligarchai tikrai rūpinasi bet kurio kito verslo interesais, jeigu tai nėra susiję su jų pačių interesais?
Bet galima klausti net kitaip: ar visos Rusijos verslo ombudsmenas apskritai asmeniškai užsiimtų „Rosselchoznadzor“ etatų mažinimu kažkokiame Rusijos regione (šiuo atveju Kaliningrado srityje), kuris kenkia konkrečios įmonės (šiuo atveju „Vičiūnai-Rus“) interesams, ypač kai toje srityje veikia vietos verslo ombudsmeno institucija? Ar užsiimtų, jei „Vičiūnai-Rus“ neturėtų kažkokių itin konkrečių ryšių su tuo ombudsmenu ar nebūtų jo globojami?
Tačiau B. Titovas užsiėmė būtent asmeniškai ir tai bent jau man pasako tikrai daug.
Tačiau kalbant apie G. Timčenką ir B. Titovą verta papasakoti daugiau. Mat jie – ne šiaip oligarchai, o tiesiogiai KGB po SSRS žlugimo sukurti oligarchai. Pirmoji jų bendro darbo bendrovė „Jurals“ SSRS žlugimo laikotarpiu buvo įkurta tuomečio SSRS KGB Pirmosios valdybos (užsienio žvalgybos) vadovo Leonido Ščebarščino tiesioginiu nurodymu. Bendrovei vadovavo anksčiau iš Švedijos už šnipinėjimą išsiųstas kadrinis KGB karininkas Andrejus Panikovas, visi kiti akcininkai mažų mažiausiai buvo įtariami ryšiais su KGB.
G. Timčenka pats jau daugybę metų įtariamas ryšiais su KGB, B. Titovas vien pagal biografiją irgi atitinka mažų mažiausiai su KGB sietino asmens apibrėžimą. Mat prieš pereidamas į „Jurals“ jis dirbo sovietinėje įmonėje „Sojuznefteksport“, kuri neabejotinai buvo kuruojama būtent KGB. Beje, ten tuo metu dirbo ir jau minėtas bendrovės „Jurals“ vadovas, kadrinis KGB karininkas A. Panikovas.
Ne mažiau svarbu žinoti, kad G. Timčenkos-B. Titovo oligarchų ašis nuo pat pradžių dėmesį nukreipė būtent į Baltijos jūros regioną.
Pats G. Timčenka iš karto po SSRS žlugimo ėmė įsitvirtinti ir savo įtaką skleisti Suomijoje, kur net gavo pilietybę. Švedas (prisiminkite „Jurals“ vadovo ir kadrinio KGB karininko tarnybos vietą, iš kur jis buvo net išsiųstas) Torbjornas Tornqvistas tapo G. Timčenkos partneriu bendrovėje „Gunvor“.
Taline gyvenęs Sergejus Baraševas buvo bent jau minimas tarp „Gunvor“ steigėjų, o šios bendrovės atstovybė iki šiol veikia Taline. G. Timčenkos ir B. Titovo verslams iš karto po SSRS žlugimo buvo pasirinkti Estijos uostai, o buvę jo verslo partneriai Andrejus Katkovas ir Jevgenijus Malovas investavo į Silamiajės uosto statybą bei tapo jo bendraturčiais.
Latvijos Ventspilio meras Aivaras Lembergas nuo pat pradžių buvo vienos iš „Jurals“ bendrovių akcininkas kartu su G. Timčenka ir B. Titovu. O Latvijos žurnalistai 2017 m. išsiaiškino, kad bendraturčių ir partnerių santykiai jau kitoje ofšorinėje bendrovėje A. Lembergą ir B. Titovą (beje, jis tuo metu jau beveik 5 metus buvo Rusijos verslo ombudsmenas) siejo ne tik po SSRS žlugimo, bet ir tuo metu.
Kodėl visa tai svarbu? Rusijoje įprasta, kad per oligarchus skleidžiama įtaka yra pasidalijama regionais – vieni oligarchai tai daro vienose šalyse ir regionuose, kiti – kitose. Todėl ir ukrainiečių informaciją, kad tikrasis „Vičiūnų“ globėjas visos Rusijos mastu yra būtent G. Timčenkos klanas, būtina vertinti būtent šiame kontekste.
O ar gali būti taip, kad nukreipę savo žvilgsnius ir ryšius į Estiją, Latviją, Suomiją bei Švediją G. Timčenka bei B. Titovas kažkaip „pamiršo“ Lietuvą – spręskite patys. Ypač kai „Vičiūnų“ ryšiai tiek su paties G. Timčenkos žentu, tiek su B. Titovu iš viešos informacijos yra gana aiškūs.
Beje, jei kas nors galvoja, kad G. Timčenka ir jo klanas yra susijęs vien su verslu ar V. Putinu, galiu priminti ne vien Ispanijos prokuroro teiginius apie Rusiją, kaip „mafijos valstybę“. Verta prisiminti ir tai, kad viešai skelbta, jog JAV buvo bent jau pradėjusios tyrimą dėl su G. Timčenka susijusio pinigų plovimo. Tiesa, kuo tyrimas baigėsi, iki šiol neaišku.
Pabaigai priminsiu, kad dar 2017 m. rašydamas apie V. Matijošaičio keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui minėjau ir jo verslo bent jau netiesioginį ryšį (per asociaciją „Rybnyj sojuz“, kuriai tuomet priklausė ir iki šiol priklauso „Vičiūnai-Rus“) su Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, o kartu ir GRU atsargos karininku Aleksejumi Čepa.
Pats A. Čepa buvo už ginklų prekybą teisto Arkadijaus Gaidamako partneris. Kai kas teigia, kad A. Čepa buvo susijęs ir su dar garsesniu ginklų prekeiviu Viktoru Butu.
Bet to kartoti jau nebeverta.
Žinant visą aukščiau pateiktą informaciją, geriausia būtų, kad apie savo santykį su Rusijos mafija ir KGB / FSB papasakotų patys Matijošaičiai ir L. Skierus.
Žinant šią informaciją, tikrai norėtųsi išgirsti ir V. Matijošaičio viešą komentarą į tais pačiais 2017 m. po minėto mano straipsnio apie su Kauno meru susijusias grėsmes nacionaliniam saugumui paskelbtus tuometės Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės Rasos Juknevičienės teiginius: „Šiaip įrodymų neįmanoma rasti be KGB archyvų Rusijoje išviešinimo, tačiau, mano kukliais analitiniais vertinimais, V. Matijošaičio verslo pradžia 1991 m. rugsėjį (tada jis išėjo iš policijos Kaune) gali būti susijusi su KGB pinigais. Mat jis buvo Požėlos rajono milicijos viršininko pavaduotojas. Tai pareigybė tiesioginiam bendravimui su KGB. Jis buvo atsakingas iš esmės už politiką – visi neformalai, jaunimas, Sąjūdis ir t. t. Čia iki Nepriklausomybės.“
Nors visur ieškojau, nei tada, nei dabar jokios V. Matijošaičio reakcijos į tai neradau. Todėl ir dabar belieka tikėtis, kad Matijošaičiai ir L.Skierus pagaliau patys paaiškins savo santykį tiek su Rusijos mafija, tiek ir su KGB / FSB / GRU bei žmonėmis, susijusiais su šiomis SSRS ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Kitaip išvadas mums teks darytis patiems. O informacija pamąstymui, kurią čia pateikiau, manau, tikrai atitinka visuomenės poreikį žinoti.
