Sankcijos Rusijai šį kartą tikrai veikia! Regis, galima būtų tik pasidžiaugti, jeigu nebūtų grėsmės, kad sankcijų poveikį sąmoningai ar nesąmoningai Kremliui gali padėti apeiti... Lietuva. Manote, kad nusišneku? Bene griežčiausiai tarp visų Vakarų partnerių už sankcijas pasisakanti Lietuva negali padėti apeiti tų sankcijų?
Ne, aš tikrai rimtai. Lietuva ne tik gali, bet ir jau padėjo išvengti sankcijų poveikio nuo pat įkūrimo iki šių metų kovo pabaigos (taigi, ir visą mėnesį nuo karo Ukrainoje pradžios) didžiausio Rusijos banko „Sberbank“ (jam sankcijos jau taikomos) valdomai bendrovei „SberGames“ vadovavusiai Alisai Čiumačenko.
Ši V. Putino režimo verslininkė – jau seniai laukiama viešnia Lietuvoje. Maža to, dabar ji ne tik nuo sankcijų sukeltų nepatogumų be jokių kliūčių galėjo pasprukti iš Maskvos į Vilnių. Ji viešai skelbia galinti padėti į Lietuvą persikelti ne tik sankcijų nepatogumų pajutusiems rusams, bet net visoms šalies agresorės bendrovėms.
Kai į tokią Vilniuje įsikūrusią Rusijos IT sektoriaus atstovę, kuri nenori net žodžiu viešai užsiminti apie V. Putino sukeltą karą Ukrainoje, visuomenininkas Olegas Šurajevas atkreipė dėmesį savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, Lietuvoje prasidėjo keisti dalykai.
Oficialiai į šią, bent jau mano manymu, tikrai skandalingą informaciją niekas net nesureagavo.
Tačiau net du ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės padėjėjai visą dieną tame pat „Facebook“ tinkle kone per galvą vertėsi bandydami įrodyti, kad jų ministrė čia „ne prie ko“ – esą leidimą gyventi Lietuvoje A. Čiumačenko yra gavusi jau seniai, jos atvykimas į Vilnių niekaip nesusijęs su A. Armonaitės dar neseniai propaguota (tiesa, dėl visuomenės spaudimo jos buvo atsisakyta) Rusijos ir Baltarusijos IT sferos atstovų masinio persikėlimo į Lietuvą programa.
Taip, taip – patarėjams svarbiausia buvo ne įvertinti grėsmes, ne paskelbti, kaip bus sprendžiama problema, o tiesiog įrodyti, kad ministrė čia „ne prie ko“. Ir iš viso neva neaišku, dėl ko keliamas triukšmas.
Bet problema yra. Ir tikrai didelė. Todėl net ne triukšmą kelti, o skambinti pavojaus varpais tiesiog būtina. Nes Lietuva tikrai bent jau teoriškai gali padėti ne tik sankcijų poveikio išvengti pačiai A. Čiumačenko, bet ir pagelbėti sankcijas apeiti „Sberbank“ dukterinei bendrovei.
Netrukus paaiškinsiu, kaip ir kodėl. Bet kol kas reikia pripažinti, kad formaliai bent jau dėl vieno dalyko A. Armonaitės patarėjai teisūs – dabartinė ekonomikos ir inovacijų ministrė tiesiogiai, ko gero, tikrai nėra atsakinga už tai, kad Lietuva svetingai priglaudė dar neseniai ne bet kam, o „Sberbank“ (šis bankas gali būti pagrįstai laikomas visos KGB pagrindu sukurtos mafijos valstybės simboliu) milijonus krauti bandžiusią verslininkę A. Čiumačenko.
Apie kiek kitokią ministrės atsakomybę – šio komentaro pabaigoje. Bet pirmiausia verta priminti, kas ir kokiomis aplinkybėmis į Lietuvą atvedė A. Čiumačenko.
Taigi, buvo 2014 metai – vos keli mėnesiai po Krymo aneksijos, o Kremliaus pradėtas karas Donbase dar tik įsibėgėjo. Lietuva ir tada bene griežčiausiai iš visų reikalavo sankcijų Rusijai. Bet tuometės Ūkio ministerijos (ministras buvo socialdemokratas Evaldas Gustas) valdoma investicijų skatinimo agentūra „Investuok Lietuvoje“ rūpinosi A. Čiumačenko Maskvoje įkurtos bendrovės „Game Insight“ perkėlimu į Lietuvą.
Rūpinosi taip, kad „Investuok Lietuvoje“ oficialiame tinklalapyje „Game Insight“ atvedimas į Lietuvą iki šiol priskiriamas prie šios investicijų skatinimo agentūros sėkmės istorijų.
Tiesa, A. Čiumačenko iš „Game Insight“, kaip pati sako, dėl asmeninių priežasčių (galima spėti, kad dėl skyrybų su šią bendrovę ir dabar valdančiu buvusiu jos vyru Igoriu Macaniuku, bet apie jį vėliau) jau senokai pasitraukė.
Tačiau ji Lietuvoje spėjo įkurti kitą bendrovę – „Gosu data lab“, kuriai iki šiol vadovauja. Kai jos tiesioginių paslaugų Maskvoje kuriant „SberGames“ vėl prireikė V. Putino režimui, A. Čiumačenko pardavė „Gosu data lab“ (tiesa, atrodo, kad tik šios bendrovės rusišką padalinį) tam pačiam „Sberbank“.
Bet įdomiausia ne tai – įdomiausia, kad dabar „SberGames“ vietoj A. Čiumačenko vadovauja „Gosu data lab“ kartu su ja Vilniuje įkūręs Aleksandras Michejevas. Tiek A. Michejevas, tiek ir A. Čiumačenko dabar yra, nors ir smulkūs, „SberGames“ akcininkai.
A. Michejevas bent jau savo „Linkedin“ paskyroje iki šiol skelbia tik tai, kad yra „Gosu data lab“ Lietuvoje vykdomasis direktorius arba viceprezidentas (COO). Tuo tarpu A. Čiumačenko, nors ir pasitraukė iš „SberGames“ vadovų, toliau tęsia darbą (!) su bendrovės projektais… Bent jau taip teigė pati „SberGames“.
Štai tokiu „Sberbank“ kontroliuojamu iš Maskvos Lietuvą savo čiuptuvais apraizgiusiu „aštuonkoju“ virto dar po Krymo aneksijos pradėti bandymai „pritraukti protus iš Rusijos“ ir „Investuok Lietuvoje“ tariama „sėkmės istorija“, kai į Lietuvą buvo atvesta A. Čiumačenko.
Gal dabar aiškiau, kodėl nuo pat A. Armonaitės idėjos priimti Lietuvoje dabar iš Rusijos bėgančias IT bendroves ir jų darbuotojus paskelbimo aš tokius ketinimus vadinau tikrai rimta grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui?
Gal dabar aiškiau ir kodėl tikrai itin rimtai reikia vertinti ir viešus A. Čiumačenko pareiškimus, kad ji gali padėti į Lietuvą persikelti net ne paskiriems asmenims iš Rusijos, bet visoms bendrovėms?
Žodžiu, V. Putino režimo verslininkams Lietuva yra tiesiog patogi šalis tiems „aštuonkojams“ iš Maskvos į Vilnių savo čiuptuvus tiesti.
Bet dar tikriausiai vis tiek neaišku, kodėl bent jau teoriškai A. Čiumačenko persikėlimas į Lietuvą gali būti šio komentaro pradžioje minėto „SberGames“ bandymo apeiti sankcijas dalimi.
Tad pradėkime nuo pradžių. Nors didžiausio Rusijos banko „Sberbank“ dukterinė bendrovė „SberGames“ bent jau kol kas tiesiogiai nėra sankcionuojamųjų sąraše, praėjusį penktadienį pačios Rusijos dienraštis „Komersant“ pranešė, kad „Sberbank“ gali nuspręsti uždaryti šį projektą, į kurį, beje, dar prieš metus buvo ketinama investuoti (ir čia – tik pradžioje) net 100 mln. JAV dolerių. Taip pasielgti esą gali tekti dėl to, kad bendrovė savo žaidimų negalės platinti per „Google Play“ ir „App Store“.
Tačiau uždaryti gali ir netekti. Papasakosiu, kaip tai viešai aiškina patys rusai. Pasak jų ekspertų, dabar „SberGames“ lieka dvi galimybės – arba paslėpti savo ryšį su „Sberbank“, arba iš tiesų uždaryti šį padalinį ir nutraukti veiklą.
Pasitelkiamas net pavyzdys – bendrovė VK (ta pati, kuri valdo rusišką socialinį tinklą „Vkontakte“) ir jos žaidimų padalinys „My.Games“. VK neseniai įkūrė vidaus rinkai skirtą „VK Play“, o su „My.Games“, kaip manoma, bandys slėpti ryšį kokio nors formalaus pardavimo (išlaikant visą kontrolę) būdu.
O dabar pagalvokit, ar gali būti geresni kandidatai „SberGames“ ryšiui su „Sberbank“ nuslėpti nei formalus „SberGames“ perdavimas Vilniuje lyg niekur nieko prieglobstį radusios A. Čiumačenko ir čia pat netrukus atsidurti galinčio A. Michejevo formaliai ar neformaliai valdomoms verslo struktūroms? Juk A. Čiumačenko, priminsiu, netgi dabar dirba su „SberGames“ projektais iš Vilniaus.
Tačiau net jei ir nėra tokio plano, manau, kad gana akivaizdu, jog toks iš Maskvos į Vilnių savo čiuptuvus nutiesęs „Sberbank“ kontroliuojamas „aštuonkojis“ kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Kokią grėsmę gali kelti žaidimų bendrovės?
Tikrai gali. Gali tiek patys žaidimai, tiek bendrovės, bet tam paaiškinti, ko gero, reiktų atskiro rašinio. Todėl šį kartą apsiribokime kitomis grėsmėmis.
Net jei nekalbėsime konkrečiai apie „Sberbank“, kaip Rusijos specialiųjų tarnybų ir mafijos sukurto režimo simbolį, ir jo keliamas grėsmes, vis tiek teks kalbėti apie Rusijos specialiųjų tarnybų kontrolę visam IT sektoriui.
Teoriškai kalbėti neužtenka? Norit konkrečių pavyzdžių? Prašau – net mūsų aptariamoje „SberGames“ nė kiek nesislėpdamas dirba toks Michailas Ščerbakovas – Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) akademijos auklėtinis (beje, turintis teisės, o ne IT diplomą), po studijų dirbęs tiesiogiai FSB, bet paskui staiga kažkaip atsidūręs „Microsoft“ Rusijos padalinyje, o tada jau „SberGames“.
O kas jį į tą „SberGames“ priėmė ar net pakvietė? Teisingai – A. Čiumačenko.
Bet, aišku, ir toliau galima manyti, kad nei A. Čiumačenko, nei ta žaidimų verslo, kaip Rusijos IT sektoriaus dalies, sritis su FSB niekaip nesusijusios…
Beje, visą šią informaciją surinkau tik iš viešų šaltinių. Taigi, remiuosi net ne vien savo žiniomis apie režimą, bet paprasčiausia vieša, todėl visiems prieinama informacija.
Bet palikime trumpam nuošalyje A. Čiumačenko ir A. Michejevą, kad pažvelgtume į iki šiol „Investuok Lietuvoje“ sėkmės istorija laikomos „Games Insight“ savininką I. Macaniuką. Mat šį jau galima laikyti pagal Rusijos mastus bent jau mini oligarchu. Tiesa, ne iš naftos, dujų ar kitų gamtinių išteklių prekybos srities, o iš finansų sektoriaus.
Oficialiai jis – investuotojas, Rusijos finansų sektoriaus investuotojas, turintis net savo įkurtą fondą. O kiek būna švarūs Rusijos pinigai, spręskite patys. Aš tik galiu papasakoti, kad kitas panašus į I. Macaniuką investuotojas, taip pat Rusijos finansų sektoriaus atstovas ir net paties I. Macaniuko asmeninis draugas bei verslo partneris Igoris Riabenkis, kaip dar 2016 metais išsiaiškino žurnalas „Forbes“, valdo jau tikrų oligarchų, tarp jų ir Romano Abramovičiaus, pinigus.
O dabar prašau paaiškinkit, kuo Lietuva, sprendžiant vien iš šių pavyzdžių, skyrėsi ir skiriasi nuo kokio nors Londono, kuris dėl to, kad kaip magnetas traukė nešvarius Rusijos pinigus, buvo net imtas vadinti „Londongradu“?
To paties, R. Abramovičiaus, kuriam dėl sankcijų Jungtinėje Karalystėje teko net futbolo klubą „Chelsea“ parduoti, o jis pats nuolat net viešai kaltinamas įvairiomis aferomis – taip pat ir pinigų plovimu.
Remdamasis vieša informacija, šiek tiek papasakosiu apie I. Macaniuko verslo užuomazgas ir pinigų kilmę devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje.
I. Macaniukas turėjo būti jūreivis Murmanske – mokslus tokius ten baigė. Bet ėmė verstis automobilių, jų dalių importu iš užsienio ir prekyba.
Kiek toks jūreivio verslas galėjo būti nepriklausomas nuo tuo metu Rusijoje, o ypač tokiame uoste kaip Murmanskas siautėjusių nusikalstamų grupuočių, spręskite patys.
Bet abejonių dėl to nepriklausomumo kilo net Rusijos žiniaskaidai. Todėl I. Macaniuko kartą paklausė, kokie santykiai su tais banditais buvo jo verslo pradžioje.
„Miestas mūsų gi mažas, aš ten gimiau, todėl jis buvo „banditas“ ir mano kaimynas. Buvo įprasta derėtis – ir derėjomės”, – ne per daug slėpė kriminalinę verslo praeitį I. Macaniukas.
Tiesa, kas, ko gero, padėjo I. Macaniukui taip sėkmingai „derėtis“ su banditais, sužinoti jau galime iš biografinės knygos apie jį, pavadintos „Verslas iš nieko. Arba kaip sukurti interneto bendrovę ir neišeiti iš proto“.
Verslas, kaip dabar jau, ko gero, suprantame, buvo net labai ne iš nieko, bet svarbu, jog knygoje I. Macaniukas pats prisipažįsta, kad verslą sukūrė ne vien su broliu, bet ir su dar vienu „kaimynu“ – buvusiu milicijos kapitonu.
Nežinau, kaip jūs, bet aš čia įžvelgiu klasikinį „mafijos valstybės“ verslo pradžios modelį, kai sėkmę ir saugumą garantavo Rusijos specialiųjų tarnybų ir banditų „aljansas“.
Bet I. Macaniukas atvirauja ir daugiau. Pavyzdžiui, apie tai, kas Rusijoje paprastai vadinama „reiderine“ schema – kai tiesiog „perėmė“ vieną bendrovę, o į „perėmimą“ investavęs 110 tūkst. dolerių ją iš karto po „perėmimo“ jau galėjo parduoti už 700 tūkstančių. Tiesa, pats pripažįsta, kad visų 700 tūkst. jis negavo – „teko pasidalinti“.
O žinote su kuo tokiais būdais milijonus jau uždirbęs I. Macaniukas pradėjo savo interneto žaidimų verslą? Su tokiu Rusijos popmuzikos „princu“, grupės, iškalbingu pavadinimu „Ruki v verch“ („Rankas aukštyn“), lyderiu Sergejumi Žukovu, kuris net neslepia, kad pirmus pinigus iš muzikos uždirbo… koncertuodamas kriminalinių autoritetų susitikimuose. Vėliau S. Žukovas buvo patekęs net į Rusijos teisėsaugos akiratį dėl su juo susijusios bendrovės aferų.
Na, S. Žukovas, žinoma, tikrai ne „mafijos bosu“ tituluotas, dabar jau miręs Josifas Kobzonas, bet irgi toks įdomus personažas. Beje, Latvija jam, kaip neseniai Maskvoje vykusio grandiozinio koncerto Krymo aneksijai paminėti aktyviam dalyviui, bent jau svarstė uždrausti įvažiuoti į šalį.
Užtat Lietuva jo buvusio verslo partnerio I. Macaniuko laukia išskėstomis rankomis. Dabar garbaus finansinio investuotojo mundurą viešai demonstruojantis Rusijos verslininkas Lietuvoje laukiamas ne vien dėl „Investuok Lietuvoje“ iki šiol skelbiamos „sėkmės istorijos“ atvedant į Lietuvą „Games Insight“, o su ja ir ištikimą Kremliaus talkininkę A. Čiumačenko.
Pats I. Macaniukas Vilniuje kartu su sostinės savivaldybe bei buvusiu „MG Baltic“ partneriu Dariumi Žakaičiu įkūrė ir „Vilnius Tech Park“ – dar vieną „sėkmės istoriją“, kuria didžiuojasi net Vilniaus savivaldybė.
Kai „Vilnius Tech Park“ buvo kuriamas (o tai irgi buvo po Krymo aneksijos) kažkas nedrąsiai vis dėlto suabejojo, ar tikrai reikia džiaugtis tokiomis Rusijos investicijomis. Bet tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas lyg kirviu nukirto nematantis problemų, jog į parką investuoja Rusijos piliečiai.
O dabar prašau paaiškinkit, kuo Lietuva, sprendžiant vien iš šių pavyzdžių, skyrėsi ir skiriasi nuo kokio nors Londono, kuris dėl to, kad kaip magnetas traukė nešvarius Rusijos pinigus, buvo net imtas vadinti „Londongradu“?
Tuo, kad tiesiog ta Lietuvos ir Vilniaus trauka nešvariems Rusijos pinigams ir V. Putino režimo veikėjams buvo ir yra mažesnė negu Londono?
Nes politinė valia ir net troškimas tuos rusiškus pinigus pritraukti, juos atvežančius veikėjus priglausti – Lietuvoje kažin ar mažesnė.
Nesutinkate? Juk tokių ir panašių pavyzdžių – nors vežimu vežk. Galite prisiminti, kad ir dar vieną naujesnį žurnalistinių tyrimų centro „Siena“ atskleistą istoriją, kaip Lietuvoje įsikūrė buvęs Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas, generolas Vladimiras Kozlovas, dabar einantis itin aukštas pareigas oligarcho Aleksejaus Mordašovo verslo struktūrose.
Ar ministrė A. Armonaitė inicijavo kokius nors sisteminius pakeitimus, iki šiol buvusios veiklos peržiūrą, klaidų taisymą? Juk tai – jos tiesioginė atsakomybė.
Kaip atskleidė „Siena“, jis dar ir tam tikrais ryšiais su Seimo nario Jono Pinskaus bei Širvintų merės Živilės Pinskuvienės šeima buvo susijęs. Ir ką – ar kam nors, išskyrus žurnalistus ir dar Seimo narį Matą Maldeikį, kuris vis dėlto dėl tokių įtartinų kolegos Seime ryšių kreipėsi į VSD, tai iš tiesų rūpi?
Ar kas nors keičiasi Lietuvoje dabar – po šio karo Ukrainoje pradžios? Gal valstybė susirūpino, kiek nešvarių Rusijos pinigų investuota Lietuvoje ir kiek į kairę ir į dešinę pridalinta leidimų gyventi visokiems Rusijos ir Baltarusijos režimų atstovams?
Gal pradėjo kaip nors demonstruoti, kad V. Putino režimo talkininkai ir jų nešvarūs pinigai Lietuvoje ne tik daugiau nėra laukiami, bet ir svetingumas bus atšauktas jau esantiems?
Girdėjote ką nors apie tai? Bent jau aš girdėjau tik apie ministrės A. Armonaitės planus prisikviesti į Lietuvą naujų „investuotojų“ iš Rusijos ir Baltarusijos.
Tiesa, oficialiai tai vadinta „talentų pritraukimo programa“ ar kažkaip panašiai. Bet kuo iš tikrųjų galėjo virsti ši programa, jei nebūtų atšaukta dėl visuomenės pasipriešinimo, visiems turėtų akivaizdžiai parodyti A. Čiumačenko ir A. Michejevo sukurtas bei „Sberbank“ valdomas iš Maskvos į Vilnių nusidriekęs „aštuonkojis“. Arba mano tiesiog priminta (ji juk – vieša, todėl ją tikrai galėjo žinoti visi tą I. Macaniuką į Lietuvą kvietę ir jam čia investuoti leidę) „garbaus investuotojo“ I. Macaniuko pinigų kilmės istorija.
Tai, kad tiek politikų, tiek ir valdininkų mąstymas Lietuvoje iš esmės nesikeičia, patvirtina ir neseniai paaiškėjęs faktas, jog jau minėta „Investuok Lietuvoje“ pernai (!) į Lietuvą atvedė (turbūt turėjo būti dar viena „sėkmės istorija“?) Baltarusijos įmonę, kuri tiesiogiai dirba su Rusijos karo pramone.
O gal nuo tada, kai neseniai LRT.lt žurnalistai į viešumą iškėlė šį faktą, kažkas pasikeitė?
Ar ministrė A. Armonaitė inicijavo kokius nors sisteminius pakeitimus, iki šiol buvusios veiklos peržiūrą, klaidų taisymą? Juk tai – jos tiesioginė atsakomybė.
Gal A. Armonaitė kaip nors, išskyrus patarėjų bandymus išaiškinti, kad ji „ne prie ko“, kaip nors bent sureagavo į A. Čiumačenko atsiradimo Lietuvoje istoriją?
Gal vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė ėmėsi inicijuoti Lietuvoje išduotų leidimų gyventi Rusijos ir Baltarusijos piliečiams nuodugnią peržiūrą? Juk tai – jos atsakomybė.
Aš girdėjau tik tai, kad A. Bilotaitė buvo parengusi įsakymą dėl vizų išdavimo pagal A. Armonaitės planus į Lietuvą turėjusiems persikelti Rusijos ir Baltarusijos gyventojams bei jų šeimos nariams. Ir negirdėjau, kad toks įsakymas būtų buvęs atšauktas, nors A. Armonaitės sugalvota programa bent jau viešai buvo atšaukta.
Bet mums, žinoma, ir toliau aiškins, kad iš Rusijos bei Baltarusijos dabar bėgančių veikėjų protas ir pinigai bus labai naudingi Lietuvos ekonomikai (tarsi ne tas pats argumentas Londoną pavertė „Londongradu“), todėl esą turėtume atskirti režimą nuo žmonių.
Bus prigalvota dar daugybė kitų argumentų. Pavyzdžiui, A. Čiumačenko atveju jau net dabar naudojamas argumentas, kad ši V. Putino režimo verslininkė esą yra „lietuvių kilmės“. Esą dėl to vos ne kitaip turėtume ir ją pačią vertinti.
Tik kai jums kas nors tai aiškins, žinokite, kad pati A. Čiumačenko yra viešai pareiškusi, kad ta jos tėvo (dar kitame interviu teigė, kad tėvo iš esmės net nepažinojo) lietuviška kilmė buvo tik „bonusų sąrašo pabaigoje“, kai rinkosi kur perkelti veiklą. O svarbiausia jai – kaina, geografinis artumas šalia Rusijos ir panašūs dalykai.
Žodžiu, V. Putino režimo verslininkams Lietuva yra tiesiog patogi šalis tiems „aštuonkojams“ iš Maskvos į Vilnių savo čiuptuvus tiesti.
O mums teks nuspręsti, ar norime, kad ir toliau būtų patogi. Kitaip tariant, ar norime Lietuvoje „Londongrado“, o su juo ir pačių įvairiausių sankcijų apėjimo schemų bei kitos neskaidrios ir net nelegalios veiklos.
Jei dar paprasčiau, ar norime, kad ta Rusijos mafija ne tik Lietuvoje jaustųsi kaip namuose, bet ir pačią Lietuvą toliau stengtųsi paversti panašia į Rusiją.
