Kaip gali išlikti valstybė, kuri nuolat sau meluoja, o pagrindinės santykių formos yra korupcija, vidinis teroras, karas ir visuotinė propaganda? Sakysite, Šiaurės Korėja yra stabili melo šalis. Tačiau Šiaurės Korėja nekariauja, neturi oligarchų ir neapvagia savo kariuomenės, nors ir yra korumpuota, uždara, autoritarinė, nomenklatūrinė valstybė.
Karas ir nuolatinė ekspansija, noras būti globaliniu pasaulio poliu, agresyvi energetinė politika atskiria Rusiją ir nuo Šiaurės Korėjos, ir nuo Irano. Todėl ir išvados dėl žodžio laisvės užgniaužimo, viešumos (gorbačioviškos „glasnost“) panaikinimo ir melo yra kitos.
Valstybės sprendimų iracionalumas auga, kai visi vienas kitam meluoja, trūksta tikslios statistikos, mokslinių tyrimų ir viešos diskusijos apie pasiektus rezultatus, nėra kritikos ir racionalių pasiūlymų. Įrodymas: Putinui, o veikiausiai ir visam jo generaliniam štabui, meluota, kad Ukraina nesigins ir kad karas baigsis per tris dienas, meluota apie Rusijos kariuomenės techninę parengtį. Tai ne šiaip sau apsirikimas, o valstybės institucijų būklės diagnozė.
Rusijoje meluojama visais pagrindiniais klausimais net ne specialiai: tiesiog informacija visą laiką pagražinama nuo paprasto darbuotojo iki ministro, ir tai yra sistema. Atitinkamai Rusijoje mokslas, viešosios ir net uždaros tyrimų ir analizės institucijos prarado funkcinį vaidmenį: kam mokslas, jei pakanka pramanų? Sunku įsivaizduoti net Stalino laikais, kai klestėjo žiaurus totalitarizmas, kad į frontą kas siųstų šaudmenų dėžes su smėliu ar iš tankų būtų pavogtos aliuminės sėdynės.
Tačiau Rusijoje draudžiama viešai kritikuoti esamą netvarką ir vagystes, kad nebūtų diskredituojama visa sistema. Draudžiama skelbti demografinius, pajamų, nusikalstamumo, technologijų raidos ir kitus duomenis, jie skiriasi nuo ministrų paskelbtų duomenų. Štai kodėl Rusijos žmonės apie žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius ar ekonominius nuostolius gali sužinoti tik iš užsienio ir tik jei sugeba apeiti interneto blokavimą.
Sekantiems Rusijos karo propagandą, gali susidaryti įspūdis, esą Rusijos karo ir valstybės mašina neblogai veikia: mobilizuoja kareivius, vykdo lėtą ir saugų puolimą, smunka dolerio ir auga rublio vertė, sugebama parduoti daug naftos bei dujų ir, esant labai aukštoms kainoms, gerai uždirbama, bankai veikia, parduotuvėse užtenka maisto ir drabužių, vyksta koncertai ir sporto renginiai. Todėl patikėti melo valstybe lengva, kol nepakliūvi į šios mašinos mėsmalę.
Tačiau gausu nerimo ženklų, kai kurie simptomai labai blogi, ir į tai nurodė analitikai šių metų Davoso ekonominiame forume, tarp jų ir Henry Kissingeris, simpatizuojantis Putinui. Jie daro prielaidą, kad po trijų ar keturių mėnesių prasidės Rusijos valstybės destrukcija, jei tik nebus nutraukti karo veiksmai. Šias išvadas tarptautiniai analitikai daro remdamiesi dviem prielaidomis: karo eiga ir sankcijomis, neanalizuodami komunikacinės disfunkcijos Rusijos viduje, kai niekas, net saugumas ar centrinis bankas, nežino tikrosios valstybės būklės.
Sunku įsivaizduoti net Stalino laikais, kai klestėjo žiaurus totalitarizmas, kad į frontą kas siųstų šaudmenų dėžes su smėliu ar iš tankų būtų pavogtos aliuminės sėdynės.
Kiekviena žinyba mato tik tam tikrą jai prieinamą statistiką, kurią pagražina ir priderina prie propagandinių teiginių. Tokiu atveju adekvati valstybės ir visuomenės būklės refleksija tampa neįmanoma ir veikiama gaisrų gesinimo principu. Taip valstybė galėtų funkcionuoti, jei būtų laisva rinka arba jei nebūtų pradėtas platus karas. O dabar gaisrų gesinimo praktikos nebepakanka, nes išteklių mažėja gerokai greičiau, nei jie kaupiami.
Visa, kas šiandien vienija šią valstybę, yra televizijos propaganda. Viešai žinomas tik melas, patikimų viešų sociologinių ar ekonominių šaltinių nėra, todėl nėra pagrindo ką nors racionaliai teigti ar neigti. Pavyzdžiui, kokia šiandien Rusijos valstybinės, viso aparato, korupcijos būklė? Kiek smarkiai per karą vagiama iš kariuomenės? Klausimai nėra paprasti.
Jau šiandien pasigirsta apgautų žuvusių kariškių šeimų balsai. Pažadėta už žuvusį karį aštuoni milijonai rublių, o už sužeistą – trys milijonai. Tačiau už dingusius be žinios (sudegė tankuose, lavonai liko ukrainiečių pajėgų pusėje) ar prapuolusius „ne per karinę operaciją“ (taip kalbama apie žuvusią raketinio kreiserio „Maskva“ įgulą) nemokama iš viso. Nemokama ir šauktiniams, ir prievarta mobilizuotiems Donecko ir Luhansko gyventojams – separatistams, ir Kadyrovo kariaunos šeimoms, nors Kadyrovo šeimai atseikėjama keliskart daugiau.
Galiausiai, ką ir kaip klasifikuoti, paliekama karinių batalionų ir pulkų vadovybės nuožiūrai: kam milijonai, o kam skylė nuo riestainio. Čia klesti melas ir korupcija, prekyba mirusiomis „kontraktininkų“ sielomis. Rusija moka už pamuštus ukrainiečių tankus ir numuštus lėktuvus, todėl ataskaitose kasdien pranešama apie dešimtis sudaužytų Ukrainos lėktuvų ir tankų, o kai prašoma įrodyti, fotografuojami savi sudaužyti tankai ir tvirtinama, kad jie ukrainiečių, o pinigus pasidalija pulko vadovybė. Ir taip visur: vagiama eksportuojama nafta ir dujos, tiesiami niekur nevedantys keliai ir vamzdynai, gaminami prastos kokybės įrenginiai, įstatant kuo pigesnes, nefunkcionalias detales.
Rusijos propaganda ir karinis režimas smarkiai suvaržo šiuolaikinius sociologinius, psichologinius, antropologinius tyrimus, riboja laisvą politologinę, filosofinę, literatūros ir meno kritiką, istorijos analizę ir juos pakeičia religine ir paraistorine mistika. Universitetų tyrinėtojams patariama užsiimti siauromis ir su ideologija bei šiuolaikiniu Rusijos gyvenimu nesusijusiomis temomis arba rašyti taip, kaip liepia putiniška propaganda. Socialiniai ir humanitariniai mokslai paversti autoritarinės, nacionalistinės propagandos ir labai neaiškios ideologijos tarnais.
Nepriklausomi mokslininkai arba jau emigravo, arba buvo atleisti iš darbo, arba prigąsdinti taip, kad dėsto tik nekaltas abstrakčias teorijas, bijodami bent kiek prisiliesti prie dabarties, nes... dalis studentų įrašinėja paskaitas, šantažuoja ir skundžia. Mokslininkų viešoji nuomonė ir kritiniai patarimai apie visuomenės, jos ekonomikos, socialinių grupių, kultūros raidą tapo ne tik nereikalingi, bet ir baustini. Viskam vadovauti ėmėsi televizijos propagandistai, kurie gali sau leisti žeminti visus, išskyrus saugumo tarnybas ir Kremliaus viršūnes.
Viešai niekinami gubernatoriai, deputatai, ministrai, jei tik neatitinka agresyvaus karo poreikių ir jei nešlovina vis geresnio gyvenimo. Tai gali paskatinti regionų gubernatorių ir jų komandų separatizmą, jei susvyruos Kremliaus valdžia. Tokio propagandistų siautėjimo nebuvo nei hitlerinėje Vokietijoje, nei Stalino Sovietų Sąjungoje. Rusijos hierarchija dabar atrodo taip: Putinas, saugumo (FSB) grietinėlė ir propagandistai. Žemiau yra visi kiti, net kariuomenė ir generolai. Jų vienintelė paskirtis yra kautis ir žūti, todėl kariuomenėje klesti išsisukinėjimas ir naudingų idiotų patriotų paieška.
Tokio propagandistų siautėjimo nebuvo nei hitlerinėje Vokietijoje, nei Stalino Sovietų Sąjungoje. Rusijos hierarchija dabar atrodo taip: Putinas, saugumo (FSB) grietinėlė ir propagandistai.
Todėl galime teigti, kad Rusija funkciškai pradeda irti, ir šis irimas iš esmės skiriasi nuo Gorbačiovo laikų perestroikos. Gorbačiovo valdymo laikotarpiu, prasidėjus infliacijai ir visų ekonominių ryšių, tiekimo grandinių trūkinėjimui, technologiniam kolapsui, mokslas ir spauda, jų sąveika buvo išlaisvinama. Didėjant valstybės disfunkcijai, visuomenė, spauda, mokslininkai pradėjo atvirą ir plačią diskusiją apie kylančias problemas ir būtinas radikalias reformas.
Per ekonominį nuosmukį užgimė laisva sociologija, ekonomikos mokslai, demografiniai ir etnografiniai tyrinėjimai, plačiai pasklido laisva socialinė ir politinė kritika. Nieko panašaus šiuolaikinėje Rusijoje nėra: ne atsiveriama kaip Gorbačiovo laikais pasauliui, o viskas uždaroma, informacija ir analizė tampa nebepasiekiama. Racionali vieša komunikacija skatina greitą visuomenės racionalumo lygio didėjimą ir piliečiai randa būdus, susitaria, kaip įveikti krizę.
Todėl galime teigti, kad Rusija funkciškai pradeda irti, ir šis irimas iš esmės skiriasi nuo Gorbačiovo laikų perestroikos.
O Putino Rusija elgiasi priešingai: draudžiama kalbėti apie krizę ir susitarti dėl jos įveikimo būdų. Griūvant Sovietų Sąjungai, psichologai pradėjo tirti Afganistano sindromą: kaip elgiasi taikioje pilietinėje visuomenėje traumuoti, agresyvūs Afganistano kariai, svarstyta, kokią psichologinę ar socialinę pagalbą jiems suteikti. Kitas reikalas, kad tam skirta labai mažai lėšų. O dabar grįžtantys iš karo žudikai paliekami sau – kaip nori, taip toliau tegul ir gyvena. 1990 ir vėlesnių metų patirtis sako, kad jie labai greitai pradės burti ginkluotas gaujas ir sieks valdyti miestų rajonus, įvedinės tvarką, baus, prievartaus, vogs, žudys. Ir ši pokarinės destrukcijos banga neišvengiamai tęsis mažiausiai dešimtmetį (pagal analogiją 1990–2000 metais).
Kuo tai baigsis? Tam, kad Rusija kaip valstybė atsigautų, būtina žymiai padidinti valstybės institucijų funkcionalumą, suvaldyti iš fronto grįžusius žudikus, įgalinti mokslinius tyrimus ir atvirą komunikaciją. Tačiau šiandien nėra nė užuominos apie galimus valstybės suderinimo mechanizmus, todėl yra didžiulė grėsmė, kad didės nusikalstamas chaosas, paskatinsiantis regionų separatizmą, iš pradžių tik ekonominį, o vėliau ir politinį. Kaip pasaulis bandys suvaldyti šį chaosą, kol kas neaišku, nėra jokio viešo plano.
