„Eurovizija 2022“ nuplėšė politinės nekaltybės šydą nuo populiaraus konkurso veido, kad ir kaip jo rengėjai bandė.
Negali priversti muzikos vartotojų būti apolitiškų, atimti iš jų pilietiškumo jausmo. Meno ir politikos santykis visados yra prieštaringas. Ideologinė ir propagandinė muzika dažniausiai būna labai prasta. Gera ji būna tada, kai yra nepriklausoma nuo politikos: meniška ir tik meniška. Pilietiškas žmogus pats pasirenka tą nepriklausomą muzikos kūrinį, kuris jį tuo metu geriausia įkvepia: taikos, meilės ar karo metu. „Kalush Orchestra“ daina „Stefania“: energinga ir linksma repo ir folko sintezė. Jokių nuorodų nei į karą, nei į vykstančią tragediją.
Nuorodas turi padaryti kontekstas: apolitiška daina „Stefania“ pavirto mobilizuojančia vaizdo klipe su vaizdais iš Bučos ir kovojančiais už vaikus kariais bei motinomis. Lygus politikos ir meno santykis yra kontekstinis ir derybinis, kitu atveju jie pavergia vienas kitą. Sudėtingesnis yra kultūros ir politikos santykis, pavyzdžiui, „Eurovizijos“ organizatorių sprendimai dėl karo.
Konkurso rengėjai priėmė politinius sprendimus iš karto po Rusijos agresijos pradžios prieš Ukrainą, pašalindami Rusiją ir Baltarusiją iš konkurso. Šį laikiną atšaukimą galime traktuoti dvejopai: ir kaip atvirą kultūros politiką, ir kaip kultūros diplomatijos žingsnį. Rusija ir Baltarusija buvo pašalintos reputaciniais sumetimais: organizatoriai nenorėjo paversti konkurso politinio susipriešinimo arena, o ne todėl, kad atvirai palaikė Ukrainos kovą už savo laisvę.
Veikiau jau priešingai, „Eurovizijos“ tarptautinė ir nacionalinės komisijos stabdė Ukrainos grupės politiškumą. „Kalush Orchestra“ pasirodymas konkurse, jos lyderio Oleho Psiuko kreipimasis (jį išjungė TV transliuotojai): „Visų jūsų prašau, padėkite Ukrainai, Mariupoliui, padėkite „Azovstal“ dabar pat“, o po paskelbimo laimėtojais šūkis „Slava Ukrainie!“ reputacijos paisymo politiką pavertė Europos pilietinio pasirinkimo demonstravimu. Rusijos piliečiai, „Eurovizijos“ fanai, kurie per internetą žiūrėjo konkursą, galėjo suprasti, kad jų grįžimo sąlyga yra karo pabaiga, vadinasi, ir Putino režimo baigtis. „Eurovizijos“ organizatoriai turėtų suprasti tą patį: Rusijos grįžimo sąlyga yra būtis „po Putino“.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Baisus ne tik Putino režimas, bet ir jo kuriama totalitarinės propagandos kultūra. Putino, jo komandos skatinamas politinis elgesys neturi nieko bendro, nesiasocijuoja su jokiais laisvos Europos puoselėjamais kultūros ženklais. Jo režimas yra anapus europinės kultūros politikos lauko, todėl pradžioje kultūros diplomatija jo valdžios aparatui nepadės. Kremlius palaiko tik propagandinius kultūros ir politikos kūrinius bei kanalus, kurie yra prasto skonio: jie anapus laisvės, yra taikomieji, iliustraciniai, ideologiniai, kupini nuodingo resentimento.
Tačiau artinasi Putino eros pabaiga ir todėl verta galvoti apie tai, kaip Rusija grįš į Europos kultūros auditorijas bei medijas, ypač tas, kurios palaikė Ukrainą. Tai klausimas ne tik apie kitą „įpėdinį“, bet ir apie Rusijos demokratizavimą bei grįžimą į vakarietiškos kultūros ratą, visų nuodų atsikratymą, meno detoksikaciją. Tuo Rusijos kino ir koncertų, festivalių, reklamos ir programavimo industrijos yra giliai suinteresuotos. Tai beprotybė, kuri šiandien klesti Rusijoje. Kai kino teatrai rodo tik senus animacinius filmus apie Buratiną ir Čipoliną, tai yra kultūrinė katastrofa.
Variantų su Putino pašalinimu yra daug: arba bus surastas ir suderėtas mažai įtakingas įpėdinis, arba gaujos sėbrai nudaigos, arba liga pribaigs, arba bus pulkininkų surengtas perversmas, per kurį jis bus sunaikintas. Tačiau šie Putino pašalinimo būdai atvers kelią „pilkajam įpėdiniui“.
Europos „Eurovizija“ pagal laiką kontrastavo Maskvos gegužės 9 paradui: nykiam ir neenergingam, kur kalbėjo amžinasis Putinas, pilkas, niekam nebeįdomus. Viduryje trumpos kalbos, skirtos „Pergalės dienai“, jis sustojo kokioms 8 sekundėms, matėsi, kad yra sutrikęs, arba jam bloga ir neįdomu. Visiems, visoms auditorijoms buvo nyku. Putinas serga ir mentaliai, ir fiziškai. Po parado jis „bevardžio pulko“ eisenoje, taip pat jau prarandančiame savo energingumą ir jaudinančią galią, tėvo portretą nešė kaire ranka ir gėles ant paminklų dėjo ta pačia kaire, nors yra dešiniarankis. Dešinioji jo ranka jau ilgą laiką mažai veikli, nukarusi, o kai sėdi – ja laikosi įsikibęs stalo, kad nedrebėtų. Putino veidas ištinęs, tik fotografijose jį stengiamasi pajauninti 10 metų. Medikai teigia, kad jis yra ištinęs nuo steroidų, kuriuos vartoja kartu su kita chemoterapija gydant vėžį, o ranką saugo dėl progresuojančios Parkinsono ligos. Senatvė, niekur nuo jos nepabėgsi, kitu atveju reiktų ją gerbti, žmogus kenčia.
Tačiau Putinas savo ligos įkaitais pavertė visą šalį ir jos kultūrą: ji tapo pilka, nereikšminga. Režimas tapo antimeniškas, decivilizuojantis, antikultūriškas, o visa, kas gyva ir kas gali, – bėga iš šalies. Tie, kam pabėgti nelieka šanso ir kas nenori sunykti propagandos dūmuose, puoselėja kontrkultūrą. Kontrkultūra visados turi ryšį su „gilumine liaudimi“, su jos energingiausia, veikliausia jaunimo dalimi ir menininkai tai puikiai žino bei jaučia. Dabartinės Rusijos kontrkultūros ratas dar mažai nematomas: daugiausia sklinda kiemuose ir garažuose, tarp laukinių grafičių sienų, tačiau kurią nors dieną ji prasiverš į aikštes. Tai kultūrinės rezistencijos klasika, aprašyta bet kuriame nepropagandiniame kultūros studijų vadovėlyje.
Variantų su Putino pašalinimu yra daug: arba bus surastas ir suderėtas mažai įtakingas įpėdinis, arba gaujos sėbrai nudaigos, arba liga pribaigs, arba bus pulkininkų surengtas perversmas, per kurį jis bus sunaikintas. Tačiau šie Putino pašalinimo būdai atvers kelią „pilkajam įpėdiniui“, o ne atidarys vartus naujai demokratinės Rusijos erai, kuri grąžintų menininkus į Europos scenas. Labiausiai mus turėtų dominti demokratinių elitų ir su jais susijusių piliečių sukilimas, kurie vis dar klausosi ne tik Viktoro Cojaus dainų ir „Pussy Riot“ pankroko, bet ir palaiko tokius projektus kaip „Eurovizija“ bei trokšta Rusijos grįžimo į Vakarų kelią. Vis tik būtent šis demokratinis variantas turi mažiausiai šansų. Skirtumas tarp įpėdinio poreikio ir demokratinės, europietiškai kultūringos Rusijos yra pats svarbiausias ir tiesiogiai susijęs su kultūros revoliucija bei kultūros diplomatija.
Kremliaus režimo atstovai sieks racionaliausio savo saugumui varianto – rasti pilką įpėdinį. Nykus Putino simbolinis pasaulis negali paskatinti ryškaus lyderio, tik tokią pat nuobodžią pilkybę, tolimą nuo charizmatinio auditorijų lauko. Į pilkąjį postą pretenduoja daug personų, vienas iš jų – Nikolajaus Patruševo sūnus Dmitrijus Patruševas, dabartinis Rusijos žemės ūkio ministras: jam 45 metai, pats laikas karjeros šuoliui. Visagalis tėvelis N. Patruševas, ilgalaikis Rusijos saugumo – FSB – vadovas, o vėliau Nacionalinio saugumo komiteto sekretorius, de facto yra antras žmogus Rusijoje ir dėl sūnaus labai stengiasi. Yra dėl ko: būtent N. Patruševas įtariamas organizavęs 1999 m. gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje, kai vadovavo FSB, todėl yra ką slėpti. Tokių „mažorų“ sūnų, kurie siekia aukščiausių postų, yra ir daugiau: Sergejus S. Ivanovas, Saugumo tarybos pastovaus nario S. B. Ivanovo sūnus, bei bankininkas P. Fradkovas, M. Fradkovo, buvusio užsienio žvalgybos tarnybos direktoriaus ir Rusijos premjero, sūnus. Kremlinologai Dmitrijaus šansus laiko aukščiausiais ir lygintinais su premjero M. Mišustino galimybėmis. Kai kurie „įpėdiniai“ jau iškrito.
Visų pirma buvo eliminuotas svarbiausias pretendentas – gynybos ministras S. Šoigu. Jis yra pralaimėtojas ir jo laukia prasta ateitis, kaip ir daugelio kitų generolų, įskaitant Rusijos kariuomenės štabo viršininką V. Gerasimovą, kurie nesugebėjo įgyvendinti jiems iškeltų uždavinių. Mušta korta yra „marionetė“ Rusijos prezidentas D. Medvedevas, nors jis stengiasi gasdinti didesniu ir žiauresniu karu, bando įtikti generolams ir, veikiausiai, labai klysta: generolams armijos sunaikinimas yra nereikalingas. D. Medvedevas yra tik tuščiaskambė marionetė, lėlė ir ji jau paseno. Nė vienas iš minėtų asmenų nėra siejamas nei su Vakarų keliu, nei su provakarietiškais Rusijos kultūriniais elitais, nei su vakarietiškos kultūros vartotojais. Nė vienas jų negali patenkinti kultūros vartotojų auditorijų ir todėl kiekvienam iš jų grės „stadionų“ sukilimas, kurį įkvėps iš pogrindžio išėjusi kontrkultūra. O nė vienas „pavasaris“ be šito sukilimo nevyksta.
Mums norisi įsivaizduoti, kad vadovauti demokratiniams procesams po Putino pasitraukimo galėtų Rusijos opozicija Vakaruose, tačiau ji labai susiskaldžiusi, labiau nei Baltarusijos, kurią šiaip ne taip pavyko suburti aplink Sviatlaną Cichanouskają. Mažai tikėtina, kad pirmoji perversmo banga, kuri nutiks Rusijoje, bus bent kiek susieta su A. Navalno, M. Chodorkovskio, G. Kasparovo ar kitais vardais. Veikiausiai jie ir toliau bus kalinami ir šalinami. Nebent tai būtų giluminės liaudies sukilimas, kurio priešakyje būtų ir nauji charizmatiniai lyderiai, ir nauja muzika. Tačiau pakankamų požymių apie kontrkultūros vedamų masių revoliuciją kol kas nėra. Pogrindis ir yra pogrindis, kurio sprogimą sunku prognozuoti.
Iš pradžių teks derėtis su politiniais Rusijos poputiniškos eros veikėjais ir tokių derybų galimybės jau šiandien tyrinėjamos, vykdoma užkulisinė diplomatija. Derėtis yra būtina atmenant, kad po Putino pasitraukimo įvykiai vystysis greitai – per dienas. O esant nesėkmingai įpėdinio operacijai gali būti ir antroji, ir trečioji Rusijos perversmų banga, ir Vakarai tikrai bandys procesą valdyti šalyje, kur gausu atominių ginklų. Todėl tiesiog būtina įtraukti, paveikti provakarietiškus kultūrinius elitus ir tas jų auditorijas, kurios nuodingame propagandos sūkuryje neprarado proto.
Situacija yra panaši į 1988 m., kai, pradėjus byrėti Sovietiniam režimui, reikėjo atsigręžti į roko aikštes, kur ir buvo tos auditorijos, energinga naujoji tauta, norėjusi išbristi iš klampaus ideologijos liūno. Dabartinis Rusijos režimas dar nuodingesnis, tačiau savo pilkumu, nykumu, vienodumu panašus į sovietinį. Laisviems meniniams elitams ir kontrkultūroms esama būklė nepakenčiama ir todėl greičiausiai suveiks „kultūrinio pavasario“, „prabudimo“ ar net „kultūrinės revoliucijos“ efektas, pakeisiantis gana greitai ir televizijos kanalų turinį. Kuris iš „pilkųjų“ – D. Patruševas ar M. Mišustinas – sugebės pavasario pakilimą atlaikyti?
Šiandien prognozuoti Rusijos atsinaujinimo bangas, kur lemiamą vaidmenį atliks medijos, televizija, kitaip tariant spektakliai, jungtys su vaizduojama „gilumine liaudimi“, yra sunku. Tačiau kultūros vadybininkams labai prireiks kultūros politikos ir kultūros diplomatijos gebėjimų bendradarbiaujant su naujais meniniais atlikėjais, kaip kadaise buvo bendradarbiaujama su „Kino“, „Akvariumas“, DDT, „Alisa“ tipo roko grupėmis.
Taigi, Rusijos grįžimo į „Euroviziją“ sąlyga yra Rusija be Putino režimo, vadinasi, kartu su kultūros pavasariu ar net revoliucija ir kartu su naujais kultūros politikais bei diplomatais. Tai iš tiesų yra labai keblus uždavinys, kurio sprendimo šiandien niekas nemato, tačiau kurio variantus labai daug kas aptaria. Tai, kad medijos ir, plačiau, kūrybinės industrijos bus įtrauktos į naujo bei patrauklaus Rusijos lyderio ir šalies veido kūrimą, – nekelia abejonių. Šiandienė politinė revoliucija nebeatskiriama nuo mediatizacijos, nuo naujo energingo ir demokratinio konteksto kūrimo. Ir nė vienas mano minėtų „pretendentų“ nėra tam tinkamas, nors spektakliškoje visuomenėje geri ryšių su visuomene inžinieriai kartais padaro stebuklų. Būtų tik noras ir sutikimas.
