Nepaisant Sirijos, Čečėnijos, Sakartvelo, Moldovos, Krymo, Donbaso, tikėjome, kad yra riba, kuri nebus peržengta.
Klaida. Paklydęs mąstymas, grįstas prielaida, jog į tave išoriškai panašūs turi bent šiek tiek panašumų ir smegenų vingiuose.
Dvidešimt pirmas amžius – atviras, viduramžius menantis karas Europoje neįmanomas. Kova dėl galios pasislinko į kitas žmogaus veiklos sritis. Matydami kaupiamą kariuomenę, kasdien girdėdami, kad tuoj tuoj prasidės, beveik niekas netikėjome, kad putinofašistų ordos patrauks gilyn į Europą sunaikinti pradžiai vieną tautą.
Iliuzija, kuri išnyko šį vasarį.
Net ir žinodami apie pakraščių skurdą, ne tik fizinį, taip pat iš kažkur žinojom apie ruso dvasingumą, beribę „dūšią“. Toks neskers be atrankos ar savo malonumui. Nes šiandien taip tiesiog negali būti.
Klaida. Dar viena.
Šitoj terpėj susikryžminusi zombio, mankurto, šarikovo prigimtis pavirto monstru, išliejusiu savo nuodingą turinį Ukrainos kaimuose ir miestuose.
51 karo diena – klaidų skaičiavimo ir išsivadavimo iš iliuzijų laikas. Per jį įtrūko mūsų kurto pasaulio pamatai. Sueižėjo tikėjimas tokia rytdiena, kokią planavome.
Pasikeitė siaubo matas. Kas baisiau – atominė bomba ar tavo vos metų kūdikis, nuogas pilvu ant prievartautojo stalo. Baisiau yra ginti Mariupolį, apsuptam, skaičiuojant paskutines kulkas, ar stebėti stebėtojų jau palaidoto miesto gynybą iš saugaus atstumo, vis labiau juntant simptomus sekinančios ir nepagydomos dvasinės ligos, kuri vadinama „išsigelbėjusio kaltės sindromu“.
Pasikeitė siaubo matas. Kas baisiau – atominė bomba ar tavo vos metų kūdikis, nuogas pilvu ant prievartautojo stalo. Baisiau yra ginti Mariupolį, apsuptam, skaičiuojant paskutines kulkas, ar stebėti stebėtojų jau palaidoto miesto gynybą iš saugaus atstumo, vis labiau juntant simptomus sekinančios ir nepagydomos dvasinės ligos, kuri vadinama „išsigelbėjusio kaltės sindromu“.
Buvo įsitikinimas – mūsų vertybių sistemoje, nė vienas, kam smeigia peilį į nugarą, nebus paliktas. Viską mesim ir gelbėsim. Pasirodo, galim mesti, šiek tiek, truputį, bet ne viską. Išmokę žmogaus teises, kurdami Europą be sienų, nepastebėjom nematomų sienų, įbetonuotų ties individualia gerovės riba. Kažkam tai nafta, kitam – rinkimai.
Už tos sienos gaudant pavasario spindulius, prancūzui Nr.1 norisi tikėti, kad rusai kažkam dar gali būti broliai, o genocido Ukrainoje nebuvo. O jeigu ir buvo toks truputį genocidas, kalbėti reikia mandagiai, kad skerdikas iš Kremliaus Nr.1 nesupyktų, turėtų orios erdvės pasitraukti, išsaugodamas veidą.
Trokštame šio siaubo pabaigos, tik regis, dėl skirtingų priežasčių. Kas rytą nubundame laukdami TOS žinios. O kas tada? Po to, kai pasibaigs?
Įsivaizduojam, tikim, kad šis civilizuotą pasaulį priešu paskelbęs siaubūnas turi būti sunaikintas. Pasirinkimo nėra: arba jis, arba civilizacija.
Sprogimai nutyla. Tankai sustoja. Ne iš karto, po kurio laiko, bet vis dažniau pasigirsta: kraujo liejimas sustabdytas, Rusiją dusinančias sankcijas reikia švelninti.
„Pokyčiai per prekybą“ filosofija atkunta. Biznis, kaip įprasta. Nesvarbu, dalis Ukrainos okupuota ar visa laisva, pasaulis sugrįžta į „normą“. Net Vokietijos prezidentas nebesijaučia kaltas dėl suartėjimo su Rusija. Putinofašizmas prityla, kad dar kartą sukauptų jėgas.
Trokštame šio siaubo pabaigos, tik regis, dėl skirtingų priežasčių. Kas rytą nubundame laukdami TOS žinios. O kas tada? Po to, kai pasibaigs?
Taip buvo daug kartų. Rytoj nebus? Nes peržengta riba? Bet kas, palaikantis prekybinius ar kitokius ryšius su rusofašistais, atsidurs už jos? Bus išmestas iš džentelmenų klubo?
Tikėkim, kad tai – ne dar viena iliuzija. Ne logikos klaida. Kad Rusija, šaudydama Ukrainai į nugarą, sušaudė ir Vakarų naivumą. Kad kelio į vakar dienos „normą“ nebėra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
