Kraujo vandenyne skęstanti Rusija transliuoja įdomias žinutes, kuriomis niekas, išskyrus jos pagiežingų fantazijų aukas, netiki. Bet jų turinys išduoda: savo tikrąjį veidą parodęs monstras paspringo Ukrainoje, suvokia negalįs jos apžioti, todėl bando susimažinti ir jau galvoja, kaip reiks išsisukti.
Iš emocinės komos atsigavęs Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pranešė – pagrindinės „specialiosios operacijos“ Ukrainoje užduotys apginti taikius Donbaso gyventojus įvykdytos. Dabar jau galima koncentruotis į Donecko ir Luhansko liaudies respublikas.
Įdomus minties vingis. Išvada: koma buvo gili. Nebepamena, kad tikslas buvo nušluoti Ukrainą, nes ji esą neturi net teisės savarankiškai egzistuoti. Sunaikinti nacistus, nuginkluoti iki nulio ar bent jau pagauti narkomaną Volodymyrą Zelenskį. Nepavyko.
Tikslai buvo pasiekti taip „sėkmingai“, kad dabar jau Ukraina gali stoti į Europos Sąjungą (ES), nebereikia jos denacifikuoti ir demilitarizuoti. Net rusų kalba nebe tokia svarbi, kai rusai Ukrainoje skerdžia civilius rusus, nutraukia vandens tiekimą savo gelbėjamo rusų pasaulio daliai ir uždaro humanitarinius koridorius moterims su vaikais.
Na, bet jeigu Rusijos gynybos, tiksliau, – laisvų žmonių žudymo ministras – kalba, kad tikslai pasiekti, matyt, jaučia – artėja laikas traukti namo.
Po derybų Turkijoje pranešta, kad traukiasi. Dar ne visai namo, bet jau ta žinoma kryptimi. Traukiasi nuo Kyjivo ir Černihivo. Esą dėl to, kad reikalai ir derybos gerai eina. Iš tiesų – iš ten, kur Ukrainos kariai laimi ir stumia juos atgal.
Koncentruosis Donbaso kryptimi. Arčiau savo sienų.
Atvėręs pragaro vartus, putinizmas dūsta savo kliedesyje. Agonijos traukuliai nevaldomi – klumpanti meška traiškys, kas pakeliui.
Koncentruotis daugiau nelabai yra į ką. Nes kur tik dar susikoncentruoja, ten ir bėda. Didieji miestai neįveikti. Mariupolis traiškomas kartu su civiliais, bet ginasi, Odesa rusakalbė, bet – ne rusų. Tad nėra nei koridoriaus iki Krymo, nei viešpatavimo jūrose.
Yra kitų reikalų, bet į juos nei S. Šoigu, nei kiti jau besipjaunantys Vladimiro Putino sėbrai koncentruotis nelabai nori.
Septyniolika tūkstančių rusų kareivių lavonų, kurių didesnė dauguma palikti patvoriuose nepalaidoti ir net nesupleškinti krematoriumuose ant ratų.
Dar gyvi virsta zombiais. Ne armija, o plėšikų gauja, siaubianti ir prievartaujanti. Vieni iš bado, kiti iš skurdo tempia, ką gali. Juokaujama, kad žvalgybai vis sunkiau atskirti, ar stovi rusų karinė, ar humanitarinė, maišais apsikarsčiusi kolona. Ruošiasi namo? Žudymo ministras sakė – operacijos užduotis įvykdyta.
Ir visa tai – dar tik pusė bėdos. Kai viskas, ką turi, telkiama Ukrainoje ir ten stringa, atsiveria puikios galimybės spręsti kitų užgrobtų teritorijų reikalus.
Japonija sukruto dėl Kurilų salų. Dar yra Sakartvelas ir jo užgrobtos žemės, Moldova su Padniestre. Kas turi akis, mato, kad Rusijos galia ribota. O smegenys – dar labiau. Mitai sklaidosi.
Prasideda neramumai Kalnų Karabache. Panašu, kad Azerbaidžanas bando pasinaudoti naujai nušvitusia situacija. Sklinda informacija – įvertinę pokyčius, talibai būriuojasi Tadžikistano pasienyje ir ketina pradėti savo spec. operaciją balandį, kai tik perėjose oras bus geresnis.
Atvėręs pragaro vartus, putinizmas dūsta savo kliedesyje. Agonijos traukuliai nevaldomi – klumpanti meška traiškys, kas pakeliui.
Bet kiek besimuistytų, apsimetinėtų keičianti strategiją, realiai jai bereikia vieno – pasitraukti atgal į savo urvą su kokiu nors prizu kitiems urviniams. Išgalvotu ar tikru. Apetitas mažinamas iki Donbaso. Kurio didžiąją dalį ir taip turėjo, be šio karo.
Neaišku tik, kaip lengvai bus leista išsisukti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
