Tvyrant įtampai ir nežinomybei dėl galimos naujos Kremliaus agresijos prieš Ukrainą, praėjusį penktadienį įvykęs mafijinės Rusijos vadovo Vladimiro Putino ir komunistinės Kinijos lyderio Xi Jinpingo susitikimas bei po jo paskelbta bendra deklaracija daug kam, ko gero, pasirodė trečiaeilės svarbos įvykis tarptautinėje arenoje.
Juo labiau, kad nieko tikrai visiškai naujo nei tame susitikime, nei paskelbtoje deklaracijoje nėra. Ir net JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Rusijos ir Kinijos suartėjimas nėra jokia naujiena.
Kinijos ir Rusijos santykiai pastaruoju metu iš tiesų nuosekliai priminė strateginio aljanso prieš Vakarus (net jei abi partnerės, švelniai tariant, tikrai ne iki galo pasitiki viena kita, o jų sąjungai kyla galios disbalanso ir kitokie iššūkiai) kūrimą.
Kinija ir anksčiau pritarė, kad Rusijos reikalavimai dėl tariamų saugumo garantijų jai esą yra pagrįsti. Pekinas jau daug metų, švelniai tariant, nėra nei NATO, nei juo labiau aljanso plėtros šalininkas. Rusija, savo ruožtu, visuomet skelbė laikanti Taivaną Kinijos dalimi. Pareiškimai dėl strateginės ginkluotės taip pat nenauji.
Tačiau nepaisant viso to, kas išvardyta, bent jau dabartinė situacija pasaulyje, kurios akivaizdoje visi minėti ir dar nepaminėti dalykai ne tik pakartoti, bet ir dar labiau išryškinti Putino ir Si deklaracijoje, tiek paties susitikimo, tiek ir paskelbtos deklaracijos teiginius pakelia į visiškai naują lygį. Tampa aišku, kad Kinija ir Rusija ne šiaip derina veiksmus, bet yra pasiryžusios kartu mesti iššūkį Vakarams nuo Ukrainos iki Taivano.
Todėl, mano manymu, daug arčiau realybės yra ne bandymai nuvertinti Putino ir Si pakto, kaip kai kas vadina jų bendrą deklaraciją, svarbą dabartinėje situacijoje. Daug arčiau realybės man atrodo galbūt drastiškai skambančios, bet tikrai ne iš piršto laužtos istoriko ir televizijos laidų vedėjo Roberto Petrausko įžvalgos. Savo „Facebooko“ paskyroje R. Petrauskas pasidalijo komentaru, kurį užbaigė klausimu: „Ar jums neatrodo, kad Rusijos ir Kinijos susitarimą galėtume pavadinti Molotovo ir Ribentropo paktu nr. 2?“
Tampa aišku, kad Kinija ir Rusija ne šiaip derina veiksmus, bet yra pasiryžusios kartu mesti iššūkį Vakarams nuo Ukrainos iki Taivano.
Tiesa, prisipažinsiu, aš pats nesu iki galo tikras, ar Putino ir Si derybas, jų bendrą deklaraciją ir net visus pastarojo meto įvykius, akivaizdžiai rodančius tikro Rusijos ir Kinijos strateginio aljanso prieš Vakarus gimimą, yra pagrindo lyginti su dramatiškais procesais ir įvykiais prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Vis dėlto, norime ar nenorime, istoriniai lyginimai pastaruoju metu skamba nuolat. Ypač galimos naujos Rusijos agresijos prieš Ukrainą bei vykusių ir tebevykstančių Vakarų derybų su Rusija akivaizdoje. Kone nuolat apeliuojama į galimus naujus „Miuncheno suokalbius“, kai Ukrainai ar net Baltijos šalims esą kyla grėsmė būti išmainytoms į agresoriaus apetito apmalšinimą.
Todėl pažvelgti į Rusijos bei Kinijos aljansą iš istorinės perspektyvos tikrai verta. Tik aš siūlyčiau daugiau dėmesio kreipti ne į įvykius prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet kiek vėlesnius istorijos laikotarpius. O naujų „Miuncheno suokalbių“ ieškoti ne Vakarų lyderių derybose su V. Putinu, o savo pačių galvose.
Taip, taip – naujieji „Miuncheno suokalbiai“ vyksta nuolat. Tik moderniais laikais jie tapo nebe vien valstybinės diplomatijos ir valstybinės „nuraminimo“ (nors angliškąjį „appeasement“ tiksliau turbūt būtų versti „pataikavimo“) politikos, o individų, jų grupių ir visos visuomenės kone įprasto elgesio dalimi.
Juk jei gerai pagalvosime, tai net Pekino žiemos olimpinės žaidynės, kurias tiksliau būtų vadinti genocido žaidynėmis (paralelės su 1936 m. Berlyno olimpinėmis žaidynėmis, į įstoriją įėjusiomis nacių žaidynių vardu, šiame kontekste piršte peršasi), kurių fone vyko Putino ir Si susitikimas, yra tos pačios pataikavimo agresoriui politikos dalis. Bet kiek iš mūsų yra linkę bent tai pripažinti?
Būtent todėl ir bandau paklausti, ar bent jau vis blogėjančioje geopolitinėje situacijoje tiek Vakarai apskritai, tiek ir mes patys čia, Lietuvoje, sugebėsime pagaliau atsimerkti ir pažvelgti į veidrodį.
Tačiau pradėkime kiek iš toliau. Naujojo Kinijos ir Rusijos geopolitinio aljanso prieš Vakarus susiformavimas simboliškai sutampa su 50-osiomis „savaitės, kuri pakeitė pasaulį“ metinėmis.
Tokiu pompastišku vardu buvo pavadinta 1972 m. vasario 21 d. prasidėjęs istorinis tuomečio JAV prezidento Richardo Nixono vizitas į Kiniją, lėmęs fundamentalius Amerikos ir Kinijos santykių pokyčius.
Tuometį pasaulį tas vizitas galbūt šiek tiek ir pakeitė. Bet ar dabar, praėjus pusei amžiaus, nevertėtų pagaliau pripažinti, kad tas pasikeitimas buvo klaida, už kurią kainą mokame dabar? Juk jei ne tuometės JAV politikos Kinijos atžvilgiu pasikeitimas, bent jau tokios galios monstro, su kokiu susiduriame dabar, Kinijoje tikrai neturėtume?
Suprantu, kad tuometei JAV politikai pagrįsti buvo pakankamai argumentų – nuo Sovietų Sąjungos atgrasymo ir sulaikymo politikos iki Vietnamo karo nulemtų interesų.
Tačiau istorijos nuosprendis – negailestingas. Kas dar svarbiau, jį išdrįso nedviprasmiškai suformuluoti ne kas kitas, o vienas aukščiausio rango JAV pareigūnų – tuometis valstybės sekretorius Mike’as Pompeo.
Nesvarbu, kaip vertinsime tuometį JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir jo pradėtą Kinijos politikos peržiūrą, tačiau tai, ką 2020 m. liepą viešai pripažino M. Pompeo, verta ne tik pakartoti, bet ir įsiminti mums patiems.
Akivaizdžiais pavyzdžiais parodęs, kad R. Nixono pradėta vadinamoji „įtraukimo politika“ Kinijos atžvilgiu, deja, nepasiteisino, M. Pompeo paragino pripažinti skaudžią tiesą: „Tiesa ta, kad mūsų ir kitų laisvų šalių politika atgaivino žlungančią Kinijos ekonomiką tik tam, kad Pekinas įkąstų į jį maitinusias tarptautines rankas.“
Paradoksalu, bet Rusijos dabar keliamos vis didesnės grėsmės viena priežasčių yra lygiai ta pati.
Sovietų Sąjunga žlugo tikrai ne dėl „įtraukimo politikos“ ir Vakarų bendradarbiavimo su ja. Tačiau dabar Vakarai atkakliai kartoja, kad ne tik nenori, bet ir kone neleis „naujojo šaltojo karo“ ir jau 30 m. kone daužo galvą į sieną, vis bandydami naujas „įtraukimo politikos“ iniciatyvas.
Net dabar, kai Rusijos žvanginimas ginklais prie Ukrainos sienų, regis, pabudino daugelį, toliau tai iš vieno, tai iš kito Vakarų lyderio girdime, kad esą vis dėlto reikia su Rusija kalbėtis, o ne ją paprasčiausiai stabdyti ir net atsižvelgti į jos interesus.
Bet dabar vėl grįžkime prie Rusijos ir Kinijos aljanso.
50 m. trunkanti Vakarų politika Kinijos atžvilgiu kone visą tą laiką bandė užmerktomis akimis reaguoti ne tik į jau senokai paaiškėjusį uigūrų genocidą, masinius žmogaus teisių pažeidimus pačioje Kinijoje ar net Tiananmenio žudynes, bet taip pat senokai išryškėjusius Kinijos išpuolius prieš pačių Vakarų valstybes.
30 m. trunkanti Vakarų politika Rusijos atžvilgiu lygiai taip pat užsimerkė ne tik į du Čečėnijos karus, masinius žmogaus teisių pažeidimus ir iš esmės galutinį demokratijos sunaikinimą pačioje Rusijoje. Užsimerkta buvo net ne tik į Rusijos 2008 m. sukeltą karą Sakartvele ar ne itin veiksmingai reaguota į Krymo okupaciją bei karą Donbase. Vakarai iš esmės sugebėjo užsimerkti net prieš Rusijos vykdytus nusikaltimus jų pačių valstybių teritorijose.
Viso to rezultatas – ne tik tas, kad dabar jau turime du monstrus, keliančius ne šiaip grėsmę, o naujo karo grėsmę patiems Vakarams. Lyg to būtų negana, turime ir šių monstrų aljansą, nukreiptą prieš Vakarus.
Tad ar neatrodo, kad tikrasis „Miuncheno suokalbis“ jau įvyko – be kažkokių konkrečių susitarimų ir mums net nepastebėjus?
Ir žinote, kas bent jau man atrodytų geriausias tokios politikos simbolis? Tai – vienas garsiausių vadinamosios „realizmo mokyklos“ diplomatijoje atstovų, buvęs JAV valstybės sekretorius ir geopolitikos guru Henry Kissingeris.
Juk būtent jis buvo ne vien tokios politikos propaguotojas. Jis asmeniškai buvo tos JAV politikos Kinijos atžvilgiu, kuri, kaip dabar pripažįsta net kitas buvęs JAV valstybės sekretorius M. Pompeo, sukūrė tokią Kiniją, su kokia pasauliui tenka dorotis šiandien.
Maža to, daug vėliau ir Lietuvoje dar dažnai garbinamas H. Kissingeris bei jo „Kissinger Associates“ ne be pagrindo buvo vadinami net V. Putino, kuris dabar grasina sukelti naują karą Europoje, lobistais.
Tai – tiesiog faktai pamąstymams apie „vertybinės“ ir vadinamosios „realpolitik“ tikrąjį santykį bei istorinius „realpolitik“ rezultatus.
Ir, kad ir kaip nesinorėtų tikėti, mūsų saugumas jau dabar priklauso, o ateityje dar labiau priklausys ir nuo Taivano saugumo, ir apskritai nuo padėties tame regione.
Bet aš juk sakiau, kad rašysiu ne tiek apie politikų susitarimus (ar neveiksnumą), kiek apie „Miuncheno suokalbius“ mūsų galvose.
Pirmiausia reikia pripažinti, kad tokia Vakarų politika tiek Kinijos, tiek ir Rusijos atžvilgiu buvo tikrai ne vien politikų ar diplomatų kaltė – veikiau jau visuomenės užsakymas.
Verslas spaudė ir spaudžia politikus nuolaidžiauti tiek Kinijai, tiek ir Rusijai, aklai užsimerkdamas prieš viską vien dėl didesnio pelno.
Postmoderni Vakarų visuomenė ne tik nori bet kokia kaina išvengti bet kokio konflikto, tarsi vis dar neatsibusdama iš Francio Fukuyamos po šaltojo karo pabaigos išpopuliarintos „Istorijos pabaigos“ teorijos sapno.
Kartais atrodo, kad postmoderni visuomenė nebėra pasirengusi mokėti ne tik galimo konflikto kainos, bet ir kainos už savo pačių saugumą.
Todėl, pavyzdžiui, dėl Vokietijos politikos tiek Rusijos, tiek ir Kinijos atžvilgiu kalti tikrai ne politikai. Tokios politikos nori šios šalies visuomenė.
Manote, kad tai – „apie juos“: vokiečius, prancūzus, austrus, vengrus ar dar ką nors, kas mums nuolat „ant liežuvio“?
Ne. Tai – ir apie mus.
Pavyzdžiui, mes nuolat prisimename kokį nors Gerhardą Schroderį, bet vis dar nenorime pripažinti, kad turim savo šrioderį – buvusį užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, kuris, be kita ko, net viešai pastaruoju metu Rusijai naudingą politiką gina ne mažiau aktyviai negu pats G. Schroderis. O Lietuvos žiniasklaida V. Ušackui paslaugiai suteikia tribūną.
Vis dar pagrindinės opozicinės partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, nors palaiko verslo ryšius su artimiausia V. Putino aplinka ir net su Rusijos „trolių“ fabriko įkūrėjais, bet dar nedrįsta duoti interviu kokiam nors „Sputnik“. Tačiau jis jau ramiai dalija interviu lygiai tokiam pat propagandos ruporui iš Kinijos „Global Times“. Ir nemažai daliai visuomenės tai – visiškai priimtina.
O štai buvęs pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius nesibodi duoti interviu net „Sputnik“. Ir vis tiek paskui jis tribūną randa ir Lietuvos žiniasklaidoje.
Kritikuojame Vokietiją dėl „Nord Stream 2“? O kokį triukšmą „realpolitik“ šalininkų choras sukėlė dėl neva Lietuvos ekonomikai žalingų sankcijų Baltarusijai?
Ką jau kalbėti apie verslininkų, politikų ir net dalies ekspertų sukeltą isteriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo.
O juk šiuo aspektu verta dar kartą grįžti prie Putino ir Si pakto. Bendras frontas, jei kas nepastebėjo, dabar jau tęsiasi nuo Ukrainos iki pat Taivano. Ir, kad ir kaip nesinorėtų tikėti, mūsų saugumas jau dabar priklauso, o ateityje dar labiau priklausys ir nuo Taivano saugumo, ir apskritai nuo padėties tame regione.
Kritikuojame Vokietiją dėl „Nord Stream 2“? O kokį triukšmą „realpolitik“ šalininkų choras sukėlė dėl neva Lietuvos ekonomikai žalingų sankcijų Baltarusijai?
Tačiau Kinijos monstras didelei Lietuvos visuomenės daliai vis dar atrodo tarsi Kalėdų Senelis, galintis apipilti dovanomis mūsų šalį. Todėl prieš to monstro nusikaltimus verčiau užsimerkti linkę yra tikrai ne vien kai kurie politikai, verslininkai ar ekspertai, bet ir nemaža dalis paprastų Lietuvos žmonių
Visa tai ir yra mažieji „Miuncheno suokalbiai“, nuolat vykstantys ne tik tarp mūsų, bet ir mūsų pačių galvose. Todėl tikrai verta atmerkti akis ir pažvelgti į veidrodį.
Nes grėsmės pasaulyje tikrai sparčiai artėja prie tų, kurios buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Tiek genocido žaidynės Kinijoje, tiek ir Putino bei Si paktas turėtų tai priminti.
