Nuomonės

2022.01.13 18:25

Marius Laurinavičius. Priešo primestos diskusijos spąstuose: trys svarbiausi mitai apie Taivaniečių atstovybės atidarymą

Marius Laurinavičius, analitikas, LRT.lt2022.01.13 18:25

Kai prancūzas Europos Parlamento narys Raphaelis Glucksmannas kiek daugiau negu prieš metus buvo paklaustas apie tuometės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politiką Kinijos atžvilgiu, jis pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios įtakingiausios Vokietijos bendrovės veikia kaip Kinijos interesų ambasadorės. Ir pats iškėlė klausimą apie politikos nepriklausomumo tokiomis aplinkybėmis galimybę.

Kadangi jau net Lietuvos prezidentas praėjusią savaitę staiga ėmė prieštarauti anksčiau skelbtiems savo paties žodžiams ir pareiškė, kad Taivaniečių atstovybės pavadinimas buvo klaida, tikrai metas pažvelgti, kokių Kinijos ambasadorių interesų turime Lietuvoje, jei net šalies vadovas taip pakeičia poziciją ir ima pūsti į komunistinio režimo dūdą. Juo labiau, kad paskui prezidentą išsirikiavo visa prieš komunistinį monstrą klauptis pasiryžusių Lietuvos politikų armija, nemažai verslininkų ir net ekspertų.

Tačiau ne mažiau svarbu, kad plačiosios visuomenės žinių lygis diskutuojamais klausimais Kinijos atveju yra toks, kad dažnai net iki galo nesuprantama, apie ką diskutuojama. Todėl tiek pati Kinija (tikriausiai nesame tiek naivūs, kad manytume, jog komunistinis režimas tokiomis aplinkybėmis nepradėjo masinės dezinformacijos kampanijos Lietuvoje), tiek ir jos interesų ambasadoriai netrukdomi gali skleisti paprasčiausius mitus ir jų pagrindu formuoti būtent Kinijos interesus atitinkančią diskusiją.

Todėl šio komentaro tikslas ir yra bent pabandyti prasklaidyti tuos mitus, o kartu pasistengti bent šiek tiek grąžinti diskusiją į racionalius rėmus.

Pirmasis ir, ko gero, svarbiausias mitas yra tas, kad Lietuva dabar yra Kinijos užpulta dėl vieno vienintelio žodžio Taivaniečių atstovybės pavadinime. Esą reikėjo tik atstovybę atidaryti ne Taivaniečių, o šios de facto nepriklausomos, bet daugumos pasaulio valstybių oficialiai nepripažįstamos šalies sostinės Taipėjaus vardu, ir viskas būtų kitaip.

Tuomet esą, vaizdžiai tariant, „ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika“ – Kinija neva nebūtų turėjusi jokių pretenzijų. Bet Lietuvos vyriausybė tikriausiai kone „iš ideologinio kvailumo“, kartais dar vadinamo „vertybinės politikos nuostatomis“, nusprendė tiesiog paerzinti Kiniją, o dėl to dabar esą kenčia visa Lietuva.

Mitas nebūtų mitas (ypač jei jis naudojamas dezinformacijai), jei jame nebūtų ir grūdas tiesos. Šio mito pagrindas – tikras faktas, kad Europoje ir beveik niekur kitur pasaulyje tikrai nėra kitos Taivano atstovybės, kuri oficialiai būtų pavadinta ne Taipėjaus vardu. Tačiau, kalbant apie Taivaną, jo atstovybes ir bet kokius ryšius su šia oficialiai nepripažinta valstybe santykių su Kinija kontekste, tikrai nepakanka žinoti, kad Lietuva pirmoji atidarė atstovybę Taivaniečių pavadinimu.

Ir pradėti reikia tikrai ne nuo kažkokių neva Lietuvos peržengtų „raudonųjų linijų“, o nuo paprasčiausio, bet atrodo daugeliui net nežinomo fakto, kad paskutinė Taivano atstovybė Taipėjaus vardu Europoje buvo atidaryta ne vakar, ne prieš metus ir net ne prieš penkerius.

O vykdyti šią politiką yra itin strategiškai apgalvotas pasirinkimas. Nes rinktis, ar mes – su mūsų saugumą vienintele galinčia garantuoti Amerika, ar – su Kinija, vis tiek teks.

Paskutinė Taipėjaus atstovybė Europoje buvo atidaryta net daugiau negu prieš 18 m. – 2003 m. rugpjūtį Slovakijoje. O tuomet ir pasaulyje daug kas buvo visiškai kitaip, ir pati Kinija buvo visiškai kitokia. Tarkim apie „vilko kario“ diplomatiją ne tik 2003 m., bet ir gerokai vėliau niekas nieko nežinojo ne tik užsienio šalyse – apie ją mažiausiai iki kokių 2013 m. net nebuvo mąstoma (nekalbant jau apie vykdymą) pačioje Kinijoje. Tuo tarpu manoma, kad taikyti „vilko kario“ diplomatiją pradėta tik maždaug 2017 m.

Tuo tarpu Kinijos požiūrį į kitų valstybių santykius su Taivanu, nepaisant to, kad pagrindinis „vienos Kinijos principas“ (beje, jis irgi skiriasi net nuo pasaulyje įprastos „vienos Kinijos politikos“) išliko nepakitęs, nuo to laiko tikrai esmingai pasikeitė net du faktoriai.

Pirmasis – Xi Jinpingo įsitvirtinimas Kinijos valdžios viršūnėje nuo 2012 m., lėmęs ir nuosekliai didėjantį agresyvumo užsienio politikoje ryškėjimą.

Antrasis – Taivano savarankiškumo (oficialios nepriklausomybės klausimas Taivane, ko gero, yra per daug komplikuotas, kad jį galima būtų paaiškinti net atskiru rašiniu) šalininkų su prezidente Tsai Ing-wen priešakyje pergalė 2016 m. ir tolesnis valdymas po 2020 m. šios prezidentės perrinkimo.

Šie faktoriai lėmė, kad Kinijai dabar jau rūpi tikrai ne vien Taivano vardo minėjimas ar neminėjimas.

Pekinas, žinoma, bando ištrinti šį vardą iš bet kokių – ir tikrai ne vien politinių (tai taip pat svarbu suprasti) žemėlapių. Štai 2020 m. rugpjūtį Venecijos kino festivalyje staiga neliko Taivano filmų – du šios šalies režisierių darbai Kinijos reikalavimu pirmą kartą istorijoje buvo pervadinti Kinijos Taipėjaus filmais.

Prieš kelias dienas Pekinas skyrė baudą pasauliniam parduotuvių tinklo gigantui „7-Eleven“, nes šis savo tinklalapyje drįso Taivaną žymėti ne kaip Kinijos teritoriją.

Dar labiau pasaulyje nuskambėjusi istorija nutiko 2018 m. – tuomet Kinija privertė net didžiausias pasaulio aviacijos bendroves ir viešbučių tinklus išbraukti Taivaną iš skrydžių ir kelionių žemėlapio, o skrydžius vykdyti tik į Taipėjų ar net Taipėjų Kinijoje.

Taigi, Taivano vardo klausimas Kinijai neabejotinai yra reikšmingas.

Tačiau kalbant apie Taivano atstovybių pavadinimus svarbu tikrai ne tai, kad kitose Europos valstybėse vis dar veikia Taipėjaus atstovybės ir Kinija dėl jų egzistavimo vis dar nieko neužpuolė.

Svarbu tai, kad Kinija dabar jau griežtai priešinasi bet kokiems naujiems pasaulio valstybių ryšiams su Taivanu ar jų pakėlimui į naują lygį, o kartu bando visais būdais nutraukinėti net tuos ryšius, kurie jau buvo užmegzti.

Štai nuo 2009 iki 2016 m. Taivanas stebėtojo statusu dalyvavo Pasaulinės sveikatos asamblėjos veikloje, bet nuo Tsai Ing-wen išrinkimo Kinija blokuoja tokį dalyvavimą. Ir to, nepaisant net JAV ir Europos šalių spaudimo, nepakeitė net pasaulinė pandemija.

Svarbu tai, kad Kinija dabar jau griežtai priešinasi bet kokiems naujiems pasaulio valstybių ryšiams su Taivanu ar jų pakėlimui į naują lygį, o kartu bando visais būdais nutraukinėti net tuos ryšius, kurie jau buvo užmegzti.

Dar 2013 m., nors ir svečio statusu, Taivanas dalyvavo ir Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos asamblėjoje, tačiau 2016 m. ir vėliau į ją patekti dėl Kinijos spaudimo jau nebegali.

Tačiau norint suprasti, kokia iš tiesų dabar yra Kinijos pozicija dėl Taivano atstovybių, kad ir koks jų pavadinimas būtų, pirmiausia reikia pažvelgti, kaip nuo 2016 m. pasikeitė Taivano diplomatinio atstovavimo žemėlapis.

Nuo Tsai Ing-wen išrinkimo Taivano prezidente dėl Kinijos spaudimo ir finansinių vilionių buvusius diplomatinius santykius su su šia daugelio kitų oficialiai jau seniai nepripažįstama šalimi nutraukė Kiribatis, Saliamono salos, Dominika, Burkina Fasas, Salvadoras, Panama, San Tomė ir Prinsipė bei Nikaragva.

Kaip manote, ar nors vienoje jų liko bent Taipėjaus prekybos ir kultūrinių ryšių atstovybė šiems ryšiams palaikyti?

Atsakymas, manau, numanomas – dabar ryšiai palaikomi per atstovybes kitose šalyse, kaip, beje, iki Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje darė ir mūsų šalis. Ryšiai buvo palaikomi per Taipėjaus atstovybę Latvijoje – tik jie praktiškai neegzistavo.

Įdomu tai, kad kai 2013 m. Gambija nutraukė diplomatinius santykius su Taivanu ir norėjo juos plėtoti su Kinija, Pekinas netgi delsė užmegzti diplomatinius santykius su Gambija iki pat lemtingų 2016 m., kai iš tiesų daug kas kardinaliai pasikeitė. Diplomatinių santykių su Gambija užmezgimas tuomet net buvo vadinamas Kinijos diplomatinių paliaubų su Taivanu pabaiga.

Tačiau tam, kad geriau suprastume, kokia yra tikroji Kinijos pozicija ne tik dėl pavadinimo, o dėl ryšių su Taivanu plėtojimo apskritai, grįžkime į Europą.

„Taivano atstovybės atidarymas […] yra provokacinis Taivano separatistų gaujos veiksmas, o pavojingas pataikavimas jiems turės rimtų neigiamų pasekmių“, – manote, kad ši citata yra viena Kinijos reakcijų į Taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje?

Ne, tai vieno svarbiausių Kinijos propagandos įrankių – dienraščio „Global Times“ išpuolis … prieš Prancūziją 2020 m. rugpjūtį.

Už ką užpulta Prancūzija, jei ji, kaip minėta, jokios atstovybės nei Taivaniečių, nei Taivano vardu tikrai neatidarė? Maža to, ji neužmezgė ir jokių naujų santykių su Taivanu – šios nepripažintos šalies atstovybė Paryžiuje veikia nuo 1972 m.

Kinijos rūstybę Prancūzija, pasirodo, užsitraukė dėl to, kad plečiantis šalių ryšiams vien atstovybės Paryžiuje nebeužtenka, todėl nutarta atidaryti jos filialą Prancūzijos Provanso Ekso mieste.

Tai gal Kiniją, kaip dabar garsiai skelbiama Lietuvoje, supykdė koks nors netinkamas atstovybės pavadinimas? Irgi ne – Provanso Ekse atstovybė atidaryta Taipėjaus vardu.

O gal minėta „Global Times“ citata neatspindi oficialios Kinijos pozicijos?

Kinijos rūstybę Prancūzija, pasirodo, užsitraukė dėl to, kad plečiantis šalių ryšiams vien atstovybės Paryžiuje nebeužtenka, todėl nutarta atidaryti jos filialą Prancūzijos Provanso Ekso mieste.

Oficialus Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Zhao Lijianas suformulavo tikrai nedviprasmiškai. Jis dėl atstovybės Provanso Ekse atidarymo ne tik tiesiogiai apkaltino Prancūziją pažeidžiant „vienos Kinijos principą“, bet ir pareiškė, kad Kinija griežtai prieštarauja „bet kokiems kontaktams tarp Prancūzijos ir Taivano, tarp jų ir tarpusavio oficialių institucijų atidarymui“.

O juk Prancūzija tikrai nėra pirma valstybė nei Europoje, nei pasaulyje, kurioje dabar veikia ne viena, o kelios Taipėjaus atstovybės – pagal de facto ambasados ir de facto konsulatų principą, nors taip oficialiai ir nėra vadinama. Ir vis dėlto vis agresyvėjančiai Kinijai nebetinka ir toks modelis.

Ar dabar kitaip skamba mitas, kad problema dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Vilniuje yra tas vienas pavadinimo žodis?

Ar tas žodis, ar vis dėlto bet kurios valstybės santykių plėtra su Taivanu Kinijai dabar jau yra pagrindinė problema?

Oficialų atsakymą į tokį klausimą, beje, iš esmės yra viešai pateikęs pats Pekinas. Ir, beje, tai pačiai Prancūzijai, kuri jokiais netinkamais pavadinimais Kinijos „erzinti“ nė nemanė.

„Prancūzijos senatorių apsilankymas Taivano saloje, užmezgant oficialius ryšius su Taivano valdžios institucijomis bet kokiu pavadinimu, bus rimtas Prancūzijos valstybės taikomo „vienos Kinijos principo“ pažeidimas, kuriuo pasinaudos „Taivano nepriklausomybės“ jėgos“, – tokiu oficialiu pareiškimu praėjusių metų rugsėjį (taigi, kai Taivaniečių atstovybė Vilniuje dar nebuvo oficialiai atidaryta), ko gero, bet kokias abejones dėl to, ar tik pavadinimas svarbu, galutinai išsklaidė Kinijos ambasada Paryžiuje.

Ar tik pavadinimas svarbu, galbūt suprasime ir iš istorijos, visai neseniai nutikusios Pietų Korėjoje. Šiai šaliai Taivanas yra šeštas pagal dydį prekybos partneris, tačiau dėl Kinijos spaudimo praėjusių metų gruodį ji buvo priversta atšaukti Taivano skaitmeninių technologijų ministro net ne vizitą šalyje, o tiesiog kalbą vaizdo ryšiu pačiai Korėjai ypač svarbioje technologijų konferencijoje. Taigi, ir vėl – ne apie pavadinimus, o apie bendradarbiavimą apskritai dabar jau yra kalba.

Aš, žinoma, Lietuvos vyriausybei Taivaniečių atstovybės atidarymo klausimais nepatarinėjau ir tame procese iš viso niekaip nedalyvavau, todėl negaliu žinoti, kaip iš tiesų buvo šis klausimas svarstomas. Tačiau tikrai neabejoju, kad Užsienio reikalų ministerijai, skirtingai nuo dabar be didesnių apmąstymų mitą apie „vieno žodžio problemą“ platinantiems politikams, verslininkams ir net ekspertams, visa tokia ir panaši informacija ne tik buvo žinoma, bet rimtai apsvarstyta.

Maža to, Lietuvai prieš priimant sprendimą, ko gero, svarbiausias buvo dar vienas tikrai iškalbingas praėjusių metų pavyzdys, kuris daugeliui taip pat tikriausiai nėra žinomas, bet, svarstant mūsų pačių pasirinkimus, mano įsitikinimu, turėjo turėti ypatingą reikšmę.

Mat Lietuva 2021 m. net nebuvo vienintelė šalis pasaulyje, kuri leido Taivanui atidaryti atstovybę, pavadintą savo šalies (nesvarbu, ar Taivaniečių, ar Taivano), o ne jos sostinės vardu. Nebuvo net ir pirmoji.

Norėdami pasišaipyti iš Lietuvos sprendimo, mitų skleidėjai dažniausiai mūsų pasirinkimą lygina su dar vienos nepripažintos valstybės – Somalilando – pasirinkimu atidaryti Taivano atstovybę 2020 m., iš tiesų Lietuvai daug svarbesnis visų pripažintos nedidelės Pietų Amerikos valstybės Gajanos pavyzdys.

Gajana kaip ir Lietuva ne tik laikosi „vienos Kinijos politikos“. Ši valstybė diplomatinius santykius su Kinija užmezgė dar 1972 m. ir yra laikoma net savotiška Kinijos strategine partnere regione. Ekonominiai Gajanos ir Kinijos ryšiai – gerokai didesnio masto negu Lietuvos ir Kinijos. Kinijos investicijos Gajanoje iš viso nelygintinos su Kinijos investicijomis Lietuvoje, kaip dangus negali būti lyginamas su žeme.

Nepaisant to, 2021 m. pradžioje Gajana nusprendė atidaryti ir Taivano atstovybę šalyje, o kartu leido ją pavadinti būtent Taivano, o ne Taipėjaus vardu. Įdomiausia (nors esant tokiems Gajanos ir Kinijos santykiams, tai daugiau negu natūralu), kad Kinija buvo iš anksto informuota apie Gajanos sprendimą. Tačiau laukė, kol atstovybė bus atidaryta, tada privertė per dieną tą atstovybę… ne – ne pervadinti Taipėjaus vardu. Kinija privertė Gajaną visiškai uždaryti atstovybę ir nutraukti bet kokius santykius su Taivanu.

Štai tokia yra ta kiniška „vilko kario“ diplomatija.

O tiems, kas vis dar iki galo nesupranta, kaip pastaraisiais metais pasikeitė Kinijos politika dėl absoliučiai bet kokių kitų valstybių santykių su Taivanu, vertėtų pažvelgti į Kanadą. Vos Kanados Vankuverio mieste praėjusių metų rudenį pasigirdo kalbų apie tai, kad miestas gali svarstyti sudaryti vadinamąją „miestų sesių“ partnerystės sutartį su Gaosiongu Taivane, Kinija iš karto tiek oficialiu savo konsulato Vankuveryje pareiškimu, tiek ir neoficialiu spaudimu pademonstravo, kad „griežtai prieštarauja“ ir tam.

Nors Taivano miestai tokių partnerystės sutarčių su miestais visame pasaulyje turi tikrai daugiau negu Taivanas atstovybių pasaulyje. Net Vilnius turi tokią sutartį su Taipėjumi ir Kinija, kol kas dar nereiškė dėl to pretenzijų.

Tikrai galėčiau ir toliau vardinti ne tik Kinijos pareiškimus, bet ir veiksmus, kurie akivaizdžiai įrodo, kad Lietuva neturėjo pasirinkimo atidaryti Taivano atstovybės Taipėjaus vardu ir ne tik nesusigadinti santykių su Kinija, bet ir nesulaukti tokio puolimo, kokio iš komunistinio monstro sulaukia dabar.

Pasirinkimas buvo visai kitas. Galima buvo iš viso neatidaryti Taivano atstovybės ir neplėtoti santykių su šia aukštųjų technologijų šalimi, į kurią dabar krypsta viso pasaulio žvilgsniai, ir tokiu atveju Kinijos pyktis dėl Lietuvos veiksmų galbūt būtų buvęs kiek mažesnis. Bet netgi nėra garantijų, kad tas ekonominis karas nebūtų prasidėjęs ir be jokio atstovybės atidarymo.

Jei Lietuva pasirinko tą atstovybę atidaryti ir santykius su Taivanu plėtoti apskritai, kainą už tai Kinija mus mokėti būtų vertusi bet kokiu atveju. Ir tą tiesiog būtina įsisąmoninti.

Žinodami visa tai, pereikime prie antrojo mito, kad Lietuva apskritai užpulta tik dėl Taivaniečių atstovybės, o ne dėl visai kitų priežasčių.

Būtina prisiminti, kad net ir verslo ryšiai su Kinija ėmė strigti jau pavasarį, kai Lietuva pasitraukė iš jokios naudos jai nedavusio, o tik Europos Sąjungos skaldymo įrankiu Kinijos rankose tapusio vadinamojo „17+1“ formato.

Nereikia pamiršti, kad Kinija tikrai negalėjo nepastebėti ir per visą pasaulį nuskambėjusių Lietuvos įspėjimų dėl Kinijos technologijų keliamų grėsmių. Ir jau tikrai neliko patenkinta dėl Lietuvos draudimo 5G ryšį plėtoti „Huawei“ technologijų pagrindu.

O gal ir visi šie Lietuvos veiksmai buvo klaida? Į šį klausimą nagrinėjant Kinijos pradėtą karą prieš Lietuvą taip pat būtina atsakyti.

Kodėl? Tie, kas rimčiau domisi Kinijos politika, tikrai turėtų žinoti bent jau 2020 m. rugpjūtį paskelbtą Australijos strateginės politikos instituto atliktą studiją, tikrai iškalbingu pavadinimu – „Kinijos komunistų partijos „prievartos diplomatija“.

O joje nedviprasmiški skaičiai – nuo 2010 m. iki studijos paskelbimo, t. y. per mažiau negu 10 m., Kinija „prievartos diplomatijos“ (o tai reiškia vienokias ar kitokias, tiesa, ne vien ekonomines sankcijas dėl Kinijai paprasčiausiai nepatinkančių kieno nors sprendimų) griebėsi net 152 kartus – 100 kartų prieš įvairias valstybes ir dar 52 kartus prieš atskiras bendroves.

Tačiau dar svarbiau, kad nuo 2018 m. šios „prievartos diplomatijos“ atvejų skaičius lyg raketa šovė į padanges. Iki tol dažniausiai buvo galima kalbėti vos apie kelis, retkarčiais keliolika atvejų per metus, o nuo 2018 m. jų jau buvo dešimtys per metus. 2019 m. pasiekė 60 atvejų ribą, o per pirmus aštuonis 2020 m. mėnesius suskaičiuoti 34 atvejai. Beje, net patys studijos rengėjai pabrėžia, kad tai tik tie atvejai, apie kuriuos galima buvo rasti kokios nors informacijos viešuose šaltiniuose.

Kaip manote, ar tikrai buvo bent mažiausio pagrindo tikėtis, kad „prievartos diplomatija“ tokiame kontekste nebus pritaikyta ir prieš iššūkį Kinijai net visai kitais veiksmais negu vien Taivaniečių atstovybės atidarymas metusiai Lietuvai?

Nereikia pamiršti, kad Kinija tikrai negalėjo nepastebėti ir per visą pasaulį nuskambėjusių Lietuvos įspėjimų dėl Kinijos technologijų keliamų grėsmių. Ir jau tikrai neliko patenkinta dėl Lietuvos draudimo 5G ryšį plėtoti „Huawei“ technologijų pagrindu.

Jei tikrai manote, kad Kinijos sankcijų tokiomis aplinkybėmis galima buvo iš viso išvengti, esate visiškai naivūs.

O tai reiškia, kad Taivano atstovybės atidarymo klausimo net negalima nagrinėti atskirai nuo Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu apskritai.

Taigi, vėl tenka grįžti prie klausimo: ar, pavyzdžiui, Lietuvos sprendimas neleisti 5G ryšio plėtoti „Huawei“ technologijų pagrindu irgi buvo klaida?

Tiesa, atsakant į šį klausimą jau tiesiog privalu turėti mintyje, kad amerikiečiai kone atvirai Lietuvą buvo įspėję, jog leidimo 5G ryšį plėtoti „Huawei“ technologijų pagrindu atveju apie JAV karius mūsų šalyje galima iš esmės pamiršti net svajoti.

Taigi, ir Lietuvos pasirinkimai – tikrai ne tokie paprasti, kaip dabar mums bando įteigti Kinijos interesų ambasadoriai.

Bet svarbiausia ir vėl yra net ne vien tai, kas išvardyta. Svarbiausia, kad Vakaruose puikiai suprantama tai, kas kažkodėl niekaip nesuprantama Lietuvoje.

„Lietuva, 2,8 mln. gyventojų Baltijos valstybė, vaidinanti gerokai savo dydį pranokstantį vaidmenį žmogaus teisių ir demokratijos plėtros srityje, atsidūrė Rusijos ir Kinijos taikiklyje. Nei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nei Kinijos lyderis Xi Jinpingas nevengė imtis veiksmų prieš Lietuvą. Tačiau pastarieji jų žingsniai turi platesnę reikšmę, t. y. tikrina Amerikos ir Europos įsipareigojimus sąjungininkams“, – praėjusių metų pabaigoje dienraštyje „The Wall Street Journal“ rašė du mano buvę kolegos Hudsono institute Vašingtone, tikrai žinomi tarptautinių santykių ekspertai Todas Lindbergas ir Peteris Roughas.

Tokie ir panašūs Kinijos pradėto karo prieš Lietuvą vertinimai tarp Vakarų analitikų šiuo metu – visiškai įprasti. Nes žvelgiant šiek tiek plačiau, o ne vien iš savo kiemo, yra akivaizdu, kad Kinija šiuo karu prieš Lietuvą iš esmės nusitaikė tikrai ne tik, o gal net ne tiek į mūsų šalį, kiek būtent į Lietuvos sąjungininkus.

Būtent Lietuvos sąjungininkus, pirmiausia Europoje, bando išgąsdinti Pekinas, kad šie, nors nuotaikos komunistinio monstro atžvilgiu tikrai keičiasi, nedrįstų priešintis Kinijos valiai, o juo labiau nesumanytų stoti Vašingtono pusėn kovoje su komunistiniu monstru, kaip tai jau padarė Lietuva.

Taigi, Lietuva atsidūrė daug didesnės pasaulinės kovos epicentre negu kažkoks atstovybės pavadinimas ar net pačios atstovybės atidarymas ir būtent taip reikia vertinti viską, kas dabar vyksta.

Ar Lietuvai naudinga būti šios kovos epicentre? Atsakymas tikriausiai priklausys nuo to, kaip vertiname Lietuvos santykių su JAV reikšmę apskritai, geopolitinius lūžius pasaulyje, santykių su Kinija perspektyvas ilgesniu laikotarpiu ir dar daug panašių globalių dalykų. Tačiau bet kokiu atveju būtina suprasti, kad Kinija pirmiausia kariauja prieš Ameriką, o Lietuva jai tiesiog pasirodė patogus taikinys šioje kovoje.

Taigi, vėl tenka grįžti prie klausimo: ar, pavyzdžiui, Lietuvos sprendimas neleisti 5G ryšio plėtoti „Huawei“ technologijų pagrindu irgi buvo klaida?

Jei jau išsklaidėme ir antrąjį mitą, pereikime prie trečiojo – to, kad Lietuvos sprendimas atidaryti Taivaniečių atstovybę yra visiškai neapgalvotas veiksmas, o sprendimas priimtas net nepasivarginus prognozuoti jo pasekmių.

Tai, kad buvo akivaizdu, jog Lietuva turės mokėti kainą net ne už Taivaniečių atstovybės pavadinimą, o už pačios atstovybės atidarymą, lyg ir išsiaiškinome. Todėl kaltinti Vyriausybę, kad ji neva nepagalvojo, kad jos sprendimai gali brangiai kainuoti – yra visiškas neišmanymas arba specialus klaidinimas. Tam nereikia didelės išminties.

Įvertinus visą aukščiau pateiktą informaciją, kurią Užsienio reikalų ministerija, skirtingai negu daugelis komentuotojų, neabejotinai žinojo, didelės išminties nereikia net tam, kad suprastume, jog kainą už savo politiką Kinijos atžvilgiu Lietuvai galėjo tekti anksčiau ar vėliau sumokėti, jei net jokia Taivano atstovybė jokiu pavadinimu iš viso nebūtų buvus atidaryta.

O ką privalo daryti atsakinga Vyriausybė, jei ji supranta, kad jos sprendimai, net jei labai strategiškai svarbūs ir orientuoti į ateitį, turės savo kainą? Akivaizdu, kad Vyriausybė privalo ieškoti kompensacinių mechanizmų, galinčių jei ne visiškai atsverti, tai bent jau amortizuoti galimą žalą trumpuoju laikotarpiu.

Jeigu kam nors dar neaišku, kad būtent apie tokį kompensacinį mechanizmą iš Taivano pusės dabar girdime, kai buvo pranešta apie specialaus 200 mln. dolerių vertės investicijų į Lietuvą fondo sudarymą ir šios šalies vyriausybės ketinamą atidaryti net vieno milijardo dolerių paskolų verslui fondą bei kitas ekonominio bendradarbiavimo iniciatyvas, belieka tik apgailestauti.

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia suprasti, kad be Taivaniečių atstovybės pavadinimo nebūtų ne vien to kompensacinio mechanizmo, prie kurio jau dabar savo sprendimais pradeda prisidėti bei toliau prisidės ir Jungtinės Valstijos.

Pirmiausia galėjo nebūti jokios Taivano atstovybės apskritai, nes pavadinti atstovybę Taivaniečių vardu, skirtingai negu bandoma įteigti, tikrai nebuvo Lietuvos sumanymas. Pavadinimas pasiūlytas paties Taivano ir jam šis pavadinimas tikrai ne mažiau svarbus negu Kinijai.

O štai santykiai su Lietuva, jei ji nedemonstruotų tikro noro būti ištikima Taivano, o ne Kinijos partnere, Taivanui tikrai nebūtų tokie svarbūs, kad jis būtinai norėtų atidaryti tą atstovybę, kad ir Taipėjaus vardu.

Nebūtų ir to geopolitinio dėmesio ne tik iš JAV, bet ir iš kitų pasaulio šalių. O tai – ne vien iki šiol neregėta Lietuvos reklama (kurią, tiesa, bando griauti prezidentas, prabilęs apie „klaidą“, ir kai kurie kiti mūsų šalies politikai, skubantys įsiteikti Kinijai neapgalvotais pareiškimais), bet ir tikrai konkrečiai galimas realizuoti kapitalas – tiek užsienio bei saugumo politikos, tiek ir kitose srityse.

Nebūtų ir to, ką ne Lietuvos vyriausybė, o tikrai įtakingas dienraštis „Politico“ suformulavo taip: „Konfliktas su Kinija dėl Taivano Lietuvai, mažai Baltijos šaliai, gali lemti neregėtą laimėjimą, apie kurį Prancūzija ir Vokietija galėtų tik pasvajoti: investicijas į mikroschemų gamybą.”

Tačiau bet kokiu atveju būtina suprasti, kad Kinija pirmiausia kariauja prieš Ameriką, o Lietuva jai tiesiog pasirodė patogus taikinys šioje kovoje.

Žinoma, iki neregėtą proveržį Lietuvai žadančio bendradarbiavimo su Taivanu puslaidininkių srityje dar tikrai ilgas ir daug pačios Lietuvos darbo bei pastangų reikalaujantis kelias, kuris tikrai nebus lengvas, bet tai, kad atsirado bent jau galimybė, priminsiu, pripažįsta net pasaulyje tikrai įtakingas dienraštis, o ne Lietuvos vyriausybė ar aš.

Ir visa tai kažkas vadina neapgalvotais sprendimais ir pasekmių neprognozavimu?

Vienintelis dalykas, ko Vyriausybė jau pati prisipažino neprognozavusi – Kinijos bandymas pašalinti Lietuvą iš pasaulinių tiekimo grandinių. Tačiau tai prognozuoti buvo visiškai neįmanoma, nes negali prognozuoti to, kas dar niekuomet ir niekur nebuvo nutikę. Jau minėjau kiek kartų vien per pastarąjį dešimtmetį Kinija taikė „prievartos diplomatijos“ priemones, tačiau nė karto ji nebandė daryti nieko panašaus.

Maža to, jei Kinija iš tiesų imsis įgyvendinti tai, kuo dabar grasina (beje, vienas Kinijos agresyvios diplomatijos bruožų yra „testuoti“ tam tikras galimybes, bet paskui jų Pekinas kartais net pats atsisako), tai tikrai taps didele pačios Kinijos klaida, nes lems ekonominį karą jau ne su mažyte Lietuva, o su didele ir ekonomiškai galinga Europos Sąjunga.

Todėl kaltinimai Vyriausybei, kad ji esą nenumatė Kinijos bandymų pašalinti Lietuvą iš pasaulinių tiekimo grandinių, man atrodo panašūs į tiek pat rimtai sumanytus berti kaltinimus, kad reikėjo numatyti ir tai, kad Kinija gali panaudoti net branduolinį ginklą prieš Lietuvą. Juk teoriškai irgi įmanoma. Bet ar kas nors kada nors svarsto tokias galimybes, kai priima ne karinius, o paprasčiausius užsienio ar net prekybos politikos sprendimus?

Be to, būtų pravartu paklausti tų kritikų, kurie dabar teigia, kad prognozuoti Kinijos niekuomet iki tol niekur nenaudotą „branduolinį smūgį“, bandant pašalinti Lietuvą iš pasaulinių tiekimo grandinių, buvo ne tik galima, bet ir būtina. Paklausti reikėtų, kur jie patys buvo visus tuos beveik keturis mėnesius nuo paskelbimo apie būsimą Taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje iki pat jos oficialaus atidarymo.

Diskusijos Lietuvoje virė ir tuomet, bet tikrai nė vienas kritikas negali dabar sakyti: „Ar aš jums nesakiau.”

O visa kita – kaina ne tik buvo prognozuota, bet, kaip jau paaiškinau aukščiau, iš esmės buvo netgi neišvengiama, jei Lietuva norėjo ne tik atidaryti Taivaniečių atstovybę bet kokiu pavadinimu ir plėtoti santykius su Taivanu apskritai, bet ir vykdyti kitą politiką Kinijos atžvilgiu, kurią ši Vyriausybė vykdo.

O vykdyti šią politiką yra itin strategiškai apgalvotas pasirinkimas. Nes rinktis, ar mes – su mūsų saugumą vienintele galinčia garantuoti Amerika, ar – su Kinija, vis tiek teks. Todėl turėtumėte sutikti, kad netgi ekonomiškai naudingiau kainą už pasirinkimą mokėti dabar, kai priklausomybė nuo šio monstro yra mažesnė, negu vėliau, kai ji būtų didesnė.

Mitų, susijusių ne tik su Taivaniečių atstovybės atidarymu, bet ir su Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu apskritai, šiuo metu Lietuvoje platinama gerokai daugiau.

Pavyzdžiui, visiškas mitas yra tai, kad atidarydama Taivaniečių atstovybę būtent tokiu pavadinimu (nesvarbu, kad kinų kalba atstovybės pavadinimas reiškia Taivano atstovybę) Lietuva kaip nors pažeidė „vienos Kinijos politiką“ ar net pačios Lietuvos įsipareigojimą neužmegzti oficialių santykių su Taivanu, ką ji prisiėmė Kinijai pripažinus mūsų šalį 1991 m.

Mitas yra ir tai, kad žodis „Taivanas“, kalbant apie kitų valstybių santykius su šią valstybę reprezentuojančias atstovybes, yra visiškas tabu. Pavyzdžiui, Japonija savo atstovybę Taivane, nepaisydama Kinijos protestų, 2018 m. sausį pervadino į Japonijos–Taivano mainų asociaciją. JAV atstovybė Taivane pavadinta Amerikos institutu Taivane. Net Europos Sąjunga oficialiame savo tinklalapyje atstovybę vadina Europos ekonomikos ir prekybos biuru Taivane.

Dar vienas mitas yra tai, kad Lietuva yra kažkokia išsišokėlė, kuri kovoja su mus užpuolusia Kinija, šioje istorijoje apskritai nesulaukia net savo sąjungininkų paramos.

Būtent už tai, kad visi šie mitai toliau netrukdomai platinami, o vyriausybė ir vėl nesugeba aiškiai išaiškinti savo politikos ir netgi pati tų mitų neišsklaido, ją galima ir reikia kritikuoti.

Bet mums patiems svarbiausia negyventi tame priešo primestų mitų pasaulyje, o į viską žvelgti ne tik turint gerokai daugiau žinių, bet ir gerokai plačiau – bendrų pasaulyje vykstančių procesų, o ne vien Kinijos dezinformacijos ir gąsdinimų kontekste.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt