Skirtingi savivaldybių sprendimai dėl sovietinių paminklų pastarosiomis savaitėmis vėl skatina žvelgti giliau ir paklausti, ko išvis verta Lietuvos savivalda. Kodėl vieni merai sugeba patys rasti išeitis ir nukelti sovietines stovylas, o kiti, nors vis plyšauja apie savivaldos svarbą, iškilus nepatogiam klausimui, tik susigūžia kėdėje ir beda pirštu Vyriausybėn, kad ši nuspręstų už juos?
Tas pats su švietimo ir sveikatos reformomis. Vienos savivaldybės jau dabar, nelaukdamos nurodymų iš viršaus, susitvarkė mokyklų tinklą ir reformavo ligonines, o kitos, regis, mano, kad jų pareiga yra tik bėdavoti, keikti centrinę valdžią, reformas ir patį Dievą, kad neduoda daugiau gyventojų, bet ne ką nors pačioms sugalvoti ir padaryti.
Ir keisčiausia, kad būtent tos, kurios nieko nenori daryti, garsiausiai kalba apie savivaldos teises ir galias. Būtent tokie Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Rokiškio ir Kazlų Rūdos merai aktyviausiai reiškiasi tada, kai prabylama apie merų funkcijas, kadencijas ir labiausiai kovoja už teises daugiau pasiskolinti.
Pasiskolinti kam? Investicijoms ir regionų plėtrai, kaip siūlo prezidentas Gitanas Nausėda, ar visgi pravalgymui ir pustuščių pastatų išlaikymui?
Praėjusių metų krizės buvo puiki proga savivaldybėms įrodyti, ko jos vertos. Vyriausybė išties perleido daugybę savo funkcijų savivaldai ir leido kūrybiškai prisidėti prie pandemijos ir migrantų krizės suvaldymo. Bet ar tada merai labai apsidžiaugė išaugusiomis galiomis? Ar kaip tik piktinosi, kad Vyriausybė atsisako lyderystės ir jiems užkrauna krizes?
Tą patį darė ir opozicinės partijos. Ir dabar jos, vos rugsėjį pasirašiusios susitarimą dėl švietimo, jau svarsto iš jo išeiti, nes esą Vyriausybė nepaiso savivaldos, o pinigus skiria tik tiems, kas imasi permainų.
Bet ar gali būti kitaip? Ar turėtų Vyriausybė finansuoti stagnaciją ir nusispjauti į savo programą, nes merai, net ir savi, bus priversti padirbėti?
Žinoma, metai iki savivaldos rinkimų – pats sunkiausias laikas reformoms, nes už kiekvieną uždarytą klasę ar skyrių ligoninėje merai gali prarasti balsų, bet kartu tai ir proga atsiskleisti tikriesiems lyderiams. Tokiems, kurie regionų politiką mato valstybės, o ne savo kiemo mastu.
Tokiems dabartis geriausia proga ne tik sovietinių pabaisų atsikratyti, nelaukiant Vyriausybės nurodymų, bet ir per mėnesius, likusius iki rinkimų, įrodyti, kad regionai, o ne didmiesčiai - geriausia vieta įsikurti pabėgėliams iš Ukrainos. Žiū, gal tada ir kaimo mokyklų ir rajonų ligoninių visai netektų uždaryti. Bet ar ši proga dar nepraleista graudžiai virkaujant dėl galių trūkumo užuot ėmus jomis naudotis?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
