Eina ketvirta karo savaitė, šiandien jums skelbiama žiniose. Bet ne, išties, tai eina devintieji karo metai. Karo, kuris prasidėjo okupuojant Krymą ir kuris tęsėsi visą šį laiką ir buvo tapęs rutina. Rutina, dėl kurios pastaruosius metus Vakaruose jau niekas nė gilaus susirūpinimo nereiškė. Kurį Ukraina visą šį laiką kariavo viena.
Dar 2014-ųjų kovą sukrėsti stebėjome Krymo okupaciją. Jau tada ekspertai kalbėjo, kad Putinas ten nesustos. Ragino imtis pačių griežčiausių sankcijų, įšaldyti oligarchų sąskaitas Vakarų bankuose ir uždaryti Kremliaus propagandos ruporus.
Bet štai, prabėgo aštuoneri metai. Eina ketvirtoji nauja senojo karo savaitė. Ir mums jis vėl pamažu tampa rutina. Vėl raminamės, esą jau padarėm, ką galime. Kad jau davėme ginklų, įvedėm sankcijas, paaukojome ir priėmėme karo pabėgėlių. Guodžiamės, kad sankcijų prismaugta ir geležine uždanga atsitvėrusi Rusija pati nusibaigs.
Bet taip gali ir nenutikti. Arba nutiks dar negreit. Ir šis karas gali tapti rutina. Pamažu tampa. Pamažu priprantame prie kasdienių pranešimų apie bombarduojamus senelių namus, ligonines, teatrus ir mokyklas. Įtikime, kad tikrai nebegalime niekuo padėti, kad jau padarėme viską.
Nes karas Ukrainoje Vokietijai jau tapo rutina? O Lietuvai?
Bet visko tikrai nepadarėme. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tai primena kasdien vis naujame kreipimesi į parlamentus, į žmones vis kitoje šalyje. Tik po jo skausmingų pranešimų jau ne visi verkia, ne visi imasi veiksmų. Štai Vokietijos politikai, išklausę už Europą kariaujančios šalies prezidentą, jau kitą minutę lyg niekur nieko perėjo prie gimtadienio sveikinimų ir kasdienių diskusijų.
Nes karas Ukrainoje Vokietijai jau tapo rutina? O Lietuvai? Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas praėjusią savaitę suskaičiavo, kad Lietuva Ukrainai skyrė karinės paramos už beveik 30 milijonų eurų. Ir pasidžiaugė, kad esame didžiausių rėmėjų dešimtuke, o gal net taikomės į penketuką.
Pasakyta buvo taip, lyg turėtume apsidžiaugti ir nurimti, kad štai, mes jau padarėme, ką galime. Bet jei maža ir ne tiek daug pati turinti ką duoti Lietuva pretenduoja į didžiausių rėmėjų penketuką, tai ką daro didžiosios Europos valstybės? Tikrai duoda viską?
Ar tik stebi ir laukia, kol jų pačių visuomenės pripras prie karo rutinos? Nebeis į gatves su plakatais „Uždarykite dangų virš Ukrainos“? Juk jau nebeina. Net Vilniuje jau savaitę nebuvo protestų.
O vien Mariupolyje 300 tūkstančių žmonių laukia mūsų pagalbos. Bombarduojamose slėptuvėse, rūsiuose, iš kurių juos jau tremia į Rusiją.
Bet net humanitarinio koridoriaus į Mariupolį kol kas niekas Vakaruose deramai nesvarsto. Net žmones gelbėti bijome? Ir čia skaičiuojame, ką apie jų gelbėjimą pagalvos Rusija?
Nebeskaičiuokime ir neužsiliūliuokime raminimais. Nes jei karas už mus mums dabar taps rutina, o Rusija liks tokia kaip dabar, tai ir mūsų rutina bet kada gali virsti karu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
