Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vakar kreipėsi į Lietuvos Seimą ir, vadindamas mus draugais, retoriškai klausė: ar iš tikrųjų dar gyvos Europos vertybės? Ir dar įdomiau - jis kvietė kartu susitarti, kaip sustabdyti Rusijos ekspansionizmą. Jau po to, kai karas Ukrainoje pasibaigs.
Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovičius vakar išdėstė, kad imperializmas nemirs, jei mirs tik Putinas. Bet dar blogesnis variantas Ukrainai, pasak Arestovičiaus, būtų Navalno pseudodemokratinė Rusija, vėl iš naujo auginanti savo ekonominę galią ir karinę jėgą. Trumpai tariant, Arestovičius nori gyvo Putino ir negyvos Rusijos. O ne atvirkščiai.
Zelenskis irgi nori susitikti su gyvu Putinu. Ir nori jo kapituliacijos parašo ant taikos sutarties. Gyvo Putino ir visų, kurie vykdė karo nusikaltimus, specialaus teismo suole, norime ir mes. Tokį tribunolą sukurti teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska jau pakvietė Europos Komisijos teisingumo komisarą ir Bendrijos teisingumo ministrus.
Galbūt tokio Rusijos teismo reikėjo dar prieš pusšimtį metų? Gal pasaulis per lengvai leido sovietijos pragarą kūrusiems išsisukti nuo atsakomybės ir suklydo komunizmo nesulyginęs su nacizmu? Gal taip įpūtė ir tam pačiam Putinui noro istoriją darkart paversti savo ideologijos tarnaite?
Gal todėl, kaip rašo Arkadijus Ostrovskis savo knygoje „Pramanyta Rusija: nuo Gorbačiovo laisvės iki Putino karo”, po imperijos žlugimo tikra atgaila - susitaikymas su praeitimi Rusijoje niekada neįvyko, nors devyniasdešimtiniais Rusija turėjo puikių progų permąstyti save ir savo nuodėmes pasauliui. Pirmiausia, mums. Okupuotoms ir prievartautoms lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Turėjo laiko atgailai, bet niekas neprivertė atgailauti. Teismo nebuvo.
Zelenskis irgi nori susitikti su gyvu Putinu. Ir nori jo kapituliacijos parašo ant taikos sutarties.
Todėl vietoj atgailos Rusija ėmėsi pasiteisinimų, melo, pykčio ir neapykantos. Labiausiai tiems, kurie laisvi, kurie nebijo Rusijos. Ir netiki jos galia. Nes kartą jau įveikė ją dainomis ir protu, o ne ginklais. Tiems, kurie ir dabar labiau nori ne kerštauti už sušaudytus žmones, išprievartautas moteris ir vaikus ir net ne nužudyti patį Putiną, o tik įveikti viso blogio priežastį - rusišką ekspansionizmą. Nori teisingumo ir gyvų vertybių.
Tokių vertybių, kai pinigas nėra aukščiau gyvybės. Vertybių, kai parama - tai ne vizitų į Bučą varžybos, o ginklai, kad bučų skerdynių nebūtų. Kai teisingumas, tai ne žodžiai, o nuosprendžiai. Ir kai visa tai laiku.
„Broliai lietuviai”, - galėjo vakar tarti Ukrainos prezidentas Seimo salėje. Rusija pati nutars, kas ji bus po teismo, bet padarykime viską, kad karas baigtųsi. Ir mes geriausiai žinome, kad žvanginti vakarietiškais ginklais Mariupolio kapinėse bus nevertybiška, kad pavėluotas teisingumas – netikras.
Kai pasaulis po Antrojo pasaulinio karo šventė pergalę prieš nacizmą, mums karas nesibaigė. Ir dabar, jei taika bus be Mariupolio ir Krymo, jis mums nesibaigs. Rusija taip liks gyva. Net jei ir be Putino.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
