Vakar, vasario 24-tosios rytą, Europos veidas pasikeitė. Visom prasmėm. Septynis dešimtmečius trukusi santykinės ramybės, taikaus gyvenimo iliuzija išnyko kartu su pirmąja raketa, paleista į Ukrainą iš Rusijos. Atviras karas vyksta Europos viduryje, Ukrainoje, tačiau nė viena demokratija regione nebėra saugi. Mes – pirmi eilėje.
Savo pašonėje leidom subujoti monstrui, kuris iki šiol buvo nujaučiamas, o dabar tapo oficialiu karo nusikaltėliu. Galim kalbėti apie beprotybę, geopolitinius kliedesius, tai esmės nekeičia. Ginklus išsitraukė ir į kitokias vertybes pasirinkusios valstybės teritoriją purviną aulinį batą įkėlė neprognozuojamas, nesukalbamas, meluojantis, iki ausų ginkluotas banditas.
Šiandien nebe laikas barstytis galvas pelenais, ieškoti kaltesnio, naivesnio ar skaičiuoti klaidas. Palikim tai istorikams, vildamiesi, kad jie turės tokią galimybę.
Šiandien svarbu tik viena – kaip per trumpiausią laiką išjungti karo mašiną, kurios arsenale yra ir branduolinis ginklas. Atsakymas taip pat yra tik vienas. Ši mirtį sėjanti ir kliedesius platinanti gūžta turi išnykti.
Žodis sankcijos jau kelia alergiją ir atrodo neskaniai, kaip pakelėje nuvalkiotas dešrigalis. Kol kito nėra, sakykim, kad jos turėtų visiškai ir absoliučiai atkirsti Rusiją nuo bet kokios prieigos Vakarų kryptimi.
Visiems. Sentimentų, kad paprasti žmonės nekalti, laikas baigėsi. Kalti visi, kurie savo tyla, prisitaikymu, baime leido žudyti.
Įšaldyti viską. Sąskaitas, butus ir dvarus, kuriuos Rusijos oligarchai apdairiai perkėlė į Europą ar Jungtines Amerikos Valstijas. Nėra normalu, kai jie ir jų šeimos vartosi taikioje Vakarų prabangoje, užėmę pusę Žydrosios pakrantės ar Londono, o Vakarų kryptimi pasukę ukrainiečiai skaičiuoja rusiškas raketas virš galvų.
Nuostolių tema turi būti išbraukta iš dienotvarkės. Nes tuomet, kai Baltarusijoje dislokuota Rusijos režimo karo mašinos dalis atsisuks ir pajudės į Europos Sąjungos sienos pusę, nuostoliai bus didesni, o daugelis iš mūsų nebeturėsim galimybės jų skaičiuoti.
Savo pašonėje leidom subujoti monstrui, kuris iki šiol buvo nujaučiamas, o dabar tapo oficialiu karo nusikaltėliu.
Ar to pakanka? Ne. Grėsmė išnyks tik kartu su režimu.
Turime naują realybę ir kelis aiškius faktus.
V. Putinas yra karo nusikaltėlis. Per pirmąjį atviro karo pusdienį žuvo per penkias dešimtis ukrainiečių ir, spėjama, panašiai tiek rusų. V. Putinas ir visi nors kiek prisidėję prie žudymo turi būti įvardyti ir teisiami, nesvarbu, – gyvi, mirę ar išprotėję nuo savo pačių beprotybės. Net jeigu ryt viskas pasibaigtų, pakanka to, kas jau padaryta. Per aštuonerius neskelbto karo metus, pradedant Krymu.
Baltarusijos režimas, kartu su šaliai vadovaujančia marionete Aliaksandru Lukašenka yra karo nusikaltėlių bendrininkas, pavertęs visą tautą įkaitais. Jo vieta ten pat.
Kinijos žinutė, kad išvykstantys iš Ukrainos jos žmonės turi matomoje vietoje laikyti Kinijos vėliavą, leidžia spėti, kad yra bendradarbiavimo su žudikais susitarimų. Kad šios valstybės pozicija dėl Ukrainos keičiasi arba yra dviveidė. Vis dar norintys prekiauti ir draugauti, turi apie ką pagalvoti.
Mes žinome, ką turi daryti mūsų prezidentas, Vyriausybė, Seimas ir kiti valdžios, saugumo, karinių struktūrų žmonės.
Tačiau šiandien kiekvienas iš mūsų turėtų paklausti savęs – ką aš asmeniškai galiu padaryti?
Kol dar nereikia į apkasus ar bunkerius, atverkime savo namų duris karo bėgliams. Bent pasiūlykime. Žinojimas, kad turi kol kas saugesnę užuovėją, suteikia stiprybės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
