Kaip istorikas, besidomintis įvairiomis skaudžios praeities įvykių įamžinimo formomis, pastaruoju metu išgyvenu dvejopą įtampą. Pirmiausia visai negaliu skaityti apie Holokaustą, nes Holokaustas – praeityje, o šiandien – Buča (Ever again).
Antras įtampos šaltinis – įtakingų asmenų kvietimas ir institucijų užsidegimas šalinti sovietų karių kapuose pastatytus paminklus. Spontaniškas pritarimas siekiui atsikratyti svetimų tapatybės ženklų susirungė manyje su „instinktyviu“ istoriko interesu išsaugoti kuo daugiau praeities ženklų, kad ir kokia ji bebūtų.
Apie daugelį metų prie Holokausto aukų kapų kartoto šūkio „Niekada daugiau“ – „Never again“ – „Nie Wieder“ devalvaciją jau rašiau anksčiau (artėja Jom HaŠoa renginiai, siūlau ištempti ausis ir paklausyti, ar (ir kaip) pasikeis prelegentų retorika, ar vis dar bus kalbama apie „niekada daugiau“. Šiaip jau – reikėtų liautis), todėl šis rašinys – apie sovietinių paminklų Raudonosios armijos karių kapinėse likimą. Šis klausimas Lietuvoje svarstytas nekart. Šį kartą, prisidengus Rusijos agresija prieš Ukrainą, siekiama jį galutinai išspręsti.
Trumpai – man šie paminklai (ir memorialai, kurių dalis jie yra) niekada netrukdė. Ne dėl to, kad būtų savi, o dėl to, kad visada žvelgiau į juos tiriamu žvilgsniu: kaip ir kada jie atsirado, iš ko padaryti, kas ant jų parašyta? Kitaip tariant, tyrinėjau šiuos paminklus kaip praeities palikimą, kaip faktą. Užėmus tokią poziciją, bet kokie svetimos valstybės galios ir valdžios ženklai bus bejėgiai. Priešai gali juos panaudoti propagandai – ir darė tai jau ne kartą, bet juk dingsčių prisikabinti banditas visada suras, o jei neras – sugalvos. Mums jų strategavimai nerūpi.
Trumpai – man šie paminklai (ir memorialai, kurių dalis jie yra) niekada netrukdė. Ne dėl to, kad būtų savi, o dėl to, kad visada žvelgiau į juos tiriamu žvilgsniu: kaip ir kada jie atsirado, iš ko padaryti, kas ant jų parašyta?
Neginčytina – tai svetimi ženklai, ir jų Lietuvos miestuose ir miesteliuose ramioje valstybės istorijos tėkmėje neturėjo atsirasti. Tačiau ką jie reiškia šiandien? Susidaro įspūdis, kad diskusijose apie šių objektų likimą kalbama tik apie pirmines sovietų režimo jiems suteiktas reikšmes, kurios šiandien, mano akimis, nebeaktualios. Jei visgi neramu, visada egzistuoja galimybė prie jų įrengti papildomą informacinę infrastruktūrą ir paversti erzinančius objektus eksponatais.
Betoniniai kariai nedideliuose memorialuose (o dauguma jų regionuose) pašalinami nesunkiai, bet ką daryti, pavyzdžiui, su „Kalavijo“ monumentu Klaipėdoje ir memorialu arba didžiule skulptūrine kompozicija Antakalnio karių kapinėse ir pačiu memorialu, kuris kaip niekas kitas „šlovina“ Raudonosios armijos žygdarbius. Techniškai – ne bėda, bet ką daryti su likusiu ansambliu? Kaip išlikti nuosekliems? „Falinio“ simbolinio nuvertimas proceso dalyviams visada sukels malonumą, bet tas malonumas bus negilus, o pridėtinė tokio sprendimo vertė abejotina.
Rašant šį tekstą, pasiekė informacija, kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius neketina skubėti šalinti skulptūrinės kompozicijos Antakalnio karių kapinėse („vertinsime, žiūrėsime“), kaip ir, matyt, pertvarkyti Antakalnio karių kapų.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas informavo sieksiantis pašalinti „Kalaviją“, bet tam, pasak jo, bus reikalinga „politinė diskusija“. Jei panašūs monumentai stovėtų miestų centruose ir nebūtų susieti su kapais, toji diskusija veikiausiai būtų lengvesnė. Dabar gi – žiūrėsime. Kad liestų kapus, abejočiau (juos saugo tarptautinė humanitarinė teisė, ir šiaip...).
Visiškai suprantu užsidegimą dabartiniame geopolitiniame kontekste bent simboliniame lygmenyje nukauti keliasdešimt betoninių sovietų armijos karių, ypač jei šie stovi „ant akių“, kaip Kurkliuose – prie bažnyčios, ar stovėjo Taline – pačiame centre. Tačiau daugelyje kitų vietų, kaip kad Dūkšte šiaurės rytų Lietuvoje, atokiai stovintis objektas vargu ar kam kliūva. Priešingai, šiame miestelyje dvejų kapinių – lenkų karių, žuvusių 1919–1920 m., ir sovietų, žuvusių čia 1944 m. – kaimynystė yra puiki erdvė senų medžių šešėlyje medituoti apie praeitį ir dabartį.
Tad ką daryti? Greitas atsakymas: vertinti kiekvieną atvejį atskirai ir suteikti galimybę šių objektų likimą spręsti vietos bendruomenėms.
Tad ką daryti? Greitas atsakymas: vertinti kiekvieną atvejį atskirai ir suteikti galimybę šių objektų likimą spręsti vietos bendruomenėms. Jei konkrečiai bendruomenei paminklas netrukdo – telieka. Jei trukdo, jei negali pakęsti tokio objekto prie savęs – verčiau pašalinti. Taip būtų išvengta centralizuoto vajaus, kuris, nori nenori, primena autoritarinius veikimo būdus. Beje, nedidelis off-topic: svarstant šalinti ar palikti paminklus sovietų kariams, derėtų nepamiršti ir Juozo Krikštaponio akmens Ukmergėje. Tai taip pat svetimas mūsų visuomenės idealams ženklas.
Apskritai, mūsų aplinkoje yra ir daugiau sovietmetį primenančių reliktų, materialių ir nematerialių, kuriais reikėtų susirūpinti ir pašalinti. Pavyzdžiui, nustekenta infrastruktūra, pernelyg primenanti tai, ko nenorime prisiminti, ir aplaidus jos tvarkymas (laiptinės, liftai, šaligatviai, gatvės, fasadai, mažosios architektūros elementai ir kt.), nesaugojimas to, kas bendra, gulago stiliaus grubus reagavimas į kito žmogaus tikrą ar tariamą nežinojimą, gėdinimas dėl kitoniškumo ir kitos smulkios kanukiškos bjaurystės, kuriomis pasižymėjo mums toks savas ir svetimas homo sovieticus.
