Kiek ir kaip Rusijos piliečiai kalti dėl jų valstybės pradėto karo Ukrainoje? To klausia ir patys rusai, kritiškai vertinantys situaciją, apie tai diskutuojame ir mes, bandydami suvokti, ko dar reikia, kad teisingumas būtų atkurtas.
Girdime daug kaltinimų, prakeiksmų ir nusivylimų rusų žmonėmis, priekaištų, įsitikinimų, kad jų niekas nepakeis, kad visų kaltė už putinizmą vienoda. Kartu galime rasti ir įvairių pateisinimų apie nelaimingą tautą, kurią prispaudė valdžia ar tiesiog Putinas, kuriai nebuvo suteikta galimybė patirti laisvę, kuri tiesiog nežino kitaip, bei dūsavimų, kad niekuo dėti menininkai ar sportininkės turi kentėti.
Nenuostabu, kad šiuos svarstymus lydi didžiulės emocijos ir kategoriški pareiškimai. Tačiau nei pozicija „visi rusai kalti dėl karo“, nei nuostata, kad „rusai yra režimo aukos“ man nepriimtinos. Pirmoji sulygina visų kaltes, antroji per daug žmonių nuo jos atleidžia. Deja, vieno atsakymo čia nėra ir nebus.
Tarp kolektyvinės kaltės ir atsakomybės
Kolektyvinės kaltės idėja, matyt, tokia pat sena, kaip žmonija. Prisiminkime kad ir vendetos praktikas, kai už vieno žmogaus žūtį buvo keršijama visai giminei ar klanui. Arba tradicijas jau modernesnėse, bet uždarose bendruomenėse kaip kalėjimas, internatai ar kariuomenė, kur už vieno nuobaudą atsako visi. Arba totalitarinių režimų praktikas „už nelojalumą“ taikyti kolektyvines bausmes ištisoms tautoms.
Gerokai intensyvesnė politinė ir filosofinė temos refleksija prasidėjo jau po Antrojo pasaulinio karo, kai teko pradėti narplioti net tik Vokietijos, bet ir nusikalstamam režimui priklausiusių Vokietijos žmonių kaltės ir atsakomybės klausimą.
Jau tada, 1945 m., vokiečių filosofas Karlas Jaspersas pastebėjo, kad kolektyvinės kaltės idėja paverčia tautą individualizuotu ir dėl to vientisu dariniu. Tačiau visa tauta ar visi žmonės negali būti vienodi nusikaltėliai, moralų ar nemoralų veiksmą gali atlikti tik konkretus žmogus. Dar griežčiau teigė filosofė Hannah Arendt – jai kaltė, priskirta kolektyvui, tampa įrankiu atleisti individą nuo kaltės, nes kur kalti visi – nekaltas niekas.
Joks kolektyvinės atsakomybės prisiėmimas nebus įmanomas be politinės atsakomybės valstybės lygiu prisiėmimo – viešo atsiprašymo valstybės vardu, kompensacijų ir, žinoma, pagrindinių kaltųjų nubaudimu.
Kolektyvinės kaltės idėja nuveda prie absoliutaus, tad kartu ir absurdiško įsivaizdavimo apie vieną ar kitą visuomenę kaip „blogą“. Toks mąstymas neleidžia suprasti, kaip apskritai įmanomi masiniai nusikaltimai, kaip jie tampa priimtini. Todėl, Arendt įsitikinimu, teisiškai ir morališkai yra prasminga tik individuali kaltė. Tada galima ir teisti, ir smerkti, ir nubausti. Kaltės perkėlimas grupei visa tai atima ir palieka mus be jokio prasmingo santykio su tuo, kas padaryta.
Tačiau kolektyvinės atsakomybės samprata turi prasmę. Kaip nemažai daliai žmonių turi prasmę didžiavimasis savo tėvyne, net jei tiesiogiai prie daugelio dalykų neprisidėjo, lygiai taip pat privalu apmąstyti savo santykį su nesididžiuotinais dalykais, padarytais valstybės vardu.
Kolektyvinė atsakomybė kyla iš priklausymo politinei bendruomenei, iš buvimo su ja tuo metu, iš stebėjimo, kas jos vardu daroma, taip pat ir iš nepastebėjimo, kas vyksta. Joks kolektyvinės atsakomybės prisiėmimas nebus įmanomas be politinės atsakomybės valstybės lygiu prisiėmimo – viešo atsiprašymo valstybės vardu, kompensacijų ir, žinoma, pagrindinių kaltųjų nubaudimu.
Ką ir kaip daryti rusams?
Naudojantis šiuo filosofiniu kelrodžiu, atrodo, tenka sutikti, kad kaltę dėl Rusijoje priimtų karo sprendimų teks versti konkretiems žmonėms, priėmusiems sprendimus, dalyvavusiems juos priimant, leidusiems tiems sprendimams atsirasti, juos įgyvendinusiems, dariusiems baisumus kare.
Ar teisiškai kaltininkai bus nubausti, kiek jų bus nubausta – nėra aišku. Jei karas baigsis kokiu nors taikos / netaikos sutarimu tarp Ukrainos ir Rusijos, tikėtina, kad susitarime bus ir punktas apie tolesnes teisines sankcijas (tiksliau jų nesiėmimą iš Ukrainos pusės). O net jei koks nors baudžiamasis procesas įvyktų, vertėtų perspėti save iš anksto neišsikelti didelių lūkesčių ‒ net Niurnbergo procese nubausta tik maža dalis kaltininkų.
Tačiau politiškai tikrai prasminga kalbėti apie kolektyvinę Rusijos piliečių ir gyventojų atsakomybę. Kartu reikia atkreipti dėmesį, kaip jau rašė ir Viktoras Bachmetjevas, kad idėja apie visų pasaulio rusų atsakomybę, žinoma, yra keista, jei ne absurdiška (taip, pavyzdžiui, bando teigti iniciatyvos True Russia (liet. Tikroji Rusija) atstovai), nes čia mes turime kalbėti apie konkrečią politinę bendruomenę ir jai priklausančius, kad ir kokį santykį su ta priklausomybe jie turi, o ne abstraktų ir vargu ar egzistuojantį „rusišką pasaulį“ – mitą, kurį taip mėgsta dabartinė Rusijos valdžia.
Taip pat skaitykite
Tačiau ką gi konkrečiai Rusijos žmonėms reikštų prisiimti kolektyvinę atsakomybę?
Dalis sakosi jaučią didžiulę gėdą – deja, jausti gėdą už savo valdžią ar žmones, darančius sprendimus, ne(be)pakanka. Tokia kolektyvinė gėda yra tam tikras bejėgiškumo jausmas, kai jauti, kad nieko negali padaryti, bet tavo tapatumas sieja tave su aplinkybėmis. Vien blogai jaustis ir nieko su tuo nedaryti – ne išeitis, tai gal net paprasčiausias pasirinkimas, nenorint nieko daugiau su nepatogiais faktais daryti.
Antra, apie kolektyvinės atsakomybės refleksijos pradžią Rusijoje kalbėti dar anksti. Atgaila, atsiprašymai įmanomi tik pasibaigus karui ir įvykus pripažinimui, kad buvo padaryti nepateisinami dalykai.
Kolektyvinės atsakomybės klausimas yra visų pirma susijęs su refleksija, savo vietos sistemoje, situacijoje, aplinkybėse apmąstymu ir permąstymu, su prisipažinimu ir pripažinimu. Pripažinimu, ką tavo valstybė ir jos atstovai tavo tautos vardu padarė, prisipažinimu, kiek ir kokiu mastu, kada ir kur dalyvavai, tylėjai, vertinai, neišsakei, nutylėjai.
Kolektyvinės atsakomybės klausimas susijęs ir su atsakomybės laipsnių ir ribų suvokimu. Nes atsakomybė, pavyzdžiui, nuoširdžiai dirbusiems sistemoje, dalyvavusiems jos propagandiniame aparate, yra vienokia nei tam, kuris nematė, apie tai negalvojo ar to bijojo.
Tai kada?
Jeigu tokia mąstymo kryptis apie kolektyvinę atsakomybę ir toliau atrodo priimtina, teks priimti ir dar dvi išvadas.
Pirmoji yra ir ne itin patogi – tai pripažinimas, kad mes, esantys Lietuvoje ar Vakaruose, itin mažai ką galime šioje srityje padaryti. Taip, galima kaltinti, reikalauti, versti, smerkti. Bet atsakomybės neužmesi, ją gali tik prisiimti. Individualiai, bet ir nuolat skatinant kitus bendruomenės narius tai daryti, ne momentiškai, bet ilgą laiką.
Antra, apie kolektyvinės atsakomybės refleksijos pradžią Rusijoje kalbėti dar anksti. Atgaila, atsiprašymai įmanomi tik pasibaigus karui ir įvykus pripažinimui, kad buvo padaryti nepateisinami dalykai. Valstybiniu ar bent jau visuomeniniu mastu joks kaltės ar atsakomybės prisiėmimas šiuo metu, žinoma, nevyksta, kalta ten kol kas arba pati Ukraina, arba NATO, arba JAV.
Rusijos visuomenė įsižeidusi dėl jų valstybei padarytų nuoskaudų, istorinės neteisybės, daugybė jų gyvena įsivaizduojamoje Vakarų apgultyje. Daugumai Rusijos visuomenės žmonių dar reikia įveikti neigimo ir pykčio stadijas. Bet kokia refleksija galės ateiti tik joms praėjus.
Refleksijos laikotarpis bus ilgas, skausmingas, klampus. Vokietijos pavyzdys rodo, kad tai įmanoma, bet yra ir pavyzdžių, kurie rodo, kaip skausmingą istoriją norisi ignoruoti, manyti, kad ji nepasivys ir netrinktelės vėl. Tad jei susitaikymo su savimi ir savo aukomis procesas įvyks, tai jį kada nors, negreitai, padarys tik pati Rusijos visuomenė.
