Prezidento Gitano Nausėdos viešas pareiškimas BBC radijui (reikia pabrėžti, kad pirmiausia jis buvo skirtas tarptautinei auditorijai), kad Kremliaus ir Minsko vykdomos hibridinio karo atakos nelegaliais migrantais akivaizdoje reikia kalbėtis su Aliaksandru Lukašenka, įeis į istoriją.
Mano įsitikinimu, įeis kaip viena didžiausių Lietuvos diplomatijos klaidų ar net pralaimėjimų.
Lyginčiau tai nebent su Algirdo Brazausko pasirašytu garsiuoju Maišiagalos memorandumu – tik padėtis dabar gerokai grėsmingesnė.
Pirmiausia, žinoma, tenka konstatuoti, kad prezidentas ne tik staiga į visiškai priešingą pakeitė savo paties poziciją, kurią pastarąjį kartą viešai dėstė mažiau negu prieš savaitę.
Taip šalies vadovas tik dėl jam vienam žinomų priežasčių iš esmės išdavė bendrą ir, pabrėšiu, ilgalaikę Lietuvos diplomatijos poziciją, kad A. Lukašenka yra ne Baltarusijos vadovas, o tik nelegitimus diktatorius ir nusikaltėlis, kurį, kaip irgi jau viešai paskelbė Lietuvos diplomatija, yra ieškoma būdų net oficialiai teisti.
Ir jokie burtažodžiai, kad „kalbėtis“ esą nereiškia „derėtis“, o tas kalbėjimasis nereiškia to nelegitimaus diktatoriaus pripažinimo, kuriais prezidentūra ir pats prezidentas savo „Facebook“ paskyroje bandė teisinti visus, ko gero, apstulbinusį „diplomatinį viražą“, nieko nepakeis.
Prezidentas vienašališkai (nors net pagal Konstituciją užsienio politiką jis privalo vykdyti kartu su Vyriausybe) ir tik dėl jam vienam žinomų priežasčių vienu pareiškimu tiesiog aukštyn kojomis apvertė visą Lietuvos diplomatijos poziciją.
Prezidentas vienašališkai (nors net pagal Konstituciją užsienio politiką jis privalo vykdyti kartu su Vyriausybe) ir tik dėl jam vienam žinomų priežasčių vienu pareiškimu tiesiog aukštyn kojomis apvertė visą Lietuvos diplomatijos poziciją.
Šiuo pareiškimu prezidentas išdavė ir Lenkiją, su kuria mes dabar stovime priešakinėse šio Vladimiro Putino režimo A. Lukašenkos rankomis vykdomo hibridinio karo prieš mus fronto linijose. Ir kurios valdžią (net ne pačią Lenkiją) G. Nausėda anksčiau gindavo net tais atvejais, kai tas gynimas buvo gana prieštaringas net Lietuvos interesų prasme.
O kartu, nesvarbu, ar tai padarė sąmoningai, ar tiesiog suklydęs, G. Nausėda, kad ir kaip nenorėtume to pripažinti, stojo būtent į Kremliaus ir paties A. Lukašenkos pusę. Nes vienas pagrindinių Kremliaus ir Minsko tikslų kaip tik ir buvo priversti Vakarus šios atakos organizatorių V. Putiną pripažinti svarbiu tariamos krizės (o ne jų pačių surengtos atakos) sprendimo tarpininku, o A. Lukašenką – lyderiu, kuris tą krizę gali išspręsti.
Žinoma, norisi tikėti, kad G. Nausėda į Kremliaus ir A. Lukašenkos pusę stojo bent jau nesąmoningai.
Tačiau diplomatijos užkulisiuose tiesiog pirštu bedama į galimą buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, o dabar grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančios bendrovės „Avia Solutions Group“ atstovo Vygaudo Ušacko įtaką vyriausiajai prezidento patarėjai Astai Skaisgirytei.
Verta priminti, kad būtent V. Ušackas, būdamas užsienio reikalų ministru, paskyrė A. Skaisgirytę savo viceministre, jis viešai itin gyrė G. Nausėdos pasirinkimą, kai ši diplomatė tapo vyriausiąja prezidento patarėja užsienio politikos klausimais, o gandai apie V. Ušacko bent jau bandomą daryti įtaką prezidentūroje atsidūrusiai savo buvusiai bendražygei pastaruosius porą metų, ko gero, niekuomet nenutilo.
Gandai, žinoma, ir lieka tik gandais, tačiau šį kartą tenka konstatuoti ir vieną sutapimą – pirmasis Kremliui naudingą poziciją, kad, norėdama išspręsti krizę, Lietuva net pati tiesiog privalo kalbėtis su A. Lukašenka, mūsų šalyje lapkričio 9 d. viešai paskelbė būtent V. Ušackas.
Tačiau po dienos, lapkričio 10-ąją, G. Nausėda dar kalbėjo taip: „Įdomu, kaip galėtų Europos Sąjunga derėtis su A. Lukašenka, jeigu po rinkimų visa ES – ne atskiros jos valstybės – paskelbė, kad rinkimai yra neteisėti, rinkimai yra neskaidrūs, jų rezultato mes nepripažįstame. Vadinasi, A. Lukašenka yra neligitimus Baltarusijos vadovas. ES nesikalba su vadovais, kurie yra neligitimūs.“
Šiuos žodžius naujienų portalui 15min ištarė tas pats G. Nausėda, o nepraėjus ir savaitei, BBC radijui jau kalbėjo taip: „Manau, kad yra galimybė išspręsti šią krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip ką tik padarė Angela Merkel.“
Šias citatas pateikiu tikrai ne todėl, kad paklausčiau, kuris G. Nausėda yra tikrasis, ko pašaipiai klausė ne vienas komentatorius.
Lietuvos užsienio ir saugumo politikai svarbus yra visai kitas klausimas: kas įvyko, kad Lietuvos prezidento pozicija taip pasikeitė kone per naktį.
Ir šiame kontekste gandų apie V. Ušacko bent jau bandomą daryti įtaką A. Skaisgirytei tiesiog neįmanoma nenagrinėti.
Nepaisant to, aš pamėginsiu sutelkti dėmesį į visai kitą scenarijų negu tą, kad G. Nausėda tiesiog staiga prabilo V. Ušacko balsu. Nes tas scenarijus – net labiau tikėtinas. Bent jau labiau norėtųsi juo tikėti.
Tačiau ir šis scenarijus – itin nemalonus. Mat jis reikštų, kad prezidentas, kuris yra ne tik svarbiausių užsienio politikos klausimų sprendėjas, bet ir ginkluotųjų pajėgų vadas, hibridinės atakos akivaizdoje tiesiog pabėgo iš mūšio lauko.
Nes, jeigu G. Nausėda tiesiog nusprendė išduoti net savo paties deklaruotą Lietuvos poziciją tik dėl to, kad to jo paprašė A. Merkel arba norėdamas įsiteikti Vokietijai, tai ir yra pats tikriausias pabėgimas iš mūšio lauko.
Nes, jeigu G. Nausėda tiesiog nusprendė išduoti net savo paties deklaruotą Lietuvos poziciją tik dėl to, kad to jo paprašė A. Merkel arba norėdamas įsiteikti Vokietijai, tai ir yra pats tikriausias pabėgimas iš mūšio lauko.
Mat turbūt niekam nėra paslaptis, kad hibridinės atakos akivaizdoje Lietuvai tenka atremti ne tik migrantų antplūdį, bet ir kovoti diplomatiniuose frontuose Briuselyje ir ES sostinėse. Tiek dėl to, kad inicijuotume visos ES migracijos politikos peržiūrą, tiek dėl to, kad neleistume kam nors nubraukti Lietuvos laimėjimo, jog migrantų apgręžimo politika neprieštarauja ES normoms ir vertybėms, tiek ir dėl to, kad V. Putinas su A. Lukašenka nepriverstų visos ES šios jų sukeltos problemos spręsti pagal jų pačių parašytą scenarijų.
Visoje šioje kovoje, kaip ir tiesiogiai atremiant neteisėtų migrantų antplūdį, Lietuvos pagrindinė sąjungininkė yra tikrai ne Vokietija, o Lenkija, kurią savo pareiškimu G. Nausėda, kaip minėta, taip pat išdavė. O A. Merkel skambutis A. Lukašenkai (nors tikrai suprantamas, žvelgiant iš Vokietijos politikos perspektyvos) niekaip negali būti laikomas atitinkančiu ir Lietuvos interesus.
Taigi reikėtų tikėtis, kad tokiomis aplinkybėmis būtent prezidentas demonstruotų lyderystę ir dar daug ką gindamas šalies interesus. Tačiau įvyko visai priešingai. Ir tikėtis, kad G. Nausėda tiesiog suklydo ar net „nusišnekėjo“, kaip vertina kai kurie apžvalgininkai, deja, pagrindo nematyti net praėjus šiek tiek laiko po šio pareiškimo, kai klaidas jau buvo galima taisyti.
Dar blogiau, kad šį pabėgimą iš mūšio lauko G. Nausėda įvykdė dar ir itin klastingu būdu – prezidentūra nei Užsienio reikalų ministerijos, nei Vyriausybės apskritai net neinformavo apie būsimą A. Merkel skambutį, nors pati apie tai iš anksto žinojo.
Dar blogiau, kad šį pabėgimą iš mūšio lauko G. Nausėda įvykdė dar ir itin klastingu būdu – prezidentūra nei Užsienio reikalų ministerijos, nei Vyriausybės apskritai net neinformavo apie būsimą A. Merkel skambutį, nors pati apie tai iš anksto žinojo.
Nekalbant jau apie tai, kad net pagal Konstituciją numatyta, jog užsienio politiką prezidentas vykdo kartu su Vyriausybe, todėl tokiu atveju, bent jau mano supratimu, buvo tiesiog privalu bendrai tartis dėl Lietuvos pozicijos ir atsako.
O tai reiškia, kad prezidentas tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai netgi ėmėsi griauti Lietuvos užsienio politiką apskritai.
Dar mažai argumentų, kodėl šį G. Nausėdos viražą laikau viena didžiausių istorijoje Lietuvos diplomatijos klaidų ar net pralaimėjimų?
Panagrinėkime tai iš paprasčiausios diplomatinės perspektyvos. Būtent šiuo metu formuojama nauja valdančioji Vokietijos koalicija. Ir tai yra būtent tas metas, kai tiesiog būtina ne tik zonduoti pačios Vokietijos politinių jėgų pozicijas, ar jos atitinka mūsų šalies interesus, bet ir galbūt net pabandyti jas paveikti Lietuvai palankia linkme.
Ką padarė Lietuvos prezidentas? Jis tapo viešu advokatu besitraukiančios kanclerės, kai jos sprendimą skambinti A. Lukašenkai viešai ir tikrai griežtai sukritikavo net viena pagrindinių būsimos Vokietijos vyriausybės jėgų – šios šalies žalieji. Beje, realiai pretenduojantys ir į užsienio reikalų ministro portfelį.
Net jei tai nebūtų diplomatija hibridinės atakos akivaizdoje, turbūt sutiksite, kad tai nėra itin išmintinga politika.
Tačiau svarbiausia, mano vertinimu, tikrai ne tai. Ir net ne tai, kad G. Nausėda sąmoningai ar nesąmoningai pats (net jei kartu su A. Merkel) stojo į Rusijos ir Baltarusijos pusę krizės akivaizdoje.
Vertinant iš nacionalinio saugumo perspektyvos, deja, tenka konstatuoti, kad toks G. Nausėdos sprendimas potencialiai kelia net tiesioginę grėsmę Lietuvai.
Vertinant iš nacionalinio saugumo perspektyvos, deja, tenka konstatuoti, kad toks G. Nausėdos sprendimas potencialiai kelia net tiesioginę grėsmę Lietuvai.
Juk, Lenkijai ir toliau tvirtai laikantis, po tokio Lietuvos prezidento žingsnio, A. Lukašenka gali nuspręsti, kad vis dėlto silpnoji grandis yra ne Lenkija (ji iš Kremliaus perspektyvos silpnąja grandimi laikyta dėl konflikto su ES apskritai ir atsisakymo priimti Bendrijos paramą hibridinės atakos akivaizdoje konkrečiai), o Lietuva. Ir perkelti tą dirbtinai sukurtą humanitarinę katastrofą nuo Lenkijos jau prie Lietuvos sienų…
Apie visą Rusijos ir Baltarusijos dezinformacijos triumfo šokį, kuris tais dezinformacijos kanalais šokamas nuo pat to momento, kai apie tai, jog reikia „kalbėtis“ su A. Lukašenka, prabilo dar net ne pats G. Nausėda, o jo patarėja A. Skaisgirytė, šį kartą gal net nekalbėsiu...
