Tai, kad „Lietuva nėra 51-oji JAV valstija“, premjerė Ingrida Šimonytė ne tik šalies politikams, bet ir tautai priminė pačioje „Belaruskalij“ skandalo pradžioje. Tada tai tiesiog atrodė geopolitiniu požiūriu nesėkmingai parinkta ar išsprūdusi frazė, kuria Vyriausybės vadovė tiesiog norėjo iliustruoti, kad automatiškai JAV sankcijos Lietuvai negalioja, o rasti būdų jas taikyti esą nepavyko.
Tačiau dabar, analizuojant visą skandalo eigą, valdančiųjų siunčiamas žinutes ir net pačios I. Šimonytės paaiškinimus, kai ji paskelbė sprendimą neatleisti atsistatydinimo pareiškimus padavusių užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų, verčia manyti kitaip.
„Lietuva nėra 51-oji JAV valstija“, – ko gero, yra ne nesėkmingai išsprūdusi frazė, o šios Vyriausybės naujosios geopolitinės orientacijos šūkis.
Naująja šią geopolitinę orientaciją vadinu todėl, kad iki šiol tikrai pagrįstai buvo galima teigti, jog Vyriausybė buvo pasirinkusi saugumo prasme siekti tapti savotiška 51-ąją JAV valstija. Ne tik derinti šalies užsienio ir saugumo politikos sprendimus su JAV politika ir interesais, bet ir ieškoti būdų, kaip įrodyti svarbiausiems sąjungininkams, kad partnerystė su Lietuva yra tokia, jog ir santykiai su mūsų šalimi, taip pat jos saugumas pačiam Vašingtonui yra išskirtinės svarbos.
Tokiu visiškai pragmatiniu pasirinkimu, o ne vien vertybinės politikos idėjomis, pavyzdžiui, mano vertinimu, buvo paremta visa tiek daug kritikos sulaukusi šios Vyriausybės politika Kinijos ir Taivano atžvilgiu. Bet ne vien ji.
Mano įsitikinimu, ši politika visiškai atitiko Lietuvos nacionalinio saugumo interesus dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis. Mat visiškai akivaizdu, kad jau dabar tenka ir dar teks kautis dėl JAV dėmesio ir net resursų, skiriamų Europai, kai Vašingtonas vis labiau savo žvilgsnį telkia į Kiniją ir Azijos bei Ramiojo vandenyno regioną apskritai. Todėl, jei vis dar manome, kad JAV yra mūsų saugumo garantas, siekis tapti 51-ąja JAV valstija saugumo politikos prasme yra net labai strategiškai motyvuotas.
Svarbu ir tai, kad, elgiantis išmintingai ir, kas ne mažiau reikšminga, nuosekliai dirbant, ši politika galėjo ir vis dar gali būti sėkmingai transformuota į ekonominės sėkmės istoriją.
Todėl, jei vis dar manome, kad JAV yra mūsų saugumo garantas, siekis tapti 51-ąja JAV valstija saugumo politikos prasme yra net labai strategiškai motyvuotas.
Bet, ko gero, svarbiausia pabrėžti, kad tokia politika, kaip, beje, ir pasirinkimai dėl „Belaruskalij“ tranzito, nėra susiję su jokiu JAV diktatu ir Amerikos interesais.
Visa tai – tik apie Lietuvos pasirinkimus ir pačios Lietuvos interesus.
O jei ką nors gąsdina šiuo atveju tiesiog kaip metafora naudojama frazė „51-oji JAV valstija“, tai tikrai nėra nė mažiausio pagrindo ne tik nerimauti, kad Amerika apskritai gali kėsintis į Lietuvos suverenumą, bet ir taikyti šį nerimą konkretiems mūsų užsienio politikos sprendimams – ir dėl Kinijos, ir dėl Baltarusijos.
Aptarus tai, būtina pažvelgti į „Belaruskalij“ skandalą šiuo aspektu. Ypač kai aistros dėl kai kurių ministrų, o gal net visos Vyriausybės atsistatydinimo / neatsistatydinimo, bent šiek tiek aprimo.
O pradėti verta nuo to, kad valdantieji ir toliau net sušilę bando įrodyti, kad nieko čia tokio neįvyko – skandalą esą sukėlė kažkieno nepamatuoti lūkesčiai Lietuvoje, jog tranzitas sustos gruodžio 8 dieną, nors taip esą visai nebūtinai turėjo įvykti.
Maža to, iš konservatoriaus Mato Maldeikio, kurį jo koalicijos partneris Raimundas Lopata viešai vadina kandidatu į naujuosius Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkus, o jis pats pastaruoju metu iš esmės atvirai skelbia, kad kalba ne tik savo, bet ir Vyriausybės vardu, išgirdome, kad Lietuva dėl JAV sankcijų „Belaruskalij“ ne tik nieko neturėjo padaryti iki gruodžio 8 d., bet iš esmės neturi daryti ir dabar.
„Tai turi išsispręsti natūraliai, JAV sankcijos turi palaipsniui padaryti savo darbą, užveržti kilpą Baltarusijos režimui, be kardinalių veiksmų iš Lietuvos pusės“, – nedviprasmiškai aiškino M. Maldeikis „Lietuvos ryto TV“ laidoje.
O I. Šimonytė išdėstė, jog, nepaisant to, kad viešumoje nuskambėjo daug kaltinimų strateginių partnerių nuvylimu, ji esą nemato pagrindo taip teigti ir netgi nežino, kokiu pagrindu tokie pareiškimai daromi.
„Man nėra žinoma apie kokius nors svarstymus šia tema ES, JAV ar kitų partnerių institucijose, o bendradarbiavimas yra tiek pat nuoširdus ir intensyvus, kaip buvo visus pastaruosius metus“, – aiškino Vyriausybės vadovė.
Mažų mažiausiai keistas pareiškimas, kai žinai, jog bent jau Gabrieliui Landsbergiui JAV pozicija dėl to, kad Vašingtonas tikisi, jog Lietuva prisijungs prie Amerikos sankcijų „Belaruskalij“, buvo nedviprasmiškai išdėstyta dar prieš sankcijų įsigaliojimą.
Bet nereikia remtis netgi neviešais šaltiniais. Visiškai užtenka to, kas pasirodė viešumoje. Nesulaukusi jokio Vyriausybės supratimo šiuo išties strateginiu klausimu, JAV diplomatija žengė tikrai neįprastą žingsnį.
JAV ambasadorė Baltarusijai Julie D. Fisher taip pat dar prieš sankcijų įsigaliojimą nusprendė duoti viešą interviu 15min.lt, kuriame taip pat nedviprasmiškai suformulavo JAV poziciją dėl to, ar Lietuva turėtų taikyti sankcijas. Nors jos, kaip ne kartą minėta, ir, neabejokite, Vašingtonas tai taip pat nuo pat pradžių žinojo, mūsų šalyje automatiškai negalioja.
„Būtina išlaikyti solidarumą“, – tokie žodžiai, ko gero, griežčiausias signalas, kokį viešai apskritai galėjo suformuluoti JAV diplomatai. Ir tai, beje, net ne mano nuomonė. Tokį J. D. Fisher žodžių vertinimą mano paklausti pateikė net ne kokie nors žurnalistai, analitikai ar apžvalgininkai, o dar vienos Lietuvai strategiškai svarbios partnerės diplomatai.
„Kaip iš viso įmanoma atsitraukti po tokios JAV paramos? Vieną kartą „išduotos“ JAV nebūtinai skubės padėti kitą kartą“, – kartu ir klausė, ir padėtį apibūdino dar vienos Lietuvos partnerės atstovai.
Štai tiek skirtingą Lietuvos partnerių reakciją nuo tos, kurią viešai apibūdino I. Šimonytė, žinau aš.
Tiesa, Lietuvos Vyriausybės vadovė vienu aspektu tikrai teisi – jokios diplomatinės, o juo labiau politinės reakcijos į Lietuvos sprendimą iš JAV arba ES šalių nebuvo ir būti negalėjo. Nebus ir ateityje.
Mat Lietuva tikrai nėra 51-oji JAV valstija. O Vašingtonas gerbia suverenius Lietuvos sprendimus. Taip, kaip ir bent jau kai kurios Lietuvos partnerės ES, nors tikrai nėra itin laimingos dėl Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu, ne tik gerbia suverenią Lietuvos teisę tokią politiką rinktis, bet ir yra pasirengusios išreikšti paramą, kai mato, jog mūsų šalis tiesiog užpulta dar neregėtą agresyvumą demonstruoti ėmusios Kinijos.
Taigi, geopolitinės arba tiesiog tarptautinių santykių pasekmės Lietuvai dėl „Belaruskalij“ skandalo tikrai nėra ir net iš principo negalėtų būti tokios, kurias galėtume apibūdinti padėtimi, kai Lietuvą kažkas „nubaus“ už jos pasirinkimą.
Apie grėsmę, kad kažkaip iš esmės pasikeis bendradarbiavimas su JAV, taip pat nėra jokio pagrindo kalbėti. Tą būtina pripažinti, kad patys nekeltume nereikalingos sumaišties ir dar labiau neklaidintume visuomenės.
Tad kokios tos pasekmės? - tikriausiai paklausite.
Pasekmės tikrai yra. Jau yra. Tik jos turi būti suprantamos ir apibūdinamos ne kaip kokie dramatiški santykių su JAV pasikeitimai, o kaip paprasčiausias „išbarstymas“ viso įdirbio, kurį ši Vyriausybė jau buvo sukūrusi siekdama (tikiuosi, kad tai daryta sąmoningai) tapti „51-ąją JAV valstija“ saugumo prasme, taip pat „demokratijos čempione“.
Norėdamas pasakyti dar aiškiau, gal kiek supaprastintai pateiksiu kelių skirtingų ES šalių skirtingą požiūrį į santykius su JAV.
Pavyzdžiui, Prancūzijos požiūrį į ryšius su Amerika, ko gero, pirmiausia reikėtų apibūdinti ilgametėmis „strateginės autonomijos“ (beje, ne vien karinėje srityje), kurios Europai esą tiesiog būtina siekti, idėjomis.
Vokietija, ko gero, labiau akcentuoja strateginę partnerystę su JAV negu strateginę autonomiją, tačiau laiko Ameriką ir konkurente, kurios interesai dažnai iš esmės skiriasi nuo Europos ir pačios Vokietijos interesų. Todėl net konfliktai su JAV skirtingų interesų pagrindu jai yra natūrali santykių dalis. „Nord Stream 2“ „Belaruskalij“ kontekste – net labai neblogas pavyzdys.
Jei, ieškodami ištikimiausios JAV sąjungininkės net ir Šiaurės bei Baltijos šalių regione manysite, kad į tokias bent jau pastaruoju metu galėjo realiai pretenduoti Lietuva, iš tikrųjų gerokai suklysite.
Lietuvos ir jos diplomatijos, net išlaikant „51-osios JAV valstijos“ politikos kryptį, lauktų dar tikrai ilgi darbo metai ir tikros prakaito upės, kol ji pasieks Danijos strateginės partnerystės su JAV gynybos ir saugumo srityje lygį.
Norint apibūdinti Danijos „superatlantistine“ vadinamą politiką, kartais pasiremiama viena tuomečio JAV ambasadoriaus šalyje Rufuso Gillfordo fraze, kuri 2014 m. rugsėjį (taigi, jau po lūžiu tarptautinėje arenoje galimo laikyti Rusijos karo Ukrainoje pradžios) viešai paskelbta laikraštyje „Jyllands-Posten“: „Užsienio politikos srityje Danija ir JAV laikosi tų pačių pozicijų tiek, kad kai ateinu ko nors paprašyti į Užsienio reikalų ar Gynybos ministeriją, jie jau dirba. Tas pats vyksta ir NATO bei Jungtinėse Tautose. Danija tikrai daro tai, ko nori JAV.“
Verta pabrėžti, kad nei paties interviu, nei minėtos frazės ir net paskutinio sakinio, kad „Danija tikrai daro tai, ko nori JAV“ niekas tikrai nelaikė kokiu nors ambasadoriaus netaktišku pareiškimu, o juo labiau įžeidimu. Ir tikrai nelaiko iki šiol. Atvirkščiai, danai puikiai supranta ne tik tokio bendradarbiavimo būtinybę, bet ir naudas.
O dabar pabandykite įvertinti Lietuvos elgesį dėl sankcijų „Belaruskalij“ ir net dabartinius visiškai atvirai dėstomus teiginius, kad mūsų šalis net ir neturi nieko daryti – užtenka laukti, kad viskas „natūraliai“ išsispręstų JAV pastangomis, minėtos citatos, apibūdinančios JAV ir Danijos santykius, kontekste. Ypač prisimindami, kad net ne JAV atėjo ko nors Lietuvos prašyti – tai Lietuva prašė Vašingtono tas sankcijas įvesti.
Ar tikrai dar kyla klausimų, kuo Lietuvos santykiai su JAV skiriasi nuo Danijos santykių su šia supervalstybe? Ir kuo, jei tokia politika bus tęsiama, skirsis ateityje…
O pradėti verta nuo to, kad valdantieji ir toliau net sušilę bando įrodyti, kad nieko čia tokio neįvyko – skandalą esą sukėlė kažkieno nepamatuoti lūkesčiai Lietuvoje, jog tranzitas sustos gruodžio 8 dieną, nors taip esą visai nebūtinai turėjo įvykti.
Štai čia ir išryškėja ne vien Lietuvos pasirinkimai, bet ir jų kaina. Lietuva tikrai galėtų rinktis remti, pavyzdžiui, Prancūzijos strateginės autonomijos idėjas. Ir niekaip nebūtų JAV nubausta – ji tikrai liktų Amerikos partnere NATO, tęstųsi ir bendradarbiavimas. Tačiau ir JAV santykiai su Lietuva būtų atitinkami. Na, pavyzdžiui, tokie, kokie neseniai lėmė JAV ir Prancūzijos konfliktą dėl Australijos povandeninių laivų kontrakto.
Galima rinktis ir vokišką politikos kryptį, kuri labai supaprastintai galėtų būti apibūdinama kaip „svarbiausia verslo interesai, o jei jie kertasi su JAV politika, tuo blogiau Amerikai“. Ir vėl JAV gerbtų tokį Lietuvos pasirinkimą. Tik reiktų pagalvoti, ką tada Lietuva gali pasiūlyti Amerikai, kad jai kokie nors specialūs santykiai su Lietuva iš viso būtų įdomūs.
Net konservatorių atstovė Europos Parlamente Rasa Juknevičienė „Belaruskalij“ skandalo akivaizdoje nusprendė argumentuoti, kad esą net Estijos užsienio reikalų ministerija išaiškino, jog Baltarusijos prekių tranzitas nepažeidžia JAV sankcijų. Ir tai tiesa. Kaip ir tiesa yra tai, kad Baltarusijos naftos produktų krova per Estijos uostus rekordinė.
Tačiau kalbant apie Estiją reikėtų pripažinti, kad ji niekada nekėlė sau tikslo vykdyti ne tik tokią kaip Danijos politiką JAV atžvilgiu, bet neketina sekti net ir Lietuvos pavyzdžiu.
Atvirkščiai, Estija jos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininko Marko Mihkelsono lūpomis viešai kritikavo Lietuvą dėl politikos Kinijos atžvilgiu. Ši mūsų „Baltijos sesė“, ko gero, turėtų pasiūlymų Lietuvai ir dėl politikos Rusijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, atnaujinti kontaktus aukščiausiu lygiu, kaip tai 2019 m. susitikusi su Vladimiru Putinu padarė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.
„Belaruskalij“ skandalo kontekste svarbesnė man atrodo net ne Estijos, o Latvijos pozicija. Nors Lietuvoje net užsienio reikalų ministras G. Landsbergis leido sau „neatmesti galimybės“, kad sustabdžius „Belaruskalij“ tranzitą per Lietuvą jis imtų riedėti per Latviją, mūsų kaimynų Užsienio reikalų ministerija į tai reagavo specialiu pareiškimu. O pareiškimo esmė – Latvija ne tik neturi jokių ketinimų perimti šį tranzitą, bet ir darys viską, kad būtų solidari su JAV.
Taigi, pasaulyje ne tik realiai įmanoma, bet ir praktiškai įgyvendinama pati įvairiausia politika. Net išvardyti pavyzdžiai tą akivaizdžiai įrodo. Kaip ir įrodo, kad JAV sugeba ir sugebės prisitaikyti prie bet kokios savo partnerių politikos. Ir tikrai ne kaip nors bausdama už suverenius pasirinkimus.
Klausimas tik – kokią politiką ir kodėl renkamės mes. Ir būtent „Belaruskalij“ skandalas šia prasme pademonstravo ne tik tai, kad deklaruota vertybinė užsienio politika patyrė visišką bankrotą, bet ir tai, jog Vyriausybei, deja, trūksta strateginio apsisprendimo, kokią politiką vykdyti net JAV atžvilgiu.
Apsisprendimas, kad Lietuva nėra 51-oji JAV valstija, todėl JAV sankcijos „Belaruskalij“ mums ne tik nėra privalomos teisiškai, bet ir nėra joks svarbus kelrodis politiškai, žinoma, įmanomas. Ir neabejotina, kad, dalies Lietuvos žmonių įsitikinimu, būtent jis atitinka mūsų šalies interesus.
Ir būtent „Belaruskalij“ skandalas šia prasme pademonstravo ne tik tai, kad deklaruota vertybinė užsienio politika patyrė visišką bankrotą, bet ir tai, jog Vyriausybei, deja, trūksta strateginio apsisprendimo, kokią politiką vykdyti net JAV atžvilgiu.
Tačiau tada kyla kitas klausimas: kokį strateginį pagrindą turėjo nemaža dalis kitos šios Vyriausybės vykdytos užsienio politikos? Pirmiausia, pasikartosiu, Kinijos ir Taivano atžvilgiu, netgi Baltarusijos. Kam tada Lietuvai reikėjo iš viso prašyti ar raginti JAV, kad tas sankcijas „Belaruskalij“ įvestų?
Jei dabartinės Vyriausybės užsienio politika nebuvo ir nėra pagrįsta išskirtinės strateginės partnerystės su JAV idėja, tikrai kyla klausimas, kuo ši Vyriausybė ketina kompensuoti praradimus, kuriuos jos užsienio politika natūraliai ir neišvengiamai jau lėmė. Tada daug daugiau pagrindo įgauna ir opozicijos klausimai, ar ne per brangiai užsienio politika Lietuvai kainuoja ir ar iš viso egzistuoja koks nors planas, ar matome tik chaotiškų veiksmų ir sprendimų maratoną.
O gal galvojama, kad išskirtinės strateginės partnerystės su JAV politika gali būti vykdoma pasirinktinai – kai noriu vykdau, kai nenoriu – ne?
Išskirtiniai santykiai su JAV tikrai nėra ir negali būti pasiekiami lengvai. Tai nėra ir kokia nors duotybė, ateinanti vien dėl skelbiamų deklaracijų. Net jei toks pasiryžimas būtų, šiuos išskirtinius santykius pasiekti prireiktų tikrai nemažai laiko. Ir nuolatinių realių pastangų.
Todėl Vyriausybei, analizuojant „Belaruskalij“ skandalą ir ypač mąstant apie tolesnius savo pačios sprendimus, pirmiausia reikėtų pagaliau apsispręsti – norima siekti, kad Lietuva taptų „51-ąja JAV valstija“ (kam nepatinka, vadinkit tai danišku politikos modeliu), ar ne.
Nes jei nenorima siekti daniško politikos modelio, estiškas politikos modelis, ko gero, iš tikrųjų pasirodys racionalesnis už tą, kurį dabar mums siūlo Vyriausybė.
Beje, jei kas nežino, ta išskirtinė Danijos politika JAV atžvilgiu dažniausiai aiškinama tuo, jog Danija dėl istorinių priežasčių (1992 m. nedidele persvara pralaimėto referendumo dėl Mastrichto sutarties ir vėlesnių sprendimų, kaip rasti išeitį iš tos padėties) iš esmės nedalyvauja bendroje ES gynybos ir saugumo politikoje. Todėl esą Danija neturi jokio kito būdo užtikrinti savo saugumą, tik kurdama išskirtinius santykius su JAV.
Lietuva, kiek suprantu, vis dar mano, jog ES iš viso nėra joks esminis mūsų saugumo veiksnys, o jį efektyviai užtikrinti gali tik JAV.
