Prieš tris mėnesius atsisakiau asmeninio automobilio. Suplanavau mažiausiai iki 2022-ųjų pabaigos tyrinėti judėjimą alternatyviu transportu. Per tą laiką Vilniuje neplaukiau tik laivu ir neskridau sraigtasparniu. Ties kitomis mieste egzistuojančiomis transporto rūšimis galiu dėti varnelę – išbandyta. Vis dėlto važiavimo automobiliais neatsisakiau, nes ir minties tokios nebuvo.
Esant reikalui, mieste pasinaudoju elektra varomų automobilių dalinimosi paslauga. Reikalų buvo daug, todėl pasivažinėjau beveik visų prieinamų modelių elektromobiliais ir galiu pasakyti viena: jie nuostabūs.
Kai keliuose dominuos elektra varomos mašinos, bendras srautų pralaidumas padidės. Elektrinio variklio sukimo momentas didžiulis. Elektromobiliai akceleruoja neriaumodami ir leistiną greitį pasiekia daug greičiau. Kol vidutiniškai keturiolikos metų senumo mūsų automobilių parkas išstena nuo šviesoforo, elektromobiliu jau būnu atsidūręs pusiaukelėje iki kitos sankryžos. O kur dar malonumas legaliai važiuoti autobusų juostomis lenkiant laiką ir degalus deginančius piliečius dešine puse. Šitas džiaugsmas, aišku, amžinai nesitęs. Kada elektra varomi taps įprasti ir privilegijų nebeturės, bet iki tol praeis dar ne vieneri metai, tad rekomenduoju pasimėgauti.
Tačiau maloniausia vairuoti elektrinį automobilį dėl kitos priežasties. Jis neturi išmetimo vamzdžio. Čia jau kitokio lygio malonumas – moralinis pasitenkinimas. Pro nesantį vamzdį nesklinda kietosios dalelės. Nesklisdamos jos nenuodija visų mūsų. Vaikai ir senukai, kurie labiausiai jautrūs tokiai taršai, kvėpuodami neįsiurbia nuodų į savo gležnus plaučius ir nesuserga kvėpavimo takų ligomis.
Pro nesantį vamzdį nesklinda totalitarinėse šalyse išgautas iškastinis kuras. Bent 7 iš 10 barelių naftos pasaulyje iš žemės išsiurbiama diktatorių valdomose valstybėse. Mūsų jiems sumokami pinigai diktatūras daro dar galingesnes. Pro nesantį vamzdį neišeina anglies dvideginis ir atmosferoje neatsiranda ta energija, kuri iš jos pasišalino prieš milijonus metų ir užsikonservavo naftoje. Kai iš mašinos galo nerūksta matomi ar nematomi dūmai, jautiesi didesnėje santarvėje su ateities žmonėmis ir pagreitis planetos perkaitimo link bent per mikroną sulėtėja. Tiek daug naudų atsisakius vieno vamzdžio.
Tačiau maloniausia vairuoti elektrinį automobilį dėl kitos priežasties. Jis neturi išmetimo vamzdžio. Čia jau kitokio lygio malonumas – moralinis pasitenkinimas.
Žinoma, naujosioms mašinoms toli iki ekologinio tobulumo. Dalis kritikos joms teisinga, bet dažnai ta kritika bandoma dangstyti prisirišimą prie dabar vyraujančios automobilių rūšies. Netgi jei tas elektromobilis su Kinijoje pagaminta baterija, net jei įkrautas energijos iš Astravo ar Putino dujomis pagamintos elektros. Net jeigu atpirkti jo gamybai sunaudotą anglies dvideginį ir tapti išties žaliam jam reikia penkerių, septynerių ar vienuolikos metų. Visi šitie dalykai antraeiliai. Jis neturi vamzdžio, ir tai pliusas, o ne minusas.
Dabar esame pereinamame laikotarpyje, tad šiuo metu negalima gauti visko iškart, todėl bet koks judesys pirmyn vertingas. Šią akimirką žmonija kovoja žūtbūtinę kovą už savo planetos, tokios, kokią dabar pažįstame, išsaugojimą, ir maži žingsneliai geriau nei jokių. Tiesa, čia juokais taip pompastiškai parašiau. Pastangas deda tik nedidelė žmonių dalis. Dauguma vis dar žalio supratimo neturi, kodėl ir kam reikia ką nors keisti, ir labiau už viską piktinasi mėginimais apriboti jų teisę į taršų vamzdį.
Bandau leistis ant žemės. Laikas, kai kelyje pamatę ūžiančią mašiną su vidaus degimo varikliu atsisuksime, kaip dabar atsisukame į antikvarinius egzempliorius, ateis dar labai negreitai. Kada nors vis tiek ateis. Aš dar atsimenu 1984-uosius ir naują dangaus žydrumo tėčio „Moskvičių“. Tiesa sakant, tai vienas pirmųjų ryškių prisiminimų iš ankstyvos vaikystės. Praėjo 37-eri metai ir realybė neatpažįstamai transformavosi. Esu tikras, kad tiek daug laiko tam, jog vidaus degimo varikliai išnyktų, bent jau klestinčioje Europos Sąjungos valstybėje Lietuvoje, neprireiks.
Dabar jau tikrai grįžtu į dabarties tikrovę, o čia visi kalba apie naująjį automobilio taršos mokestį ir, skaitant komentarus, kartais atrodo, lyg kažkas kėsintųsi nukapoti jiems galūnes. Tokia stipri automobilininkų genties identifikacija su jų pačių valdomomis metalo ir plastiko konstrukcijomis. Ir išties, medijų filosofas Marshallas McLuhanas ratą yra įvardinęs kaip žmogaus kojos patobulinimą. Pasak jo, ratas (arba šiuo atveju visas automobilis) yra žmogaus kūno tęsinys, leidžiantis 5 km/h siekiantį natūralų einančio asmens judėjimo greitį padidinti iki 130 km/h ar dar daugiau. Taip stipriai susitapatinome su automobiliais, kad jie tapo mūsų kūno dalimi, bet ar būtinai turime tapatintis su tarša.
Patogumas ir greitis visuomenėje šuo metu yra dvi klestinčios vertybės. Vertybių sąraše jos smarkiai nukonkuruoja ne tik aplinkinių, bet ir savo paties bei savo vaikų sveikatą. Ką jau kalbėti apie neužnuodytos planetos išsaugojimą ateities kartoms. Planetos tausojimas apskritai yra jautriųjų išsigalvojimas. Svarbiau patogiai judėti nuosavu laivo dydžio automobiliu iš taško A, kur tik noriu. Tik būtent šito niekas drausti ir nesiruošia. Tiesiog reikės susimokėti už potencialiai kitų sveiktai ir aplinkai pavojų keliantį prietaisą. Greitis kainuoja. Judančiam jis duoda pridėtinės vertės ir niekada netaps nemokamas, bet gali tapti mažiau kenksmingas.
Oponuojantys taršos mokesčiui pasakoja daug ašaringų istorijų. Užvedantys savo 12 litrų degalų sudeginančias kaimo keliukų puošmenas plačiomis sėdynėmis tik per atlaidus ir turgaus dieną senjorai dabar bus priversti mokėti šimtus eurų už ekologiją, kuri užmiestyje, atseit, ne tokia ir aktuali. Pasakojama, kaip taršos mokestis pasmaugs daugiavaikes šeimas rajonuose atimdamas iš jų vienintelį maitintoją ir džiaugsmą. Jie nebeteks 25 metų senumo septynviečio, kuris atlieka dvi funkcijas: važiuoja ir dėl nenutrūkstamų remontų yra svari šeimos biudžeto skylių priežastis.
Dalis šių istorijų tikros, ir aš atjaučiu tuos žmones. Pats esu iš daugiavaikės šeimos, o mano tėčiui teks pasikeisti savo dyzelinu varomą automobilį į ką nors naujesnio. Ironiška tai, kad visus šiuos pasakojimus internete pasakoja jauni ar vidutinio amžiaus vyrai. Jie, aišku, patys turi tuos taršius automobilius ir juos mėgsta, bet šiuo laikotarpiu, kaip niekada, tapo jautrūs ir socialinėms temoms.
Teisybė, mūsų naudotų automobilių rinkoje ne taip lengva nebrangiai įsigyti nedidelę ekonomišką mašiną. Daugybę metų jas tiesiog mažai kas pirko, todėl prekiautojai automobiliais į Lietuvą jų nelabai ir vežė. Nebuvo poreikio, nebuvo pasiūlos. Užtat buvo didelė galingų variklių paklausa. Jų per daug prisikaupė.
Per trejus metus Lietuvoje registruotų lengvųjų automobilių skaičius išaugo daugiau nei ketvirčiu milijono. 2018 m. mašinų buvo 1 419 834, o 2021-ųjų rudenį šis skaičius artėjo prie 1 700 000. Automobilių parkas toliau ėjo senyn.
Jeigu dabartinis taršos mokestis nebus patvirtintas, ateities vyriausybės vis tie turės imtis kokių nors veiksmų. Automobilių tampa tiesiog per daug. Degalų akcizas šio skaičiaus nesumažins. Jo negalime traktuoti kaip taršos mokesčio, nes kaip toks jis nėra įsisąmoninamas. Jeigu akcizą reiktų susimokėti metų pradžioje deklaravus pernai pirktus degalus, tuomet gal ir galėtume sakyti, kad mokama už taršą. Dabar akcizas tiesiog sudaro degalų kainą ir vargiai skatina aplinkosauginį sąmoningumą. Ketvirtis milijono papildomų mašinų per trejus metus yra įspūdingas skaičius. Kažin ar jis pats nustos augti ir ar degalų akcizas gali tam turėti įtakos.
Jeigu dabartinis taršos mokestis nebus patvirtintas, ateities vyriausybės vis tie turės imtis kokių nors veiksmų. Automobilių tampa tiesiog per daug.
Nuostabu, kaip naujasis automobilio taršos mokesčio įstatymas veikia net nepriimtas. Šiandien perkantys automobilį neišvengiamai pagalvoja apie anglies dvideginio išmetimą iš jo vamzdžio ir greičiausiai renkasi mažiau taršų variantą. Jei mokestis bus patvirtintas, bus tokių, kurie keturių ratų vis dėlto turės atsisakyti, ir mes visi iš to išlošime.
Sumažėjus automobilių bent 10 proc., šiek tiek laiko ir parkavimo vietų pirmiausia laimėtų visi vairuojantys. Keista, kad diskutuodami šia tema automobilininkai negirdi argumento, kad mažesnis mašinų skaičius parankus jiems patiems.
Dėl sumažėjusios vietos taršos visi taptume sveikesni. Tie bėdžiai, kuriems vis dėlto tektų atsisakyti taršaus automobilio ir pasirinkti alternatyvas, taip pat šį tą laimėtų. Galbūt net nebebūtų tokie bėdžiai. Alternatyvus transportas dažnai kainuoja pigiau ir yra sveikesnis.
Įvedę automobilio taršos mokestį, neabejotinai sumažinsime taršių automobilių skaičių keliuose (kitaip tiek vėjo mokesčio projektas nekeltų) ir kaip Europos Sąjungos dalis prisidėsime prie Bendrijos tikslo tapti neutralūs klimatui iki 2050-ųjų. Daugeliui sunku įvertinti klimato kaitos pavojus, todėl lengviau galvoti apie kitas naudas, kurias gyvendami mažiau užterštoje aplinkoje patirsime visi. Siekdami šių naudų, palinkėkime vieni kitiems mažiau taršių automobilių ne tik kitiems dešimtmečiams, bet kuo įmanoma greičiau.
