Mokslas ir IT

2021.11.19 19:15

Silvestras Dikčius. Klimato kaitos konferencijos desperacija

Silvestras Dikčius, meteorologas, LRT.lt2021.11.19 19:15

Pasibaigusios JT klimato kaitos konferencijos padarytą įspūdį apibrėžčiau vienu žodžiu – desperacija. Bent jau toks jausmas ėmė stebint pačią konferenciją, ją gaubiantį informacijos lauką ir priimamus sprendimus.

JT sekretorius Antonio Guterresas besibaigiant konferencijai sakė, kad „savo veiksmais turime palikti viltį dėl 1,5 laipsnio gyvą. Jei neįjungsime pavojaus signalo, mūsų šansas pasiekti nulinę emisiją 2050-aisiais bus nulinis.“ COP26 (sutrumpintai COP – angl. Conference of the Parties) prezidentas Alokas Sharma paskelbus baigiamąjį paktą reziumavo, kad šalys pasiekė „absoliučiai istorinį klimato susitarimą“. Greta Thunberg konferenciją apibūdino ne taip optimistiškai. „Bla bla bla“, – apie pasibaigusio COP26 pasiekimus sakė švedų moksleivė.

Desperacija apėmusi ne tik jaunosios kartos klimato aktyvistus. Aukštų pareigūnų kalbose buvo daugiau paslėptos nevilties, nei jie gebėjo užmaskuoti. Konferencijoje dalyvavę mokslininkai atrodė susirūpinę, susikaupę ir kalbėjo apie dar turimą šansą, kurio nevalia praleisti. Niekas taip nebeda pirštu į situacijos beviltiškumą kaip kalbos apie viltį ir paskutinę galimybę.

Neskamba labai etiškai, bet vienintelis geras dalykas, susijęs su klimato krize, yra tas, kad ji galų gale prasidėjo. Klimato krizės sprendimas globaliu lygmeniu labiausiai strigo, nes krizė ilgą laiką buvo tik planuojama, bet nebuvo matoma.

Žmonija pasirodė esanti per silpna drastiškomis priemonėmis spręsti ateities problemą, o pigios energijos teikiami džiaugsmai ir galia per stiprūs, kad leistų išsiblaivyti nuo naftos smogelio keliamo svaigulio. Neturtingieji per pastaruosius keletą dešimtmečių gavo mėsainių su jautiena, automobilių ir pigių skrydžių. Turtingieji gavo dar daugiau galios. Būtų beveik visoms pusėms palanki situacija, tik pigi iškastinio kuro energija įnešė į klimato sistemą labai daug perteklinės šilumos. Dabar ši pigi energija pradeda virsti realiu karščiu ir tas karštis kaitino COP26 dalyvių kėdes.

Dabar, kai tą karštį plika akimi pamatė išgyvenusieji Kalifornijos gaisrus ir liūtis Vokietijoje, imama suvokti, kad mokslininkai ne iš neturėjimo ką veikti trisdešimt metų apie tai kalba. Dešimtojo dešimtmečio prognozės tvirtinasi, globalios temperatūros kreivė kyla, kaip jau seniai numatė klimato modeliai. Kai 1995 metais Berlyne vyko COP1, visuotinė temperatūra buvo paaugusi apie 0,5 laipsnio. Tą fiziškai jautėme dar labai nedaug. Dabar turime pokytį iki 1,2 laipsnio ir tai pradeda erzinti.

COP26 pradžioje buvo konstatuota, kad esama tarša šiltnamio dujomis visuotinę temperatūrą iki šimtmečio pabaigos pakels 2,7 laipsnio, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu. Tai labai toli nuo Paryžiaus susitarime įvardytos 1,5 laipsnio ribos, kuri mokslininkų laikoma pavojinga ir galinčia negrįžtamai destabilizuoti visą klimato sistemą. Jeigu per ateinantį dešimtmetį įgyvendintume COP26 metu iškeltus tikslus, iki 2100-ųjų temperatūra pakiltų 2,4 laipsnio. Toks progresas nieko netenkina.

Akivaizdu, kad konferencijoje, kurioje tariasi 197 šalys, lengvai pasiekti bet kokius susitarimus nėra paprasta. Besivystančios šalys dar kartą liko labiau nepatenkintos už ekonomiškai išsivysčiusias. Tam tikras postūmis įvyko, tačiau ar galima patikėti, kad šalys laikysis naujo „istorinio klimato susitarimo“, jei senesnio ir tebegaliojančio „istorinio susitarimo“, žinomo Paryžiaus sutarties vardu, kol kas nelabai laikėsi. Čia ir vėl pakvimpa desperacija.

Taigi, kaip svarbiausią pasiekimą COP26 pakto optimistai nurodo paliktą 1,5 laipsnio siekį. Tačiau iki jo dar labai toli. Tam, kad bent pradėtume artėti prie šio tikslo, baigiamajame pakte numatyta daugybė priemonių, kurios, kaip jau minėjau, kol kas veda prie 2,4 laipsnio karštesnės planetos.

Sutarta šalių įsipareigojimų vykdymą nuo šiol peržiūrėti ne kas penkerius metus, kaip numatė Paryžiaus susitarimas, bet kasmet. Pirmą kartą tokio lygio susitarime nutarta mažinti iškastinio kuro subsidijas. Iki 2025-ųjų norima sutelkti kasmetę 100 milijardų dolerių paramą besivystančioms šalims, kad jos galėtų peršokti taršiausią augančios ekonomikos tarpsnį ir greičiau tapti aplinkai neutralios energijos gamintojomis bei vartotojomis. Per didelius vargus sutarta pamažu mažinti anglių naudojimą ir turbūt svarbiausia – įsipareigota iki 2030-ųjų sumažinti anglies dvideginio emisijas 45 procentais, palyginti su 2010-aisiais.

Čia ir Lietuva jau turės kur pasirodyti. Nebegalėsime lyginti esamos situacijos su 1990-aisiais, kai sulūžus taršiai sovietmečio ekonomikai perėjome prie drastiškai mažesnių gamybos tempų ir atitinkamai kritusio šiltnamio dujų išmetimo. 2010-aisiais Lietuva į atmosferą paleido 20,8 milijono tonų anglies dvideginio. Dabartinė tarša nedaug kuo skiriasi. Vadinasi, per ateinančius aštuonerius metus turėsime sumažinti anglies dvideginio išmetimą beveik perpus. Nuvažiavęs į eilinę klimato kaitos konferenciją mūsų prezidentas jau nebegalės didžiuodamasis konstatuoti, kaip šauniai kovojame su klimato kaita (nes tokie iki šiol ir buvo oficialūs mūsų skaičiai – beveik pagirtini), kai realiai judėjimas link šiltnamio dujų išmetimo mažinimo vyksta vos po procentą ar du per metus.

Pasirašydama baigiamąjį COP26 paktą Lietuva įsipareigojo labai rimtiems ir labai greitiems pokyčiams. Jau dabar gaila ateities vyriausybių, kurios susidurs su milžinišku neišprususios klimato kaitos klausimu visuomenės pasipriešinimu. Net jei per kitus dvejus Seimo rinkimus piliečiai pasirinks populistinę daugumą, kuri žadės pigią energiją ir mažus akcizus degalams, naujos vyriausybės vis tiek susidurs su realybe ir įsipareigojimais 2030-iesiems. Šiuos įsipareigojimus privalėsime įgyvendinti pagal Europos klimato įstatymą. Priešingu atveju mokėsime milžiniškas baudas.

Lietuvos, kaip ir daugelio valstybių, laukia sudėtingas etapas. Tokie radikalūs tarptautiniai įsipareigojimai šalyse neišvengiamai kels papildomą įtampą. Tai taip pat kelia desperaciją. Pasaulis ir be to kupinas krizių. Jeigu daugelis šalių nesugebėjo nieko apčiuopiamo padaryti iki šiol, tai kodėl turėtų sugebėti dabar?

Dvidešimt šešis kartus įvykusios tarptautinės klimato kaitos konferencijos klimato kaitos pristabdyti nesugebėjo. Pokalbiai kitais metais bus atnaujinti eiliniame COP27, kuris vyks Egipte. Jame bus keliami nauji tikslai ir atsiskaitoma už pasiektą metų progresą. Mažiau desperacijos kitoje klimato kaitos konferencijoje galėtų kilti nebent tada, jei pasaulio šalys pasiektų realius rezultatus įgyvendindamos dabartinius susitarimus, tik vargu ar kas nors tuo tiki. Nesmagu konstatuoti, bet jeigu ateinantys metai pažers daugiau ryškių gamtinių nelaimių ir daugiau aukų, spaudimas vyriausybėms didės. Jei metai bus ramesni, nepaprastoji klimato padėtis ir toliau bus tik galimas tolimos ateities scenarijus, kuriuo pasirūpinti planuosime vėliau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt