Kiekviename katastrofų filme yra epizodas, kai slaptame kabinete susirinkusi vadovybė tariasi dėl tolesnių veiksmų. Žemės link skrieja asteroidas, ateiviai jau mūsų orbitoje arba itin pavojingas biologinis ginklas pateko į teroristų rankas.
Joks katastrofų filmo siužetas neapsieina be pasitarimo, kuris lems tolesnę kovą su visuotine grėsme. Tai juostai suteikia solidumo ir parodo įvykių svarbą. Vargsta ne tik eiliniai filmo personažai – problema sprendžiama aukščiausiu lygiu.
Panašias katastrofų filmo ištraukas pastarosiomis dienomis matėme transliacijose iš Glazgo, kur vyksta JT klimato kaitos konferencija. Tiesa, tai ne ilgo metro filmas. Tai labai lėtas serialas, kurio pirmųjų serijų jau beveik niekas nepamena. Šiuo metu transliuojamas 26 sezonas. Kaip atskleisiu vėliau, labai reikšmingas.
Pirmoji JT klimato kaitos konferencija (sutrumpintai COP – angl. Conference of the Parties) surengta 1995 m. Berlyne. Dvi iš visų iki šiol vykusių konferencijų minimos kaip svarbiausios. Pirmoji 1997 m. Japonijoje, Kioto mieste, surengta COP3. Jos metu pasirašytas visiems žinomas Kioto protokolas. Antroji – 2015 m. gruodį Prancūzijos sostinėje vykęs COP21, kurio metu buvo pasiektas Paryžiaus susitarimas.
Jau kurį laiką sklandė kalbos, kad šių metų JT klimato konferencija – COP26 – svarba prilygsta dviem minėtoms konferencijoms. Nors joje neplanuojama pasirašyti Kioto ar Paryžiaus lygio sutarčių, bet šalys turi atsiskaityti, ką nuveikė per šešerius metus nuo 2015-ųjų (tai turėjo įvykti pernai, tačiau dėl pandemijos konferencija nebuvo rengiama) ir nubrėžti kovos su klimato kaita gaires tarpinei stotelei – 2030-iesiems.
Taigi, vyksta, nors ir ne labiausiai kvapą gniaužianti, bet vis dėlto svarbi katastrofų serialo dalis, o Lietuvoje tuo metu – beveik kapų tyla. Savaitės pradžioje mes taip susikaupę deginome žvakutes kapinėse, kad Glazge vykstančio viršūnių susitikimo beveik neapšvietėme. Didžiausias renginys Jungtinėse Karalystėje nuo 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių, kuriame iš tiesų sprendžiamas planetos likimas, didžiuosiuose Lietuvos žiniasklaidos šaltiniuose sulaukė vos vieno kito straipsnio. Daugiausia buvo minima, su kuo renginyje pasikalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda. „Panorama“ rodė tiesioginius Glazge dirbančių žurnalistų komentarus.
Puiku, bet norėtųsi daugiau. Renginys, vertas mažų mažiausiai atskiros skilties naujienų portaluose ir informacijos kiekiais galintis konkuruoti su olimpinėmis žaidynėmis, ilgąjį savaitgalį buvo nesunkiai nukonkuruotas naujienos, kad vienas žinomas aktorius Vilniuje vairavo išgėręs ir dabar labai už tai atsiprašo. 26 sezonas lietuviams tikrai nėra pats aktualiausias.
Renginys vis dėlto svarbus, nepriklausomai nuo to, rūpi jis mums ar ne. Jame pasirašomi susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai palies mus visus. Katastrofų serialo metaforą leidžiu sau dėl vienos priežasties. Klimato kaitos tyrinėtojų lūpose vis dažniau skamba jau nebe klimato krizės, o klimato katastrofos terminas. Tarptautinės klimato kaitos komisijos (TKKK – angl. IPCC) ataskaita, pasirodžiusi šių metų rugpjūtį, nepalieka abejonių. Ateinantys dešimt metų kovoje su klimato kaita bus lemtingi, o veiksmai turi būti daromi dabar.
Rodos, apie medžius kalbėti paprasčiau nei apie naftą. Medžiai sugeria anglies dvideginį, bet negali sugerti jo tiek, kiek išmeta mūsų transportas ir pramonė.
Pastebėkite, kaip reikšmingi terminai atsidūrė visai šalia ir vietoj ūkanose skendinčių 2050-ųjų, kai turėtume pasiekti nulinę emisiją, dabar jau kalbama apie tai, ką turime padaryti iki 2030-ųjų. Tai jau po aštuonerių metų.
Paryžiaus susitarimu siekiama užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 laipsniai, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, dedant pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 laipsnio. JT sekretorius Antonio Guterresas COP26 pradžioje konstatavo, kad, jei ir toliau bus išmetamas toks šiltnamio efektą skatinančių dujų kiekis, koks dabar, iki amžiaus pabaigos globali temperatūra pakils mažiausiai 2,7 laipsnio. Taigi, kol kas iš rankų slysta ne tik 1,5 laipsnio planas, bet ir pavojinga laikoma 2 laipsnių riba. Turime pasitempti.
Šių metų klimato kaitos konferencijos šeimininkas Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas akcentavo: „Pasauliui klimato kaitos klausimu likusi minutė iki vidurnakčio“, – ir po viršūnių susitikimo grįžo į Londoną lėktuvu, taip papiktindamas Glazge susirinkusius aktyvistus ir praleidęs progą bent simboliškai palaikyti kovą su klimato kaita ne tik žodžiais, bet ir kasdieniais veiksmais.
Klimato konferencijos viršūnių susitikime pasirašyti du susitarimai. Dėl miškų ir dėl metano. Nesunku pastebėti, kad abu sprendimai tiesiogiai nesusiję su anglies dvideginiu ir iškastinio kuro deginimu. Deginant iškastinį kurą, išsiskiria daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet šiuos klausimus lyderiai paliko derybininkams, kurie COP26 dar posėdžiaus iki lapkričio 12 d. G 20 šalys išmeta apie 80 proc. šiltnamio dujų, bet praėjusį savaitgalį Romoje vykusiame G 20 susitikime nepavyko pasiekti jokio konstruktyvaus susitarimo emisijų mažinimo klausimu.
Rodos, apie medžius kalbėti paprasčiau nei apie naftą. Medžiai sugeria anglies dvideginį, bet negali sugerti jo tiek, kiek išmeta mūsų transportas ir pramonė. Reikiamo efekto greitai nepasiektume, net jei apsodintume miškais visus nuo žemdirbystės laisvus planetos plotus. Tiesiog nėra tiek žemės, kad joje augantys medžiai sugertų visą perteklinį anglies dvideginį.
Tai, kad miškų ir metano temos COP26 viršūnių susitikime buvo pasirinktos kaip pagrindinės, rodo, kad kova su tikruoju klimato kaitos slibinu, iškastiniu kuru, kol kas pralaimima.
Kaip COP26 kalboje akcentavo britų gamtos istorikas, žurnalistas ir rašytojas seras Davidas Attenborough – anglies dvideginio kiekis atmosferoje dėl iškastinio kuro deginimo šiuo metu yra pasiekęs didžiausias reikšmes per pastaruosius 250 000 metų.
Miškai labai svarbi anglies ciklo dalis, todėl susitarimo dėl miškų naikinimo sustabdymo iki 2030 m. reikšme nesiimsiu abejoti. Jis būtinas. Tačiau, kol nebus užtikrintas šio susitarimo laikymasis, tai tik komunikacijos prasme gražus pasaulio lyderių pažadas.
Kitas susitarimas – iki 2030 m. 30 proc. sumažinti į atmosferą išmetamo metano kiekį. Kaip taikliai pastebėjo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen: „Tai žemai kabantis vaisius.“ Metanas iki 80 kartų daugiau potencijos turinčios šiltnamio dujos už anglies dvideginį. Kitaip sakant, metano molekulė žemės atmosferoje sulaiko 80 kartų daugiau šilumos nei anglies dvideginio molekulė.
Skaičiuojama, kad metanas sukelia apie ketvirtadalį dabartinio šiltnamio efekto. Bet vėlgi, pažiūrėkime, iš kur planuojama sumažinti daugiausia metano. Apie trečdalį į atmosferą patenkančio metano yra iškastinio kuro išlakos – didžiuliai kiekiai metano dujų tiesiog prasiskverbia per nesandarius vamzdynus ir naftos talpyklas. Gaudant metaną iš naftos vamzdynų, prireiks nemažai resursų. JAV prezidentas Joe Bidenas pasidžiaugė, kad šis planas Jungtinėse Valstijose sukurs tūkstančius darbo vietų.
Tai, kad miškų ir metano temos COP26 viršūnių susitikime buvo pasirinktos kaip pagrindinės, rodo, kad kova su tikruoju klimato kaitos slibinu, iškastiniu kuru, kol kas pralaimima. Jei kokia slibino galva ir nukertama, vietoj jos tuoj pat atauga naujos. COP26 dar tik įpusėja ir jo rezultatams susisteminti prireiks laiko, bet renginio pradžia didžiulio proveržio neatnešė.
Kaip yra pastebėjęs filosofas Nerijus Milerius, tyrinėjęs apokalipsės temą kine, žmonės labiausiai bijo neįvardintų grėsmių, o apokalipsės kinas jas tarsi sustato į atpažįstamus pavidalus. Stebėdami filmus apie pasaulio pabaigą kino salėje ar prie ekrano namuose, patiriame su niekuo nepalyginamą stimuliaciją. Esame visiškai saugūs, bet tuo pat metu mums transliuojama, kaip pažįstamas pasaulis daužomas į šipulius.
Giliau besidomintiems klimato kaitos tema COP26 išties kelia panašias emocijas. Konferencijoje priimti sprendimai tiesiogiai paveiks mūsų visų gyvenimą, bėda tik ta, kad serialo apie klimato kaitą scenarijus toks lėtas, kad Lietuvoje mažai ką domina. Keista, nes visus įsipareigojimus, kuriuos Lietuvos derybininkai pasirašo COP26 metu, netiesiogiai pasirašome ir kiekvienas iš mūsų. Apmaudu, nes didesnis domėjimasis bei išsamesnė informacija padarytų šią grėsmę mums labiau pažįstamą ir galbūt paskatintų su ja susigrumti.
