Artimiausiomis dienomis gruodžio šiluma tirpdys sniego likučius, nors dar praėjusią savaitę naktimis spaudė 20-ies laipsnių šaltis. Tokios orų sūpuoklės ne naujiena. Kadangi esame oro masių sankirtoje, to paties sezono metu mus nesunkiai gali pasiekti tiek arktinis šaltis, tiek drėgmės pritvinkę sąlyginai šiltos oro masės nuo Atlanto. Taip nutikdavo ir seniau, tačiau pastaraisiais metais šitoks orų nepastovumas atsikartoja vis dažniau.
Didėja klimato ekstremalumas. Tai reiškia ne tik pavojingų reiškinių dažnėjimą, bet ir staigias orų revoliucijas. 20-ies ar daugiau laipsnių šuoliai per kelias dienas taip pat yra ekstremalu. Tokie pokyčiai kenkia pastatams, infrastruktūrai ir žmonių sveikatai – organizmas tiesiog nespėja prie jų adaptuotis. Tokie svyravimai glumina piliečius. Jie jaučiasi negavę to, kas žadama. Visur kalbama apie atšilimą, o dabar teks brangiai mokėti už šildymą.
Stebint pasimetusių komentatorių gausą, kurie aikčioja dėl šalčio gruodžio mėnesį ir lyg prisukami mechaniškai kartoja klausimą „kur gi tas jūsų klimato atšilimas, jei sninga“, tampa akivaizdu, kad daug kas painioja orus ir klimatą, o tai trukdo ir daug svarbesnės – klimato kaitos problemos – suvokimui.
Orai – tai kasdien vis nauja atmosferos būsena. Jie keičiasi kas valandą, kartais kas minutę. Meteorologinėse prognozėse įprasti parametrai – krituliai, debesuotumas, vėjas ir temperatūra. Aktualu, ar bus slidu ir ar bus sniego per Kalėdas. Tai vis trumpalaikiai orų klausimai. Net jei prognozuojame kokia bus žiema, vis dar turime reikalą su orais, ne su klimatu.
Prie klimato priartėjame tuomet, kai analizuojame orų pobūdį gerokai ilgesniais laikotarpiais. Kalbu apie trisdešimties metų ar dar ilgesnes orų sekas. Paprastai tariant, klimatas yra visų pasitaikančių orų visuma konkrečioje teritorijoje. Orus matome tiesiog pesižiūrėję pro langą, klimatą pro langą įžiūrėtume gerokai sunkiau.
Tyrimai rodo, kad kasdienius orus pamirštame labai greitai. Apie sezonų jų pobūdį pamename ne ilgiau nei du metus, o atskiri epizodai atmintyje išlieka tik jei tuo konkrečiu metų laiku patyrėme kokį nors išskirtinį įvykį. Pavyzdžiui susituokėme, susilaukėme vaikų ar susidūrėme su išties įstabiu atmosferos reiškiniu. Visas kitas orų šurmulys slepiasi atminties migloje, todėl ir apie klimato kaitą iš savo patirties galime spręsti gana ribotai.
Savo prisiminimuose nekaupiame klimato duomenų. Jei gautume patirti, kaip vidutiniškai atrodė gruodis Lietuvoje prieš keturiasdešimt metų, gerokai nustebtume, koks atšiaurus jis dažnai būdavo.
Dar viena neretai pasitaikanti klaida, kuomet asmeninė orų patirtis suplakama su globalaus klimato vertinimais. Gyvendami vienoje vietoje tiesiogiai patiriame tik neįtikėtinai mažą atmosferos judesių dalį. Net ir keli vėsūs mėnesiai mūsų krašte dar nereiškia, kad taip pat buvo ir kitur. Kiti, ir gerokai didesni už Lietuvą kraštai, tuo metu galėjo liepsnoti kaitroje.
Kai atskiriame orus nuo klimato, tada tampa aišku, kodėl frazė „klimato kaita“ arba „klimato atšilimas“ negarantuoja, kad kasdien bus vasara. Kalbame apie bendrą dešimtmečių tendenciją visoje planetoje. Orų ir toliau pasitaikys visokių. Šaltis žiemą neišnyks, tik atkeliaus rečiau ir, kaip pastarosiomis savaitėmis, užsibus vis trumpiau. Net jei pasitaikys speigų, jie niekaip nepaneigs vykstančios klimato kaitos. Orai ir klimatas nėra tas pats.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
