Nuomonės

2021.10.20 20:40

Marius Laurinavičius. Tiesiausias kelias į Lietuvos užsienio politikos katastrofą – flirtas su demokratijos priešais

Marius Laurinavičius, analitikas, LRT.lt2021.10.20 20:40

Apie dabartinės Lietuvos užsienio politikos tariamą fiasko per pastaruosius mėnesius jau, ko gero, pasisakė visi, kas tik norėjo. Nuo verslo ryšiais su Vladimiro Putino mafijos režimu susijusio šešėlinės vyriausybės vadovo Ramūno Karbauskio, socialdemokratų, kurie iki tol užsienio politika demonstratyviai bodėjosi tiek, kad net sąmoningai į Seimo Užsienio reikalų komitetą nedelegavo nė vieno savo atstovo, bei kitų opozicijos politikų iki įvairių politologų ir apžvalgininkų.

Apibendrindamas galbūt kiek ir supaprastinsiu, bet turbūt sutiksime, kad pagrindinis priekaištas dabartinės vyriausybės pasirinktam vertybinės užsienio politikos kursui yra tas, kad ji esą yra neracionali, neatsižvelgia į ekonominius šalies interesus, o kai kas bando vaizduoti ją net „provokuojančia“ ir taip net kenkiančia Lietuvos saugumui.

Iš karto pasakysiu, kad aš esu įsitikinęs, jog yra visiškai priešingai – tik vertybėmis grįsta Lietuvos užsienio politika gali užtikrinti ne tik Lietuvos ekonominę gerovę, bet ir šalies saugumo interesus. O pragmatiškoji, arba vadinamoji „realpolitik“, kuri galbūt kartais ir gali būti rezultatyvi didžiųjų galių konkurencijos kovose, mažą šalį gali nuvesti į tikrą katastrofą.

Todėl turbūt atėjo metas apie tai rimtai padiskutuoti.

Pastaruoju metu, ko gero, garsiausiai kalbama apie tariamai Lietuvai daug kainuosiančią politiką Kinijos atžvilgiu. Todėl šis komentaras bus skirtas būtent šiai politikai, o kitą kartą tuo pačiu aspektu panagrinėsiu ir ne mažiau kritikos sulaukiančią Lietuvos politiką Baltarusijos atžvilgiu.

Taigi, pakalbėkime apie tariamą Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu fiasko, neva sąmoningai provokuojantį jos pobūdį ir kitus panašius kritikų beriamus priekaištus, kurie, mano įsitikinimu, ne tik visiškai nepagrįsti, bet ir dažnai realybę paprasčiausiai sąmoningai ar nesąmoningai apverčia aukštyn kojomis.

Ypač daug kritikos sulaukė sprendimas nedrebinti kinkų dėl galimos Pekino rūstybės ir ne tik atidaryti Taivano atstovybę Lietuvoje, bet ir leisti ją pavadinti ne iki šiol įprastu ne Taibėjaus, o Taivaniečių atstovybės vardu.

Tiesa, šis sprendimas iki šiol neįgyvendintas. Ir, mano įsitikinimu, būtent už tai, kad jis vis dar nėra įgyvendintas ir netgi bent jau pakankamai nesinaudojama jo sukurtomis galimybėmis, o ne dėl paties sprendimo, Lietuvos diplomatija ir dabartinė vyriausybė nusipelno tikrai griežtos kritikos. Bet apie tai vėliau.

Šiame komentare tikrai nenagrinėsiu ir Kinijos teisės nurodinėti Lietuvai, su kuo ir kaip ji turėtų plėtoti santykius, ar net komunistinio režimo įsitikinimo, kad jis turi privilegiją kažkur braižyti kažkokias „raudonąsias linijas“ dėl Taivano. Ypač kai jis pats sulaužė visus savo paties pasirašytus tarptautinius susitarimus dėl Honkongo autonomijos, o to komunistinio režimo „diplomatai“ Vilniaus centre organizavo net fizinį Lietuvos piliečių užpuolimą.

O pragmatiškoji, arba vadinamoji „realpolitik“, kuri galbūt kartais ir gali būti rezultatyvi didžiųjų galių konkurencijos kovose, mažą šalį gali nuvesti į tikrą katastrofą.

Visa tai palikime kitoms diskusijoms ir susitelkime ties tariamais Lietuvos užsienio politikos Kinijos atžvilgiu pralaimėjimais.

Taigi, Lietuvos vyriausybė esą pasielgė neišmintingai pati provokuodama Kiniją tokiai reakcijai, kokios ir sulaukėme.

Nesiginčysiu, tokią reakciją galima buvo lengvai prognozuoti, todėl esu įsitikinęs, kad vyriausybė ją ir prognozavo. Tačiau užsienio politika – pasirinkimų menas. Ir visai nebūtinai sprendimas sąmoningai pasirinkti sulaukti tokios Kinijos reakcijos, kokios ir sulaukėme, yra užsienio politikos pralaimėjimas. O šiuo konkrečiu atveju – netgi atvirkščiai.

Bet pirmiausia – ne apie tai. Pirmiausia apie tai, kad dabartinė Lietuvos vyriausybė juk nevaldo nei mūsų kaimyninėje Švedijoje, nei tolimojoje mūsų šalies sąjungininkėje Šiaurės Atlanto aljanse Kanadoje, nei dar tolimesnėje Australijoje. Be to, visos šios valstybės buvo susaistytos daug glaudesniais negu Lietuva ekonominiais ryšiais su Kinija. Ir jų sprendimai taip pat sukėlė Kinijos įniršį, o Pekino pastangos „bausti“ nenuolankias Švedijos, Kanados ir Australijos vyriausybes pastaruoju metu buvo net didesnės negu Lietuvą.

Ar tai reiškia, kad tokia pat neišmintinga, kaip Lietuvos vyriausybė, valdžia yra Švedijoje, Kanadoje ir Australijoje? Ar vis dėlto šie pavyzdžiai įrodo, kad problema yra ne Lietuvos „provokuojanti pozicija“ ir net ne kažkokios mūsų šalies neva Taivano atžvilgiu peržengtos Kinijos „raudonosios linijos“, o būtent Pekino agresyvi politika, kuri jau senokai komunistiniam režimui tapo kasdiene norma.

O kiekvienas, kuris tiesiog nesiklaupia prieš komunistinį monstrą (beje, tokį režimo apibūdinimą vartoju ne be reikalo – nepamirškime, kad Kinijos režimas vykdo net genocidą), anksčiau ar vėliau sulaukia tokio pat likimo kaip Lietuva.

Ar Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu kritikai siūlo mūsų šaliai tarptautinėje arenoje nuolat tarsi ant pirštų galų stovėti „minų lauke“, bijant pajudėti, kad kur nors neperžengtume Kinijos „raudonųjų linijų“, kurios dažnai būna paprasčiausios demokratijos ar teisinės valstybės normos, kurias Pekinas tiesiog įžūliai reikalauja paminti?

Klausimas nėra retorinis, nes nė vienos iš minėtų šalių santykiai su Kinija nepašlijo dėl Taivano. Švedijos santykius su Kinija tiesiogiai sugadino pats komunistinis režimas, kuris nė nemirktelėjęs Tailande pagrobė ir įkalino kinų kilmės Švedijos pilietį (!) Gui Minhai.

Bet to buvo negana. Pekino rūstybę Stokholmas galutinai užsitraukė, kai šalies valdžia nereagavo į Kinijos grasinimus ir raginimus sustabdyti net ne vyriausybės, o Švedijos PEN asociacijos skiriamos kasmetės premijos įteikimą minėtam Pekino įkalintam leidėjui.

O gal įsivaizduojate, kad Švedijos vyriausybė uždraustų PEN asociacijai skirti premiją tam, kam ji nori, ir manote, kad būtent tokia ir privalo būti politika Kinijos atžvilgiu?

Kanada komunistinio monstro „raudonąsias linijas“ peržengė paprasčiausiai vykdydama savo artimiausio sąjungininko Vašingtono teisinį prašymą sulaikyti ir išduoti „Huawei“ įkūrėjo dukrą ir šios bendrovės vieną iš vadovybės narių Meng Wanzhou.

Moteris buvo kaltinama sukčiavimu ir JAV sankcijų Iranui pažeidimu, tačiau ji sprendimo dėl ekstradicijos Kanadoje laukė prabangioje viloje namų arešto sąlygomis, kurios leido jai net visiškai netrukdomai lankytis prabangiuose restoranuose ir apsipirkinėti prabangiose parduotuvėse.

Nepaisant to, Kinija šį kartą pademonstravo jau teroristams įprastą taktiką. Kinijoje buvo pagrobti du Kanados piliečiai – buvęs šalies diplomatas ir verslininkas. Ir laikomi jie buvo tikrai ne namų arešto sąlygomis prabangioje viloje, o Kinijos sulaikymo centre, kur sąlygas ekspertai prilygina kankinimams.

Ši beveik trejus metus trukusi siaubo istorija baigėsi tik tada, kai JAV ir Kanada (šiuo atveju tikrai svarbu pabrėžti šių valstybių ir Lietuvos galios skirtumą tarptautinėje arenoje) rado teisinį kelią, kaip iš esmės nusilenkti komunistiniam monstrui – leisti Meng Wanzhou iš prabangios vilos Vankuveryje išvykti į tėvynę.

O gal manote, kad Kanada pati kalta, kad „drįso“ vykdyti JAV teisinį prašymą, kuris, tiesą sakant, teisinėje valstybėje ir gali būti svarstomas tik teisiniu keliu?

Australija Kinijos rūstybės nusipelnė vien dėl to, kad „išdrįso“ reikalauti tarptautinio tyrimo dėl COVID-19 kilmės. O gal ir tai pasaulinės pandemijos ir jos pasekmių akivaizdoje buvo neišmintinga? Gal Australija tiesiog privalėjo „neerzinti“ komunistinio monstro?

Dar kartą kartoju – šie klausimai tikrai nėra retoriniai. Į visus juos pirmiausia turėtų atsakyti Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu kritikai, nes lygiai tokioje pat situacijoje kaip Švedija, Kanada ir Australija (beje, tai tik ryškiausi pastarųjų metų pavyzdžiai, o apskritai jų yra dešimtis kartų daugiau) bet kuriuo metu mūsų šalis galėjo atsidurti ir neperžengusi jokių Kinijos „raudonųjų linijų“ dėl Taivano.


O gal Lietuvos vyriausybė privalės uždrausti kokiai nors privačiai ar visuomeninei organizacijai skirti kokią nors Kinijai nepatinkančią premiją? Arba gal turės nevykdyti JAV teisinės pagalbos prašymų? Na, ir, žinoma, tikrai neturime domėtis, ar pasaulinė pandemija nėra sukelta iš Kinijos laboratorijos ištrūkusio viruso?

Australija Kinijos rūstybės nusipelnė vien dėl to, kad „išdrįso“ reikalauti tarptautinio tyrimo dėl COVID-19 kilmės. O gal ir tai pasaulinės pandemijos ir jos pasekmių akivaizdoje buvo neišmintinga?

O juk panašų Kinijos „raudonųjų linijų“ sąrašą galima būtų tęsti be galo. Ir net turtingoji Norvegija dėl per didelės ekonominės priklausomybės nuo Kinijos kiek anksčiau buvo priversta bent iš dalies pasiduoti Pekino šantažui.

Bet, jei atsakymai į šiuos klausimus vis dėlto yra „ne“ ir mes vis dar pasiryžę gyventi pagal savo teisines ir demokratines normas, o ne pagal tai, ką mums diktuoja komunistinis monstras, turėtume apsvarstyti, kokia Lietuvos užsienio politika galėtų mus apsaugoti nuo panašių situacijų, kurioje dabar atsidūrė ne tik mūsų šalis, bet ir minėtos Švedija, Kanada, Australija, Norvegija bei daugybė kitų.

O tuomet pamatysime, kad problema ir didžiausia klaida yra būtent vadinamoji pragmatiška, o ne vertybėmis grįsta politika demokratijos priešų atžvilgiu. Nes demokratijos priešai (dėl Kremliaus tą pagaliau jau, ko gero, supratome, bet Kinija – ne mažesnė, o net didesnė grėsmė už Rusiją) paprasčiausiai atsisako gyventi ne tik pagal mums įprastas taisykles, bet ir pagal bet kokias tarptautines normas. O tai reiškia, kad iš principo jie negali būti jokie partneriai, su kuriais santykiai grindžiami ne tik abipusės naudos, bet ir kokių nors taisyklių pagrindu.

Vadinasi, „pragmatiška“, pavyzdžiui, santykių su Kinija politika siūlo rinktis trumpalaikę naudą, kuri, kaip jau patyrė ir pati Lietuva, irgi gali būti tik miražas.

Tuo tarpu ilgalaikėje perspektyvoje tokie santykiai virsta milžiniška rizika sulaukti tikros katastrofos. Nes ta „nauda“ virsta paprasčiausia ekonomine priklausomybe nuo Kinijos valios – tiesiogiai proporcinga „naudos“ dydžiui. Ir tik laiko klausimas, kada ta neva „ekonomiškai naudinga“ politika, jei nesutiksime atsisakyti savo savarankiškumo ir paprasčiausiai nevykdysime visų Kinijos užgaidų, neišvengiamai lems ne tik konfliktą, bet ir milžiniškus ekonominius iššūkius.

Mažai šaliai tai ypač aktualu didelių nedemokratinių valstybių atžvilgiu, nes dėl dydžio ir galios disproporcijos didelės nedemokratinės šalys mažas demokratines šalis gali leisti sau „bausti“ net pačios per daug nejusdamos tarpusavio priklausomybės kaštų.

Vengdamas daug teorizuoti, pasakysiu paprastai – didžiausia klaida santykių su Kinija atžvilgiu buvo padaryta ne dabartinės, o buvusios vyriausybės, kuri buvo pradėjusi svaičioti (nors tai galbūt ir ne politinio komentaro leksika, bet tikslesnio žodžio paprasčiausiai nerandu) apie Lietuvą, kaip „Kinijos vartus į Europą“.

Kokia klaidinga ir nesėkminga buvo toji politika, rodo tai, kad buvusiai vyriausybei taip ir nepavyko ne tik paversti Lietuvos „Kinijos vartais į Europą“, bet ir įgyvendinti kokio nors tikrai esminio proveržio Lietuvos bei Kinijos ekonominių santykių srityje.

Tačiau kartu, jei ne Sauliaus Skvernelio vyriausybės politika ir ne valdančiajai koalicijai tuomet dirigavęs R. Karbauskis, kuriam net asmeninis verslas su V. Putino mafijos režimu neatrodo problema, Lietuvos rizikos po konflikto su Kinija, reikia pripažinti, dabar galėtų būti gal net du kartus (žiūrint vien į eksporto skaičius) mažesnės.

Jei santykiai su Kinija būtų buvę nuosekliai ribojami, o ne plėtojami, tai ir „bausti“ Lietuvą šis monstras iš tiesų turėtų proporcingai mažiau net teorinių galimybių. O santykiai su patikimais partneriais užtikrintų tvarią ne tik ekonominę, bet ir politiniu bei saugumo požiūriu daug palankesnę ir mažiau rizikų keliančią Lietuvos raidą. Aš tai jau senokai vadinu „maksimalaus atsiribojimo nuo Kinijos strategija“ ir jau keleri metai, dar prieš dabartinei vyriausybei ateinant į valdžią, viešai siūlau Lietuvai laikytis būtent šios strategijos.

Tačiau, žvelgiant į tą, mano įsitikinimu, tiesiog niekuo nepagrįstą kritiką dėl dabartinės vyriausybės politikos Kinijos atžvilgiu, taip pat ir į tarptautinę patirtį, itin keistai ir net klaidinančiai atrodo net tie dabartiniai gąsdinimai dėl Lietuvos neva laukiančios itin didelės kainos už jos parodytą ryžtą nepaisyti Kinijos diktato, o vykdyti sau naudingą politiką.

Ir, beje, aš noriu atkreipti dėmesį ne į tai, ką jau gana aiškiai pasakė pačios Lietuvos ekonomistai – jokio itin ženklaus poveikio Lietuvos ekonomikai komunistinio monstro rūstybė dėl kol kas itin menkų Lietuvos ekonominių santykių su Kinija apskritai net teoriškai negali turėti. O tai reiškia, kad laikas keisti tą buvusią klaidingą Lietuvos politiką kaip tik tinkamas.

Bet aš noriu atkreipti dėmesį į visai kitus dalykus. Štai, pavyzdžiui, galime remtis jau minėtos Australijos patirtimi. Šios šalies ekonominiai ryšiai su Kinija, o kartu ir priklausomybė nuo jos, kaip minėta, šimtus kartų didesnė negu Lietuvos. Kinija yra svarbiausia Australijos prekybos partnerė. Nepaisant to, Australijos iždo ministras Joshas Frydenbergas rugsėjo pradžioje viešai paskelbė, kad šalies ekonominiai praradimai dėl konflikto su Pekinu bus gerokai mažesni, negu prognozavo net pati Australija.

Pasak ministro, eksportas į Kiniją per metus sumažėjo 5,4 mlrd. dolerių, tačiau per tą patį laikotarpį net 4,4 mlrd. dolerių padidėjo eksportas į kitas šalis. Ir tai – vos per metus, kai Australijos ekonomika niekaip nebuvo pasiruošusi persiorientuoti į kitas rinkas.

Jei jau kalbame ir apie Taivaną, tikriausiai svarbu paminėti, kad Australijos eksportas į šią šalį per metus nuo Kinijos „baudimo“ politikos Kanberos atžvilgiu pradžios praktiškai padvigubėjo. Ir padvigubėjo ne nuo kokios nors kone nulinės ribos. Taivanas visuomet buvo svarbiausių Australijos eksporto partnerių dešimtuke, o dabar jau užima šeštąją vietą.

Šie faktai ir pavyzdžiai tik įrodo, kad mitas, jog be Kinijos, kuri, kaip minėta yra ir, kol valdys šis režimas, visuomet bus, nepatikimas, o todėl ir visiškai nepageidautinas partneris, negalėtų išgyventi net taip glaudžiai ekonominiais ryšiais su komunistine valstybe susaistyta šalis, kaip Australija, ir yra tik mitas. Beje, panašus mitas Lietuvai buvo peršamas, kai vadavomės iš Sovietų Sąjungos – esą be jos taip pat turėjome neišgyventi.

Australijos pavyzdys – nepakankamai įtikinantis? Tuomet galime remtis mums geografiškai, politiškai (dėl narystės ES ir NATO) ir šalies dydžio prasme artimesnės Čekijos pavyzdžiu. Kai 2020 m. rugsėjį Čekijos Senato pirmininko Milošo Vystrcilo vadovaujama didžiulė Čekijos delegacija surengė oficialų vizitą į Taivaną, Kinijos oficialūs pareigūnai taip pat griaudėjo ne tik apie Prahos peržengtas „raudonąsias linijas“, bet ir apie milžinišką kainą, kurią turės sumokėti Čekija.

Praėjo metai. Ar kas nors girdėjo apie kokius nors drąsaus Čekijos sprendimo nulemtus „milžiniškus nuostolius“ (beje, Čekijos Senato pirmininką tuomet „vaikiška provokacija“ kaltino ir kitaip aštriai kritikavo net prorusiškas ir prokiniškas Čekijos prezidentas Milošas Zemanas)?

Negirdėjote? O girdėjote, pavyzdžiui, kad Taivano investicijos Čekijoje iki šiol iš viso jau yra sukūrusios 24 tūkstančius darbo vietų, kai Kinijos investicijos – tik 4,5 tūkstančio? Ir tai – daug didesnio masto Čekijos ekonominių santykių su Kinija, negu galėtų net svajoti ateityje Lietuva, akivaizdoje.

Visi šie argumentai rodo, kad net ekonominės naudos, taip pat galimų rizikų prasme Lietuvos pasirinkimas plėtoti ryšius ne su Kinija, o su demokratiniu ir pagal rinkos ekonomikos dėsnius savo partnerystes kuriančiu Taivanu buvo ne tik išmintingas, bet ir tikrai strateginis.

O juk būtent šis strateginis pasirinkimas lėmė ir sprendimą leisti Taivanui savo atstovybę Vilniuje vadinti ne Taibėjaus, o Taivaniečių vardu. Plėtoti santykius su Taivanu šis sprendimas padės tikrai ženkliai, o Kinijos pyktį, neapgaudinėkime savęs, Lietuva būtų užsitraukusi ir paprasčiausiai atidarydama Taibėjaus atstovybę. Jei kas tuo abejoja, dar kartą perskaitykite aukščiau pateiktą kitų šalių patirtį.

Visi šie argumentai rodo, kad net ekonominės naudos, taip pat galimų rizikų prasme Lietuvos pasirinkimas plėtoti ryšius ne su Kinija, o su demokratiniu ir pagal rinkos ekonomikos dėsnius savo partnerystes kuriančiu Taivanu buvo ne tik išmintingas, bet ir tikrai strateginis.

Bet, diskutuojant dėl Lietuvos pasirinkimo leisti savo atstovybę vadinti Taivaniečių atstovybės vardu, dar būtina įvertinti ir Lietuvos saugumo interesus, kuriems itin daug teigiamos įtakos šis sprendimas (ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, taip pat ir Kinijos pradėtas puolimas prieš Lietuvą) davė santykių su JAV prasme.

Jei kas dar neįsisąmonino, JAV konfrontacija su Kinija, kuri tik aštrės, kuria naują geopolitinę realybę ir Lietuvai. Tokią, kurioje būtina kovoti net tik dėl JAV dėmesio, bet ir dėl tų saugumo garantijų, kurias mūsų šalis pirmiausia pagrįstai sieja su JAV. Nes į Kiniją krypstantys Amerikos strateginiai interesai natūraliai gali atitraukti ne tik JAV dėmesį, bet ir pačius įvairiausius resursus (ne tik finansinius, bet ir karinius) nuo Europos. Amerikoje net viešai imta diskutuoti, kad dviejų konfliktų (su Kinija ir Rusija) vienu metu JAV dabar galbūt net nepajėgi valdyti, todėl galbūt atsakomybes Europoje verta vis labiau perleisti pačiai Europai.

Todėl ir Lietuvai, besirūpinančiai savo saugumu, vis didėja būtinybė įrodyti JAV, kad ji yra ne tik patikima, bet ir Amerikos kuriamiems aljansams svarbi partnerė, kurios gynybai dėmesį skirti Vašingtonas turi dėl savo paties interesų. O sprendimas dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo būtent tai ir padarė.

Bėda ta, kad Lietuvoje dar ne visi supranta, jog diplomatija ir užsienio politika, bent jau su tokia valstybe kaip JAV, nėra paprasčiausias turgus, kuriame sprendimai yra tarsi ta prekė ant prekystalio, kurią svarbiausia kuo brangiau parduoti – nesvarbu kam.

Ir jeigu per porą mėnesių nuo sprendimo paskelbimo dar nėra kokių itin konkrečių JAV „atsidėkojimo“ įrodymų, tai jau net solidūs apžvalgininkai ir politologai leidžia sau aiškinti, kad visa ta tiesiog beprecedentė politinė parama Lietuvai, kurios ji jau sulaukė, esą yra nieko verta. Ir tai neva įrodo sprendimo dėl Taivaniečių atstovybės „neapgalvotumą“.

Nors iš tiesų tokia turgaus užsienio politika galbūt būtų galima su Rusija arba Kinija – bet ne su JAV. Bet palikime tai pačių Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu kritikų kompetencijos, objektyvumo ir sąžiningo vertinimo teismui.

Paminėsiu tiesiog paskutinę galbūt ir ne pačią svarbiausią, bet vis dėlto akivaizdžią detalę. Sunku net apskaičiuoti tos nemokamos reklamos tarptautinėje arenoje, dėl kurios Lietuva kažkada buvo pasiryžusi mokėti milijonus, bet dabar, kai ta reklama liejasi įtakingiausiais pasaulio žiniasklaidos kanalais, ją tarsi pamiršo, vertę. O tai – taip pat vien tik Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu pasekmė. Ir, beje, šią reklamą tikrai galima ir reikia išnaudoti ne vien šalies žinomumui didinti, bet ir užsienio politikos tikslams.

Tačiau, jei manote, kad šis mano komentaras skirtas tik Lietuvos politikai ir diplomatijai ar net dabartinei vyriausybei apginti, tikrai klystate. Kaip ir minėjau, dabartinė vyriausybė tikrai nusipelno kritikos. Ir gana griežtos.

Tačiau šios kritikos ji nusipelno už trypčiojimą vietoje ir savo pačios priimtų sprendimų vykdymo nenuoseklumą, galbūt net iniciatyvų, kaip tuos sprendimus greičiau paversti apčiuopesniais laimėjimais, stoką. Bet tikrai ne dėl pačių sprendimų.

Tą trypčiojimą ir nenuoseklumą pirmiausia demonstruoja tai, kad Kinijos rūstybės pasekmes Lietuva jau tikrai jaučia, o Taivaniečių atstovybę atidaryti, nors ir paskelbusi šį sprendimą, vyriausybė iki šiol delsia. Labiau tragikomišką trypčiojimą tikriausiai sunku būtų ir sugalvoti – juo labiau kad, mano žiniomis, delsimas yra sąmoningas.

Nenagrinėsiu dabar, ar šį delsimą lėmė vis dėlto prasimušęs išgąstis dėl Kinijos „rūstybės“, ar galimi nesutarimai su prezidentu Gitanu Nausėda, kurio pozicija Kinijos atžvilgiu visuomet buvo dviprasmiška, ar kokie nors bandymai, kritikų siūlymu, pirmiausia ką nors itin konkretaus išsiderėti iš JAV bei Taivano.

Tą trypčiojimą ir nenuoseklumą pirmiausia demonstruoja tai, kad Kinijos rūstybės pasekmes Lietuva jau tikrai jaučia, o Taivaniečių atstovybę atidaryti, nors ir paskelbusi šį sprendimą, vyriausybė iki šiol delsia.

Bet šis trypčiojimas, jei nepradeda griauti, tai bent jau pamažu ima drebinti tos sėkmės, kurią Lietuva savo sprendimu sukūrė, pamatus.

Netikite? Tuomet paklausiu, ką, be to, kad Lietuva atidarys Taivaniečių atstovybę, net, tarkim, nuo šių metų pradžios (nuo kada, jau buvo tikrai aišku, kad ta Taivano atstovybė, nesvarbu, kokiu pavadinimu, bus atidaryta) esate girdėję apie Lietuvos ir Taivano santykių plėtrą?

Žinoma, turėjote būti girdėję apie Lietuvos Taivanui dovanotas vakcinas. Ir tai neabejotinai yra dar vienas strateginis Lietuvos užsienio politikos sprendimas. Bet ką daugiau girdėjote?

Negirdėjote nieko?

Tuo tarpu net Prancūzijos, kurios pozicija Kinijos atžvilgiu toli gražu nėra „konfrontacinė“, Senato delegacija spalio pradžioje nuvyko net penkių dienų vizito į Taivaną. O šios delegacijos vadovas, Senato Užsienio reikalų ir gynybos komiteto pirmininkas Oliver Caddickas baigdamas vizitą dar ir pareiškė, kad Kinija uždraudė jiems įvažiuoti į savo šalį, įskaitant Honkongą ir Makau, bet negali uždrausti atvažiuoti į Taivaną, o tai tik įrodo, jog Taivanas nėra Kinijos dalis.

Provokuojantis pareiškimas (beje, kaip tik tuo metu Kinija kaip tik demonstravo savo agresyvumą siųsdama rekordinį lėktuvų skaičių į Taivano oro erdvę), jei klausysime Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu kritikų.

Bet aš ne apie tai. Aš apie tai, kad, nepaisant netrukus į Lietuvą atvykstančios didelės Taivano verslo delegacijos ir to, kad gruodį galbūt įvyks ir Lietuvos parlamentarų vizitas į Taivaną, diplomatine prasme mūsų šalis apskritai ir dabartinė valdžia konkrečiai per šiuos metus, tiesą sakant, nuveikė ne tiek ir daug, kad tas strateginis sprendimas dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo kuo greičiau duotų ir praktinių vaisių.

Beje, net ir santykių su Taivanu prasme, nepamirškime, Lietuva gyvena demokratiniam pasauliui įprastomis konkurencijos sąlygomis. Ir tai geriausiai įrodo net ir jau minėtas netrukus būsimas Taivano verslo delegacijos vizitas į Lietuvą. Nes vizitas, jei kas nežino, vyks ne tik į Lietuvą, bet ir į Čekiją bei Slovakiją.

Ką dabartinė vyriausybė, be tikrai svarbaus sprendimo atidaryti Taivaniečių atstovybę Lietuvoje, nuveikė, kad Lietuvos pozicijos šioje konkurencinėje kovoje būtų dar stipresnės? Kodėl, pavyzdžiui, ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė iki šiol nesurengė jos vadovaujamos pačios Lietuvos verslo delegacijos vizito į Taivaną? Kodėl negirdime apie kitus Lietuvos ir Taivano ryšių stiprinimo projektus?

Štai Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu šį mėnesį jau virtualiai dalyvavo Čekijoje surengtame renginyje „Forumas 2000“ (praėjusiais metais šiame forume kalbą sakė ir Taivano prezidentė Tsai Ing-wen), bet Čekijos Senatas neseniai oficialiai pakvietė jį ir atvykti tikro vizito, nors ir ne oficialaus, bet dalyvauti kitame forume. Jau minėtos Taivano delegacijos Čekija laukia taip pat su labai konkrečiais bendradarbiavimo pasiūlymais.

Buvęs Australijos premjeras Tony Abbottas irgi neseniai lankėsi Taivane, susitiko su šios šalies prezidente ir vizito metu itin aštriai kritikavo Kiniją, tuo vėlgi sukeldamas šios pykčio audrą. Ir nors oficialiai buvo teigiama, kad T. Abbottas Taivane lankėsi „kaip privatus asmuo“, o pačioje Australijoje buvo girdėti ir kritikos dėl šio vizito, svarbu paminėti, kad į susitikimą su Tsai Ing-wen jį lydėjo Australijos atstovybės Taivane vadovė Jenny Bloomfield, ir dėl to šis vizitas tapo ne toks ir privatus. Veikiau jau vien pridengtas „privatumo“ širma.

JAV prezidentas J. Bidenas, nors jo administracija ir toliau laikosi „vienos Kinijos politikos“, dar pavasarį visiškai atvirai nusiuntė neoficialią dviejų buvusių valstybės sekretorių ir vieno buvusio senatoriaus delegaciją į Taivaną kaip „specialų ženklą“.

Šias įvairių šalių diplomatines iniciatyvas vardinu tik todėl, kad jos tikrai nėra „vaikiškos provokacijos“ ar Kinijos erzinimas. Atvirkščiai – tai sumanios strategijos plėtoti itin naudingus santykius su Taivanu dalys kitų valstybių politikos metraščiuose.

Tuo tarpu toks Lietuvos metraštis – tikrai ganėtinai tuščias. Ir strateginio sprendimo atidaryti Taivaniečių atstovybę Lietuvoje kontekste jis rodo nepakankamas vyriausybės pastangas išnaudoti šio sprendimo sudarytas galimybes tolesniems mūsų šalies tikslams.

Jei norite dar aiškiau – dėl Taivano dėmesio ir galimų investicijų konkurencinę kovą suprantančioje Čekijoje net į neseniai vykusį Taivano nacionalinės šventės minėjimą atvyko net Čekijos Senato pirmininkas. Kaip manote, kas į tokį patį minėjimą atvyko Lietuvoje? Mano žiniomis, aukščiausio rango jame dalyvavęs politikas, tarp vos kelių parlamentarų, buvo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis.

Kalbant apie partnerystę su JAV dėl politikos Kinijos atžvilgiu, prie tikrai nemažo kiekio itin svarbių ir sveikintinų sprendimų (ypač Kinijos technologijų ribojimo ir jų keliamų grėsmių pasaulinio eksponavimo srityje), deja, tenka paminėti ir visišką Lietuvos vyriausybės nenuoseklumą net ir šiuo atžvilgiu demonstruojantį sprendimą pasirašyti sutartį su Kinijos bendrove „Nuctech“ dėl rentgeno pasienyje su Baltarusija „Lietuvos geležinkeliams“ įrengimo.

Šis sprendimas dar labiau nepateisinamas todėl, kad pati Ingridos Šimonytės vyriausybė neseniai sustabdė rentgenų oro uostams pirkimą iš tos pačios Kinijos bendrovės dėl grėsmių nacionaliniam saugumui. Tuo tarpu JAV yra dariusios net specialų spaudimą Europos šalims, kad „Nuctech“ įranga būtent dėl grėsmių nacionaliniam saugumui nebūtų perkama.

Beje, jei kas nežino, kas yra „Nuctech“, nes Lietuvoje vis dar dažnai vadovaujamasi mitais, kad Kinijos verslas yra tiesiog verslas, tiesiogiai nesusijęs su komunistiniu režimu, verta priminti, kad šios bendrovės įkūrėjas – buvusio Kinijos lyderio Hu Jintao sūnus.

Taigi, dabartinė Lietuvos vyriausybė galbūt ir nusipelnė kritikos dėl politikos tiek Kinijos, tiek ir Taivano atžvilgiu, tačiau tikrai ne dėl to, dėl ko yra kritikuojama. O strateginiai sprendimai tiek dėl pasitraukimo iš Kinijos vadovaujamo „17+1“ formato, tiek dėl Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atidarymo, tiek dėl santykių su Kinija ir Taivanu apskritai yra ne Lietuvos užsienio politikos fiasko, o gerai apgalvota šalies sėkmės formulė. Tik reikėtų ją tinkamai išnaudoti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt